„XXI amžiaus“ priedas. Visuomenės gyvenimo analizė ir komentarai.

2006 m. vasario 24 d., Nr. 2 (30)


PRIEDAI

Abipus Nemuno

Kristus ir pasaulis

žvilgsniai

pro vita

Sidabrinė gija

Horizontai

Atodangos


XXI amzius


ARCHYVAS
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai

V. Radžvilas: Lietuvos politinė sistema nesudaro sąlygų vadovautis moraliniais standartais

ELTA nuotr.

Nuo 1998 metų vykdomi Lietuvos gyventojų apklausų duomenys rodo žemą pasitikėjimą teismais. Tik 3 proc. mūsų šalies piliečių mano, jog Lietuvos teismai yra visiškai nekorumpuoti.

Savo ruožtu Prezidentas Valdas Adamkus ne kartą yra išreiškęs susirūpinimą Lietuvos teisėsaugos darbu bei nuogąstavimą, jog teismai netenkina visuomenės - neatlieka savo funkcijų taip, kaip to tikisi žmonės. Šalies vadovas net subūrė specialistų grupę, kurios tikslas – išsiaiškinti, kaip efektyviau išspręsti problemas, susijusias su teismų darbo viešumu ir pan., t.y. – iš esmės nustatyti, kaip galima pagerinti teismų veiklą. Ne mažiau opi problema šiandien yra ir politinė korupcija. Politikai nebijo viešai kalbėti apie “juodąsias” partijų buhalterijas, nes žino, kad faktiškai jokių realių pasekmių už tai nesusilauks.

Apie Lietuvos teisėsaugą bei politinę korupciją siūlome pokalbį su Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų insituto docentu Vytautu Radžvilu.

 

91 proc. mūsų šalies gyventojų mano, jog teismai yra iš dalies arba labai korumpuoti. Prezidentas Valdas Adamkus taip pat ne kartą yra išreiškęs susirūpinimą Lietuvos teisėsauga. Kaip Jūs vertinate mūsų valstybės teisėsaugos darbą?

Mano, kaip Lietuvos piliečio, nuomonė šiuo klausimu negali būti originali. Akivaizdu, kad Lietuvos teisėsauga dirba labai blogai. Ir tai, be abejo, yra ne atskirų pareigūnų darbo brokas. Paprasčiausiai Lietuvos teisėsauga atkūrus nepriklausomybę nepersitvarkė iš pagrindų, o buvo pakeistos tik iškabos.

Faktiškai mūsų teisėsauga, kaip ir sovietiniais laikais, yra labai politizuota, be to, ji yra nuolatinės įvairių politinių jėgų kovos lauke. Todėl tokiai teisėsaugai pats teisingumas kaip toks geriausiu atveju yra abstrakcija.

Kalbant apie patį būdingiausią tokios teisėsaugos sistemos bruožą, matyt, galima pasakyti taip: tai yra teisėsauga, į kurios darbą žvelgiant labai sunku pravesti skiriamąją liniją tarp jos ir nusikalstamų struktūrų. Tai nėra skambus teiginys; daugeliu atvejų jau pasireiškė ir yra plačiai žinomas mūsų teisėsaugos šališkumas. Iš tikrųjų dažnai tai yra paprasčiausias bendradarbiavimas su nusikalstamu pasauliu. Būtent ribos tarp nusikalstamo pasaulio ir teisėsaugos reliatyvumas buvo skiriamasis sovietinės teisėsaugos bruožas, kuris yra išlikęs, deja, ir nepriklausomoje Lietuvos Respublikoje.

Kalbant apie V. Adamkaus reiškiamą susirūpinimą, reikia pasakyti, kad šiuo atveju būtent Prezidentas iš tikrųjų turi nemenkas galias daryti įtaką teisėsaugos institucijų darbui. Deja, šia įtaka dėl nesuprantamų priežasčių šalies vadovas nesinaudoja. Ir todėl jo kalbas apie teisėsaugos darbo ydas tenka ne tik vertinti kaip bejėgišką moralizavimą ir pagraudenimą, bet, tiesą sakant, pribrendo laikas kelti klausimą, dėl kokių priežasčių Prezidentas yra toks pasyvus šiuo klausimu.

Kas dar, be Prezidento, turėtų prisiimti atsakomybę už teisėsaugos darbo neefektyvumą?

Tai yra labai platus ir sunkiai atsakomas klausimas. Be abejo, kalbant apie visą teisėsaugos sistemą, formaliai galima sakyti, kad pirmiausiai atsakomybę turėtų prisiimti atitinkamas Seimo komitetas, teisingumo ministras, taip pat teismų vadovai.

Tačiau taip jau yra, kad šiandien pagrindinė Lietuvos teisėsaugos yda yra jos neatskaitingumas niekam, ir todėl galima teigti, jog, kad ir kaip tai skambėtų, pagrindinis kaltininkas yra pernelyg pasyvi Lietuvos visuomenė.

Tuo norėčiau pasakyti, kad teisėsaugos sistemoje susikūrė savotiškas užburtas ratas, ir šiuo metu nematyti jokių prielaidų, kad toji sistema galėtų išsivalyti ir atsinaujinti iš vidaus.

Todėl vienintelis kelias jai atnaujinti galėtų būti piliečių spaudimas tiek pačioms institucijoms, tiek jas prižiūrinčioms politinėms struktūroms, bet kol tokio spaudimo nėra. Manau, kad šioje srityje teigiamų pokyčių tikėtis neįmanoma.

Pastaruoju metu itin aktuali problema Lietuvoje – politinė korupcija. Politinių partijų lyderiai viešai deklaruoja apie egzistuojančias „juodąsias“ buhalterijas, tačiau jokių teisinių ar politinių pasekmių nesulaukia. Kaip paaiškinti tokį reiškinį?

Principinis paaiškinimas yra šis: Lietuvos politinė sistema apskritai ir politinės partijos konkrečiai yra absoliučiai atitrūkusios nuo šalies piliečių ir realiai jiems neatskaitingos.

Trumpai tariant, Lietuvoje iš tikrųjų susiformavo ir įsitvirtino akivaizdžiai nedemokratinis valdymas. Todėl tokio pobūdžio politiniai skandalai yra viso labo savotiškos dvaro intrigos, jie yra organizuojami siekiant šiek tiek pakenkti politiniams konkurentams ir yra priemonė ne gydyti šalies politinę sistemą, bet tiesiog būdas sustiprinti savo pozicijas artėjančių rinkimų išvakarėse.

Pati politinė sistema, kaip ir teisėsaugos atveju, šiuo atveju apsivalyti negali, nes yra visiškai akivaizdu, kad dabar ir pozicijoje, ir opozicijoje esančios politinės jėgos iš esmės lygiavertės ir yra visiškai tokioje pačioje padėtyje.

Paprastai tariant, jeigu kuri nors jėga daro savotišką oponentų diskreditavimo kampaniją, ji tučtuojau susilaukia kontrsmūgio, viskas galiausiai baigiasi savotiškomis trumpalaikėmis paliaubomis, o piliečiai nežinia kelintą kartą sužino, kad kaltų nėra.

Tai ypač akivaizdžiai parodė pastarieji skandalai, ypač dėl EBSW ir „Draugystės“ viešbučio. Vos pradėjus sudarinėti Seimo komisijas šiems skandalams tirti ar net keliant jų klausimą, iš anksto buvo aišku, kad šis tyrimas jokių rezultatų neduos.

Priešingai, aš manau, kad šiuo atveju opozicijos, pirmiausiai konservatorių, iniciatyva buvo žalinga pačiai valstybei. Kovoti su korupcijos apraiškomis ir jas demaskuoti yra būtina, tačiau, darant tokius žingsnius, niekada negalima nusižengti vienam fundamentaliam politinės veiklos principui. Darant rimtą ir atsakingą politinį žingsnį, reikia turėti pakankamai jėgų jam įgyvendinti iš tikrųjų arba, priešingu atveju, geriau nedaryti nieko.

Tuo tarpu visi šie skandalai, o tiksliau - tariamas jų tyrimas organizuojamas tokioje situacijoje, kai jėgų santykis iš anksto akivaizdus, kai iš karto žinoma, kad opozicija paprasčiausiai neturės jėgų gauti kokį nors teigiamą rezultatą.

O tikrasis rezultatas panašiais atvejais būna dvejopas: viena vertus, priešingai oficialiai deklaruojamoms intencijoms, įklimpę į skandalus asmenys ir politinės jėgos tam tikra prasme „išsibaltina“, kaip kad atsitiko nagrinėjant EBSW bylą. Šios bylos herojai ateityje bus net saugesni, nes galės teigti, kad šis klausimas jau buvo nagrinėtas ir suprantama, kad iš naujo jį kelti bus nepalyginti sunkiau. O tokie bliūkštantys tyrimai dar labiau demoralizuoja šalies visuomenę ir stiprina jos įsitikinimą, kad Lietuva yra šalis, kurioje teisingumo laukti nėra prasmės.

Jei įmanoma kovoti su korupcija, kaip galima būtų tai daryti?

Mano giliu įsitikinimu, vienintelis realus metodas buvo pademonstruotas – įvykusi žaliųjų akcija. Mano žodžiai nėra koks nors radikalizmas, o jais mėginama apibendrinti 15 metų Lietuvoje egzistavusią kasdienybę.

Korupciją galima demaskuoti ir pakirsti jos pozicijas pirmiausia viešai skelbiant korupcijos faktus, o antra – paskelbus šiuos faktus keičiant įstatyminę bazę ir apskritai darant rimtas permainas šalies politinėje sistemoje.

Akivaizdu, kad šiuo atveju Lietuvoje reikėtų padaryti labai daug, pradedant nuo to, kad būtina keisti partijų finansavimo tvarką, ir baigiant tuo, kad reikia įtvirtinti nuostatas, realiai neleidžiančias verslo žmonėms tęsti savo veiklą, jeigu jie nueina į politiką.

Kita vertus, sakydamas šiuos žodžius, aš puikiai suprantu, kad tai yra beveik tuščios kalbos, nes visiškai akivaizdu, kad dabartinėje Lietuvoje mes jau turime reikalą su sistema ir šią sistemą ginantys žmonės minėtų veiksmų nedaro visiškai sąmoningai.

Kitaip tariant, nėra prasmės apgaudinėti savęs mintimis, kad jie ko nors nežino, nesupranta, ką reikia daryti ir pan. Jie viską puikiausiai supranta, bet, matydami visuomenės pasyvumą, labai sėkmingai juo naudojasi ir stiprina savo pozicijas.

Be teisinės atsakomybės, egzistuoja ir politinės atsakomybės samprata. Ar šios atsakomybės apraiškų įžvelgiate Lietuvos politikų elgesyje?

Mūsų politikoje atsakomybės apraiškų seniai nebegalima rasti. Priežastis yra labai akivaizdi: ši politika, tiesiogine šio žodžio prasme, yra tvarkoma žmonių, kuriems tautos ir valstybės interesai visiškai nerūpi ir kuriems svarbu yra iš politikos pragyventi ir apskritai patenkinti savo asmeninius poreikius.

Todėl absoliuti dauguma politikų gyvena pagal principą „po mūsų nors ir tvanas“, ir nereikėtų guostis ir apsigaudinėti mintimi, kad, girdi, ne visi politikai yra korumpuoti. Iš tikrųjų reali padėtis yra tokia: vieni iš jų, patys nebūdami korumpuoti, tiesiog susitaiko su esama padėtimi ir pasyviai žiūri, kaip korupcija užsiiminėja jų partiečiai.

Tie, kuriems tokia praktika yra visiškai nepriimtina, paprasčiausiai traukiasi iš politikos. Manau, kad dabartinės Lietuvos politinės sistemos ir politinio gyvenimo svarbiausia problema ir yra ta, kad toji sistema automatiškai šalina iš politikos žmones, kurie norėtų politikoje vadovautis aukštesniais moraliniais standartais.

Ar galima tikėtis, jog mūsų politikai, pasikeitus tam tikroms aplinkybėms, politinę atsakomybę atgaus/išsiugdys, ar šiuo atžvilgiu jie yra beviltiški ir todėl lieka laukti naujos visuomenei atskaitingų politikų kartos?

Manau, kad politikai, kurie šiandien valdo Lietuvą, jokios politinės atsakomybės jausmo jau niekada neįgis. Vienintelė viltis pakeisti padėtį - jeigu visuomenė pasidarys aktyvesnė, tai iš šios visuomenės gelmių anksčiau ar vėliau turėtų iškilti naujo tipo ir naujos kokybės politiniai lyderiai, galintys vadovautis šiais standartais.

Tuo tarpu visos kalbos apie dabartinių, pavyzdžiui, politinių partijų atnaujinimą, mano tvirtu įsitikinimu, yra visiškai nerealistiškos, nes Lietuvoje galutinai susiformavo vadinamoji partinė nomenklatūra, kuri iš principo neįleidžia į partijų gretas jiems svetimos dvasios žmonių.

Sociologinių tyrimų duomenimis, tik 2 proc. Lietuvos gyventojų mano, kad politinės partijos yra visiškai nekorumpuotos. Kas turėtų pasikeisti, kad šis procentas išaugtų, t.y. – pasitikėjimas partijomis padidėtų?

Principinis atsakymas daugiau negu aiškus: šios partijos turėtų: pirma - viešai pripažinti savo klaidas, antra – partijoms pripažinus šias klaidas, žmonės, kurie jas padarė, paprasčiausiai turėtų pasitraukti. Tik taip būtų atvertas kelias partijoms atsinaujinti.

Tačiau, kaip jau minėjau, turint omenyje Lietuvos politinio elito, pirmiausia - partijų viršūnių mentalitetą ir moralinius standartus tai viso labo yra gražus pageidavimas.

Ačiū už pokalbį.

Kalbino Lina Balsytė

 

Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija