Ar dešinieji turi galimybių išlįsti iš opozicijos apkasų?

Andrius Navickas

Rugsėjo pradžioje įvykusiame Tėvynės sąjungos Tarybos posėdyje priimti du svarbūs nutarimai. Pirma, apsispręsta nepratęsti sutarties dėl paramos socialdemokratų mažumos vyriausybei. Antra, tęsti derybas su Lietuvos krikščionimis demokratais, siekiant abiejų partijų susijungimo dar iki 2008 m. vyksiančių Seimo rinkimų. Abu šie sprendimai gali turėti didelę įtaką Lietuvos politiniam gyvenimui. Kita vertus, jie toli gražu nesudėlioja visų taškų, nebent sustiprina viltį, kad Tėvynės sąjunga gali rasti jėgų pasiūlyti alternatyvą ciniškam valdžios ir visuomenės atotrūkiui. Tačiau panašių lūkesčių, siejamų tiek su Lietuvos konservatoriais, tiek su krikščionimis demokratais, būta ir anksčiau. Deja, jau ne teko nusivilti. Gal todėl ir dabar skeptikų tikrai netrūksta.

Pilkasis scenarijus

Nuogąstaujama, kad per pastaruosius draugystės su socialdemokratais metus išskydo Tėvynės sąjungos tapatybė, kilo sumaištis tarp šios partijos ištikimų rėmėjų ir, svarbiausia, subliuško konservatorių lyderių politinės ambicijos. Jei dar prieš porą metų Tėvynės sąjungos lyderiai kalbėjo apie ryžtą formuoti vyriausybę po rinkimų ir galimybę įrodyti, kad valstybę galima tvarkyti kur kas geriau, tai pastaruoju metu daug dažniau užsimenama apie tai, jog ir po Seimo rinkimų veikiausiai teks tartis su socialdemokratais dėl bendro darbo.

Konservatoriai realiai vertina susidariusią situaciją? Veikiau galima teigti, jog jie, bent kol kas, nerodo stiprios politinės valios siekti radikalių permainų valstybės gyvenime. Pavojingas to padarinys - liberaldemokratai ar net darbiečiai sugeba nuosekliau kritikuoti apsnūdusią Gedimino Kirkilo vyriausybę nei konservatoriai. Kitas padarinys - sustiprėję gandai, jog socialdemokratai esą turi svertų, kurie leidžia valdyti Tėvynės sąjungos veiksmus. Kaip vienas iš galimų svertų įvardijamas VP Market, siekiančio dalyvauti didžiulį pelną žadančiame naujos atominės elektrinės statybos procese, neva duotas pažadas paremti TS, jei ši netrukdys G. Kirkilui veikti.

Deja, taip ir nesulaukėme Lietuvos krikščionių demokratų atgimimo. Taip, ši partija šiandien labiau sutelkta nei prieš keletą metų. Ji neblogai pasirodė per savivaldos rinkimus. Bent jau nedideliuose miestuose ir kaimiškose vietovėse. Tačiau tik didžiausi optimistai gali viltis, jog krikščionys demokratai savarankiškai gali "perlipti" rinkimų į Seimą slenkstį. Tikrai ne vien dėl to, jog ši partija neturi pakankamai finansinių resursų triukšmingai rinkimų kampanijai. Labiausiai jai trūksta žmoniškųjų resursų, t.y. politikų, galinčių aktyviai, nuosekliai ir principingai reikštis viešojoje erdvėje. Net LKD lyderis Valentinas Stundys yra žinomas tik savo rajone ir politikos apžvalgininkų. Ar didžioji dauguma Lietuvos žmonių yra girdėję, ką krikščionys demokratai galvoja apie aukštojo mokslo reformą, mokesčių politiką, kultūros paveldo apsaugą ar referendumą dėl dvigubos pilietybės?

Tikrai suprantu tų LKD narių, kurie baiminasi susijungimo su Tėvynės sąjunga, nuogąstauja, jog krikščioniški principai ištirps margaspalvėse konservatorių deklaracijose, abejones, tačiau, deja, kol kas neišgirdau tikros alternatyvos "santuokai" su Tėvynės sąjunga. Mano įsitikinimu, visi išloštume, jei į būsimą Seimą TS ir LKD sugebėtų patekti kaip savarankiškos politinės jėgos, galinčios sudaryti galingą koaliciją.

Tačiau nematau pagrindo tokiam scenarijui. Labiau tikėtina, kad balsavusių už LKD balsai "sudegs", o TS bus pastūmėta flirtui su liberalais.

Misija įmanoma?

Tikiu, kad niūrus politinis scenarijus tik vienas iš kelių galimų. Tėvynės sąjunga ir Lietuvos krikščionys demokratai per metus iki rinkimų gali daug ką pakeisti. Tam reikia stiprios valios, nuoseklumo, energijos ir aiškios veiklos strategijos.

Lietuvoje įprasta, jog politikai skaudžiai reaguoja į politikos apžvalgininkų kritines pastabas. Geriausiu atveju mesteli - kritikuoti lengva, daug sunkiau rašyti konstruktyviai, nurodant, kokių veiksmų politikai turėtų imtis. Tokia politikų pozicija kiek keista - juk būtent jie, įvertinę dabartinę situaciją ir remdamiesi savo partijos politine ideologija, turėtų formuluoti nuoseklų veiksmų planą. Nes jokia apžvalgininkų, politologų pasiūlyta strategija nebus gyvybinga be tvirtos politinės valios. Nepaisant to, šiame tekste atsižvelgsiu į politikų pageidavimus ir pasiūlysiu savą trijų punktų programą, kuri, mano įsitikinimu, galėtų prisidėti prie stiprios dešiniosios alternatyvos dabartinei nomenklatūrinei oligarchijai suformavimo.

I. Vaisingos politinės jungtuvės

Kiek teko domėtis, dauguma TS narių palankiai vertina politines jungtuves su LKD. Tiesa, vyrauja požiūris, jog reikalingos ne tiek jungtuvės, kiek gilias istorines šaknis turinčios, bet nukraujavusios partijos įskiepas į TS kūną. Regis, TS vadovybė apie jungtuves su LKD mąsto kaip apie mechaninį procesą, vertindami jų nauda pirmiausia kiekybinėmis, o ne kokybinėmis kategorijomis. Nuotaikos LKD kur kas įvairesnės. Nemaža grupė krikščionių demokratų kritikuoja Valentino Stundžio ryžtą jungtis su TS. O LKD vadovybei, kiek žinau, kol kas labiausiai rūpi, kaip po susijungimo vadinsis nauja partija, o ne tai, koks bus jos veiklos turinys.

Jei nuotaikos ir nuostatos nesikeis, TS ir LKD jungtuvės nebus vaisingos. Lygiai kaip nebuvo vaisingas Dešiniųjų sąjungos ar Politinių kalinių ir tremtinių sąjungos prisijungimas prie konservatorių. Po buvusių jungtuvių TS politinės veiklos turinys praktiškai nepasikeitė, o elektoratas neprasiplėtė.

Šiandien TS vadovai klaidingai skaičiuoja, jog jungtuvės su LKD tesuteiks nuo 1 iki 3 procentų papildomų balsų per rinkimus. Iš tiesų jei TS pakanka dabartinio elektorato, tai LKD elektorato prisijungimas tebus lašas jūroje. Tačiau jei svajojama apie stiprią politinę alternatyvą dabartinei sistemai, tai būtina patraukti ir tuos, kurie šiandien abejingi politiniams įvykiams ar yra suvilioti kitų politinių jėgų. TS ir LKD jungtuvės yra galimybė formuoti naujos kokybės politinį darinį. Didžiausias LKD indėlis į jį galėtų būti stipri krikdemiška socialinė programa, kurios TS iki šiol labai trūko. Konservatoriams, nepaisant pavienių iniciatyvų šeimos politikos srityje, labai trūksta didesnio socialinio jautrumo ir sugebėjimo kalbėtis su paprastais Lietuvos žmonėms.

Jau dabar būtina žengti du svarbius žingsnius vaisingų jungtuvių link. Pirma, pradėti kantrias konsultacijas ir suartėjimą savivaldybių tarybose. Ne viename mieste ir rajone konservatoriai ir krikdemai yra atsidūrę skirtingose politinių barikadų pusėse. Politinius skirtumus būtina ištirpdyti, ir tai ne vienos dienos darbas. Antra, pasigendu bendrų TS ir LKD politinių iniciatyvų. Pavyzdžiui, A. Kubiliaus kvietimas "šeimos revoliucijai" būtų tik laimėjęs, jei jis būtų paskelbtas TS ir LKD vardu.

II. Šešėlinės vyriausybės suformavimas

Tėvynės sąjunga, reaguodama į "vieno žmogaus partijų" išpopuliarėjimą, mano įsitikinimu, pasirinko neadekvatų politinio veikimo būdą. Bandyta sutapatinti TS ir A. Kubilių. Partijos lyderis tapo pagrindiniu ekspertu visoms temoms. A. Kubiliaus erudicija nekelia abejonių, tačiau TS gretose yra labai daug puikių specialistų, kurių kompetencija ir sugebėjimai nepakankamai išnaudojami. Kitas dalykas - nemaža dalis žmonių lieka skeptiškai įsitikinę, kad, net jei dešinieji laimėtų Seimo rinkimus, niekas realiai nepasikeistų. Vienintelis įtikinamas atsakymas - viešai paskelbti autoritetingus asmenis, kurie sutiktų vadovauti ministerijoms, bei svarbiausias programines tezes kiekvienoje srityje.

Šiandien tegalime numanyti, kad Irena Degutienė yra konservatorių kandidatė į Socialinės apsaugos ir darbo ministrės postą. Tačiau kultūrininkams labai svarbu žinoti, ką dešinieji siūlytų į kultūros ministrus ir kaip ketina keisti apgailėtiną valdžios politiką šioje srityje. Konservatoriai aktyviai kritikuoja Kazimierą Prunskienę, tačiau visiškai neaišku, ką jie siūlytų į Žemės ūkio ministrus ir kokias permainas stengtųsi įdiegti.

Šešėlinio kabineto nariai jau šiandien galėtų aktyviai dalyvauti politinėse diskusijose ir ryškinti dešiniosios alternatyvos specifi- ką. Kartu tai būtų labai svarbus signalas visiems skeptikams, kas keičiasi po TS ir LKD jungtuvių, jog naujoji partija yra pasiryžusi komandiniam darbui.

III. Atsigręžimas į žmones ir ypatingas dėmesys veiklos skaidrumui.

Viena svarbiausių Lietuvos politinio gyvenimo tragedijų - praraja tarp valdžios ir visuomenės. Valdžia kurčia visuomenės problemoms, pastaroji atsilygina panieka politikai ir partijoms. Taip pat visuotinai išplitusi bendra nuostata, kad visos partijos korumpuotos bei rūpinasi tik savimi. Vienintelis būdas įrodyti, kad galimas kitoks politinis veikimas - imtis radikalių veiksmų.

Pirma, būtina atstatyti vidinius saitus partijoje. TS ir LKD jungtuvės galėtų būti puiki proga pereiti prie intensyvaus "centro" ir skyrių bendravimo, kurio, bent jau TS, labai trūksta. Antras žingsnis - tiesioginis kontaktas su žmonėmis. Galima ieškoti įvairių priežasčių, kodėl liberaldemokratai sėkmingai pasirodė savivaldos rinkimuose Vilniuje, tačiau tikrai viena svarbiausių - tai, kad jie pasivargino tiesiogiai kreiptis praktiškai į kiekvieną vilnietį. Tradicinis bendravimas su žmonėmis "per televizorių" yra veiksmingas tik iki tam tikros ribos. Idant būtų atkurtas žmonių pasitikėjimą politikais, būtini tiesioginiai pokalbiai, važiuojant pas žmones. Tam reikalinga stipri ir gausi politikų komanda ir, svarbiausia, darbštumas ir atkaklumas, kurių šių dienų politikams dažnai trūksta.

Dar vienas svarbus dalykas - ypatingas dėmesys veiklos skaidrumui. Tiek TS, tiek LKD privalo įrodyti, kad tarnauja tik Lietuvos žmonėms, o ne kuriems nors rėmėjams. Todėl būtina labai atsargiai priimti paramą, visą ją skaidriai deklaruoti ir principingai reaguoti į kiekvieną informaciją apie neskaidrią TS ar LKD nario veiklą.

Įvardijau tik kelis svarbius žingsnius galingos dešiniosios politinės alternatyvos link. Nesunku įvardinti jų kur kas daugiau. Tačiau esminis dalykas - politikų suvokimas, kad permainos būtinos ir būtinas nuoseklumas jas įgyvendinant. Tvirtai tikiu, kad per metus galima kelis kartus padidinti TS ir LKD simpatikų gretas. Tačiau tik tuo atveju, jei to bus atkakliai siekiama, o ne trypčiojama vietoje, galvojant apie ramų gyvenimą opozicijos apkasuose.

© 2007 „XXI amžius“