Apie Lietuvos dešiniųjų rūpesčius

Vladimiras Laučius

Vladimiras Laučius

Vadinamoji centro dešinė Lietuvoje, jei tikėsime apklausomis ir už jų įžiūrėsime tam tikras tendencijas, tolydžio tampa kone vienspalvė. Krikščionys demokratai po 2000 metų Seimo rinkimų taip ir neatsigavo, ir kol kas nematyti požymių, kad greit sugebės atsigauti. Liberalai po 2000-ųjų sėkmės porą kartų pakeitė savo „veidą“ – iš pradžių atsikratė Rolando Pakso partijos įvaizdžio, dabar atsižegnojo nuo liberalcentrizmo ir/ar kriminalvadizmo, - bet kaskart sulig nauju apsivalymu prarasdavo dalį populiarumo. Šiuo metu padėtis tokia, kad Lietuvos liberalų sąjūdis turi dėti stačiai titaniškas pastangas, idant 5 proc. balsų per būsimus rinkimus į Seimą neatrodytų kaip tuščia svajonė. Savo ruožtu kitos dvi liberalų pavadinimą užsipatentavusios partijos turėtų labiau rūpėti teisėsaugai nei rinkėjams.

Taigi Tėvynės sąjunga lyg ir neteko varžovų centro dešinėje. Problema yra ta, kad konservatoriai dabar liko, galima sakyti, vieni kovoje dėl valdžios su tuo partinio gyvenimo nesusipratimu, kuris iš inercijos ir veik be pagrindo vadinamas „centro kairė“. Ideologine priešprieša čia nė nekvepia: kas tie vadinamieji mūsų „kairieji“, sodinantys į valdžios kėdes milijonierių rinktinę, suvokiantys socialdemokratiją kaip progresinių mokesčių atsisakymą ir motiniškai rūpestinga ranka paliekantys dirbančius pensininkus be pensijų?

Tačiau tikrai ne „ideologijos pabaiga“ bei cinizmo ir demagogijos aukso amžius priešininkų stovykloje yra pagrindinis iššūkis nūdienos konservatoriams. Žinoma, smagu ir nereikalauja daug pastangų kas savaitę iš aukštų tribūnų vis pakartoti, jog didžiausia nedorėlė yra Darbo partija, kad su ja niekada, nė už ką neturės nieko bendra ir be Viktoro galvos nenurims. Tokia strategija gal ir konsoliduos, kaip pagal komandą „lygiuot, ramiai“, ištikimųjų būrius, bet vargu ar padės apsispręsti abejojančių rinkėjų masei. O juk vienišiems kovotojams su politinėmis blogybėmis, kad kova nebūtų bergždžia, kaip EBSW istorijos atveju, prireiktų daugiau balsų, nei dabar jų turi Darbo partija. Don Kichotas buvo geras žmogus, bet tai įvertino vienintelis Sanča Pansa. Didesnis iššūkis konservatoriams nei vėjo malūnai ar tikri politinio amoralumo drakonai su jų viešbučiais ir diplomais – tai įtikinančių bei daug ką patraukti galinčių nuosavų programinių idėjų stoka, nesugebėjimas partneriškai, o ne vien kaip į konkurentus ar nenaudingus paliegusius bendraminčius žiūrėti į potencialius sąjungininkus, ir galiausiai – keistai ir anaiptol ne idėjiškai atrodantys vidaus susistumdymai, apie kuriuos jau rašo spauda.

Tėvynės sąjungos požiūris į savo sąjungininkus nebuvo pakankamai partneriškas jau valdančiosios koalicijos su krikdemais laikais. Žinoma, tolesnės krikdemų bėdos – pirmiausia jų pačių laiku neišspręstų vidaus problemų padarinys. Tačiau konservatorių santykiai su jais 1996-1999 metais pasitarnavo kaip tam tikras tų problemų katalizatorius. Gal - jei būtų buvę atidesni ir nuolaidesni savo partneriams bendro valdymo laikais, jei tada būtų reiklesni sau, - konservatoriai nebūtų sulaukę ir daug ką po 2000-ųjų šokiravusio reiškinio – krikdemų partijos su Kaziu Bobeliu ir Petru Gražuliu priešaky.

Šiandien Tėvynės sąjungai reikėtų ne tyliai ir atsainiai laukti, išsikapstys krikdemai ar ne, bet rasti tokią santykių su šia partija strategiją, kuri padėtų krikdemams atsigauti ir sustiprėti. Tai, ko gero, svarbiau, negu priiminėti į Tėvynės sąjungos pavadinimo skliaustelius vis naujus tų skliaustelių gyventojus. Taip pat išmintinga būtų ne laikytis pasipūtėliško atstumo Liberalų sąjūdžio atžvilgiu, bet elgtis su juo kaip su bendražygiais ir partneriais. Idėjiniai skirtumai – kad ir nuosaikiai reiškiami – neleis persidengti konservatorių ir krikdemų bei konservatorių ir liberalų elektoratams. Beje, konservatorių idėjiniai skirtumai su krikdemais anaiptol ne tokie menki, kaip dažnai buvo kuriamas įspūdis prieš aštuonetą metų, o kai kurie idėjiniai nesutarimai su liberalais pačių konservatorių kartais nepagrįstai sureikšminami. Šiaip ar taip, elektorato turėtų užtekti visiems – kad tik praktinės išminties nepritrūktų šių partijų vadovybėms.

Pastaruoju metu žiniaklaidoje pasklidusi informacija apie vidaus įtampas Tėvynės sąjungoje verčia tikėtis, kad tos įtampos yra daugiau tariamos negu tikros. Nes jei tiesa tai, kas rašoma, vadinasi, nieko rimtesnio už stumdymąsi dėl įtakos, ją užtikrinančių pozicijų bei valdymo mechanizmų partijos vidaus gyvenime nevyksta, ir tokia padėtis visai tenkina aktyviuosius jo dalyvius. Kai aiškinamasi dėl to, kuri grupė geriau vadovaus, o žmonės buriasi ir kivirčijasi dėl lojalumo asmeniui, bet ne dėl idėjų, pastarosios nustumiamos į šoną ir atlieka nebent interesų priedangos vaidmenį. Tada tik ir girdime, kaip savo padėtimi nepatenkinti partijos struktūrų atstovai žeria priekaištus vadovybei dėl nedemokratiško valdymo, o vadovybė visas problemas paaiškina partinės vadybos trūkumais žemesnėse nei pirmininkas ir jo pavaduotojai grandyse. Visi konflikto dalyviai jaučiasi teisūs ir nepatenkinti, ir kuo arčiau kurie nors rinkimai, tuo labiau teisūs ir nepatenkinti visi jaučiasi. Kad daugumai rinkėjų tie dalykai nė motais, kad pilietinei visuomenei – na, kažkiek Lietuvoje jos yra, ar ne? - svarbesnė partijos idėjinė orientacija negu asmeniniai nesutarimai viršūnėse, kad reikia imtis šturvalo ir laikytis aiškios krypties, įsiaudrinusiems asmeninės teisybės ieškotojams vėjo blaškomame laive neberūpi.

Žinoma, vidaus partinė demokratija – svarbus principas. Vargu ar žmonės, kuriems jis svarbus, stos į Algirdo Brazausko vadovaujamą partiją. Tačiau rinkėjas juk nesigilina į dramas, kurios vyksta partijų skyriuose ar tų skyrių santykiuose su valdymo organais, kuriuose savo ruožtu taip pat vyksta dramos. Gal jam ir smalsu, bet kažin ar tai lemiamas veiksnys renkantis, už ką balsuoti. Žmonės – ne partijos nariai – mato lyderį ir komandą, o ne tai, kaip sustyguotos įvairios valdymo grandys. Tėvynės sąjunga gana stiprų lyderį turi. Galbūt partijoje atsiras norinčių jį pakeisti kitu, stipresniu – ir tai būtų demokratiškai grįstas noras. Bet tokio kandidato kol kas akivaizdžiai nematyti. Kaip ir, beje, – o tai susiję dalykai – stiprios komandos.

Tėvynės sąjunga savo rinkėjų įdomiomis ir patraukliomis idėjomis, nuoseklia atodaira į didžiausius jų rūpesčius ypatingai nelepina. Galbūt ji šiuo atžvilgiu daug kam pagrįstai atrodo geriau negu kitos partijos. Tačiau „geriau“ – tai dar nereiškia „gerai“. Paprastai tariant, partija turi būti arčiau žmogaus, daugiau dėmesio skirti gyvenimiškoms problemoms ir valstybės piktžaizdėms, tokioms kaip teisėsaugos ydingumas, korupcija, šalies gamtos niokojimas sklypų pajūriuose arba ežerų pakrantėse užsimaniusių sukčių naudai, valstybei į tai veik nesikišant. Nejau stojant į NATO ir ES, be šios narystės, kitų rūpesčių apskritai nebuvo?

Tiesa, prieš šešetą metų daug prisiklausėme apie informacinę (vėliau – žinių) visuomenę kaip Tėvynės sąjungos viziją ir svajonę. Prieš trejetą metų – apie naująją viešąją vadybą kaip kažin ką tokio svarbaus, be ko konservatoriai kaip partija, matyt, galėjo ūmai sutrikti ir savęs nebeatpažinti. Prieš porą metų ir iki šiol – grėsmingai skambantis planas „2V“ (2 vaikai), už kurio nevykdymą, regis, gresia kažkokios sankcijos. Ar ir toliau prioritetai bus tokie keistai kūrybingi? O gal idėjų pobūdis šiek tiek keisis? Artimiausia ateitis turėtų parodyti.

© 2006 „XXI amžius“