Perpetuum mobile, arba nespjauk į stovintį vandenį

Tomas Bitinas

Tomas Bitinas

Lietuvoje - intensyvaus judėjimo apraiškos. Prezidentas išskrido į Meksiką, Abonentas plaukioja Rubikono pakrantėmis vienoje valtyje su ponia "Draugyste", o saugumo šefas ir toliau kasdien sąžiningai vaikšto į darbą. Albinas Januška pakeitė darbovietę, Edminas Bagdonas kraustosi iš kotedžo į Baltarusiją, profesorė kunigaikštienė Kazimira Danutė sąžiningai vyksta (ir dar kol kas grįžta) pasigrožėti Kremliaus kurantais. Juda Vilniaus vandens parko ir Valdovo rūmų statybos.

Tuo tarpu šimtai tūkstančių lietuvių automobiliais, lėktuvais, laivais ir autobusais keliauja svetur. Iš dainos žodžių neišmesi: "kai nieko neturi, tai ir nereikia nieko, nebent skanesnio duonos kąsnio". Tauta taip pat nori judėti.

O mažiausiai, kaip atrodo, Lietuvoje per tą laiką judėjo Kubilius ir Kirkilas. Gal už Kirkilą viską judinti gali ypatingų mistinių galių patarėjas, savotiškas šių dienų Archimedas, radęs stebuklingą atspirties tašką, leidžiantį pajudinti viską ir visus? Tuo tarpu Kubilius pastaruoju metu negali judėti nei dviračiu, nei baidare dėl stipraus uraganinio vėjo. Gal dėl šios priežasties jis ir Kirkilas taip neblogai sutaria?

Liaudies išmintis sako, kad stovintis vanduo genda. Labai abejotina, ar 17 metų Lietuvos politiniame baseine besiturškiantys Kubilius ir Kirkilas to nežinotų. Ir nieko nebandytų pakeisti, ypač artėjant savivaldybių tarybų rinkimams. Tačiau pastaruoju metu atrodo, kad bene vieninteliai žmonės, kuriems šie rinkimai rūpi, yra Zuokas ir Masiulis. Vienas dar nepastatė tramvajaus, o kitas vis dar viliasi pastatyti (pasodinti?) Zuoką į vietą. Ir viskas. Darbo partija nieko naujo nesugalvojo, kaip tik parsivežti partijos talismaną. Valstiečių-kunigaikščių partija toliau puoselėja partines tradicijas ir prieš rinkimus norėtų duoti pinigų ūkininkams. Liberalų sąjūdis... Jei ši partija ir toliau progresuos tokiu tempu, prieš kitus rinkimus gal net ką nors ir sugalvos.

Tenka konstatuoti, kad tokio pasyvaus pasirengimo artėjantiems rinkimams nebuvo per visą Lietuvos istoriją. Nors iki piliečių ėjimo prie skaidrių ir permatomų balsadėžių liko tik mėnuo, nei konservatoriai, nei socialdemokratai (dvi aiškiai populiariausios šalies partijos, kartkartėmis net pasvaičiojančios apie galimą dvipartinę sistemą) neskuba ginkluotis rinkimų retorika. Socialdemokratai bent jau pažadėjo rublinius indėlius grąžinti. Tuo tarpu konservatoriai, Vilniuje palikę Masiulį vieną toliau sėkmingai įrodinėti pasauliui, kad politikas gali ir be charizmos laimėti rinkimus, rūpinasi iš esmės dviem klausimais. Pirma, nuimti Pocių. Antra, Abromavičiaus mes nenuėmėm. Net Vyriausybės kritikai (tegu ir švelniai) konservatoriams laiko nebelieka.

Taigi konservatoriams dabar ne rinkimai rūpi. O tai jau yra keista ir neįprasta. Kai man dar teko garbė mokytis pagrindinėje Lietuvos politologų kalvėje, dabartiniai Prezidento patarėjai man primygtinai kalė į galvą, kad bet kurios partijos gyvenimo esmė, prasmė ir tikslas yra laimėti rinkimus. Apkaltinti Prezidento patarėjus nekompetencija niekaip negalėčiau, tad lieka pripažinti faktą, kad konservatoriai elgiasi neracionaliai. Bet čia ir vėl galai nesueina - fizikai, kaip taisyklė, pasižymi itin tiksliu ir logišku mąstymu. Vadinasi tai - net ne principo reikalas. Galų gale juk Prezidentas jau pasakė, kad pavasariop bus naujas saugumo šefas. Kas gali nutikti per kelis mėnesius? Kažkur Vyriausybės stalčiuose savo eilės laukia sprendimas dėl Rytų skirstomųjų tinklų privatizavimo. Bet konservatoriai nėra ta partija, kuri geba pelningai parduoti valstybines įmones. Gal jiems ramybės neduoda mitais apaugusi kitų partijų sėkmė šioje srityje? Situacija tiek neaiški, kad nors imk ir pasinaudok senovės romėnų siūlymu ieškoti moters.

Padėtis Socialdemokratų partijoje dar labiau suvelta. Čia moterį rasti galima gana greitai, o kartus su ja, kaip visada - Brazauskas, Čikis bei Balčytis. Vėl - trise Rubikone, neskaitant Čikio. Socialdemokratams, kaip visada, ne tik savivaldybių rinkimai ir Panevėžio statybos trestas galvoje. Tad sukasi kaip bitutės. Tik Kirkilas, atrodo, nesisuka. Į Rubikoną nebrenda? Kažin... Mistika kažkokia.

Mistiškas ir dar vienas klausimas. Lietuvos politiniame gyvenime buvo labai graži ir ilgus metus brandinta bei puoselėta tradicija prognozuoti Vyriausybės griūtį iki Velykų arba iki bulviakasio. Ypatingas tikslumas tokiai prognozei nereikalingas - porą kartų paspėliojus, vis tiek buvo galima pretenduoti į orakulo vardą, kadangi vyriausybių kaita per 17 nepriklausomybės metų buvo dažnas ir gražus reiškinys. Deja, pastaraisiais mėnesiais, net ir valstybininkų ar Uspaskicho skandalų fone, apie Vyriausybės pasikeitimą niekas nė burbt. Arba - beveik nė burbt. Netgi priešingai - pasirodo pamąstymų ir pafilosofavimų apie galimybes Lietuvoje atsirasti dvipartinei sistemai.

Tenka pripažinti, kad Lietuvoje politinės tradicijos pasikeitė po Brazausko apsisprendimo nebedirbti nepriklausomai Lietuvai. Šalies BVP augant ir gyvenimui gerėjant (ypač išvykusiems), politiniai šulai gali daugiau dėmesio skirti savo ambicijoms ir įtakoms paisyti. Tuo labiau, kad prieš šiuos rinkimus žlugo dar viena ilgametė ir graži tradicija - naujos partijos, žadančios geresnį gyvenimą su būsima tvarka per konkretų skaičių dienų, neatsirado. Dar įdomiau, kad ankstesnieji žavūs veikėjai pastaruoju metu rūpinasi tokiais žemiškais dalykais kaip tėvų sodybos, žmonos šokių pamokos ar mylimų moterų butų euroremontas. Ir rinkėjai nebealpsta be naujo Mesijo - grasinančių neiti į rinkimus skaičius nedidėja - žmonės, pasirodo, gali išsirinkti ir iš esamų partijų.

Ir netikėtai paaiškėja, kad Lietuva tyliai ir ramiai pasiekė naują raidos stadiją. Rinkėjai vis mažiau tikisi ir reikalauja iš valdžios ir Teleloto. Jie vis mažiau bodisi skandalais, kyšiais ar šiaip idiotiškais valdžios sprendimais. Prieš keletą savaičių kelios savivaldybės paskelbė, kad turėtų padidėti kainos už šildymą, tačiau savivaldybė (o tai reiškia, valdančioji partija) kompensuos kainų skirtumą dar vieną mėnesį (o tai reiškia, iki rinkimų). Kaip jūs manote, ar kilo protesto akcija, demonstracijos, bent menkas piketas? Ne. Kalbinti žmonės pasakė, kad tai - natūralus veiksmas prieš artėjančius rinkimus, taigi valdžios saldainiukas buvo paimtas, suvalgytas, už jį padėkota. Bet nieko daugiau - jokių pažadų, įsipareigojimų ar netikėtų meilės proveržių "geradarei" partijai, tarybai ar merui.

Beje, ar pastebėjote, kad visuomenės apklausose pasitikėjimas žiniasklaida yra neįtikėtinai žemas? Panašus į visų keikiamos sveikatos apsaugos ar švietimo. Tautiečiai pradeda mokytis atsirinkti pelus nuo grūdų ir todėl nebelaukia naujo Mesijo, nebesėdi susigūžę, laukdami valdžios ar darbdavių malonės. Jie išvažiuoja. Arba paskundžia vokeliuose algą mokantį darbdavį. Arba pasako, kad nebetiki nemokamais pietumis.

Ką tai reiškia artėjančių savivaldybių tarybų rinkimų fone? Ogi tai, kad tai gali būti vieni paskutiniųjų rinkimų, kuriuose dar galima pabandyti maustyti rinkėjus. Pasakoti apie tramvajus, naujuosius Vasiukus arba kosminius laivus, skrodžiančius beribes erdves. Tiems, kas dar nenusipirko naujos jachtos, neįsigijo sklypo lengvatinėmis sąlygomis arba tiki, kad vardo paminėjimas žiniasklaidoje bet kokiame kontekste yra naujos galimybės, šie rinkimai gali būti paskutinis šansas. O per kitus rinkimus gali triumfuoti tie, kurie šiandien nesiblaško, o stabtelėjo, kad įvertintų, kaip pasikeitė rinkėjas.

© 2007 „XXI amžius“