„XXI amžiaus“ priedas. Visuomenės gyvenimo analizė ir komentarai.

2007 m. rugsėjo 28 d., Nr. 5 (41)


PRIEDAI

Abipus Nemuno

Kristus ir pasaulis

žvilgsniai

pro vita

Sidabrinė gija

Horizontai

Atodangos


XXI amzius


ARCHYVAS
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai

Mainai ir monai

Jūratė Laučiūtė

Jūratė Laučiūtė

Mainos laikai, mainos papročiai, mainos vertybės...

Vertybės? - gal būt, nusistebės ne vienas, manantis, jog tikrosios vertybės nekinta, jei tik neatsiranda jėgų, sąmoningai siekiančių jas pakeisti ar bent sumenkinti jų reikšmę visuomenės gyvenime. Bet gyvenimas įneša savo pataisas ir į, atrodytų, mažiausiai taisymų ir mainymų reikalingus dalykus...

Ne vieną dešimtmetį lietuvių tauta dainomis, vainikais ir mitingais garbino veikėjus, kurie savo gyvenimą, sveikatą, gyvybę aukojo tam, kad būtų sukurta, atkurta, išsaugota nepriklausoma Lietuvos valstybė. Bet štai atėjo tokie laikai, kai valstybės nepriklausomybės idėja imama nuvertinti, o viešai abejoti jos verte tampa didesne "dorybe", negu viešas Kudirkos, Basanavičiaus ar pokario partizanų iškentėtų nepriklausomybės idėjų deklaravimas. Mat, dabar mes - "mokyti", žinom (?), kad ne kiekviena valstybių sąjunga (sandrauga, imperija...) bei įsiliejimas į ją yra vienodai pražūtingi tautos išlikimui ir jos nacionalinio tapatumo savivokai. Ir štai, tiek metų svarstę, kas Lietuvai ir lietuvių tautai blogiau - vokiečių invazija, Lenkijos glėbys ar "amžina draugystė" su didžiąja Rusija, šiandien vyriausybės lūpomis skelbiame užsienio bei vidaus (ekonominės) politikos prioritetu kuo glaudesnę integraciją su Lenkija. Gal kai kuriais atvejais integracija su vakarykščiais lietuvių tautos ir kultūros naikintojais ir galėtų tapti dar viena naujų laikų sukurta ar perkeista vertybė, bet ar dėl to reikia apakti, apkursti ir nematyti, jog šiandieninė integracija kol kas tereiškia judėjimą tik viena kryptim? Pavyzdžiui, vyksta totalinis Lietuvos ekonomikos atsivėrimas Lenkijos kapitalams, Lietuvos kultūrinės - lingvistinės tradicijos ir net Konstitucija primygtinai spaudžiamos keistis taip, kad Lietuvoj kuo patogiau jaustųsi lenkų tautinė mažuma, užmirštant, jog galimas interesų judėjimas ir kita kryptimi, iš Lietuvos į Lenkiją, o rūpestis lietuvių mažumos Lenkijoje "patogumais" paliekamas politiniams marginalams ar visuomeninėms organizacijoms.

Tokiame besimainančių vertybių kontekste neturėtų stebinti ir viešai aptarinėjami klausimai, kas svarbiau kalbant apie pilietybę tokios mažos, kaip Lietuva, šalies atveju: patriotizmas ar pragmatizmas? Vienas gerbiamas žurnalistas atsako, jog tikras Lietuvos patriotas turi linkėti Lietuvai turėti kuo daugiau piliečių ir kuo daugiau ryšių ne Rytuose, o Vakaruose... Apie tų piliečių "kokybę", jų išpažįstamas vertybes, apie tai, kokios Lietuvos piliečių reikia turėti kuo daugiau, nė neužsimenama. Gerai tai ar blogai? Matyt, atsakymas priklausytų nuo atsakančiojo interesų bei juos maitinančių slaptųjų paskatų. Sprendžiant iš gausių ir itin agresyvių (tačiau toli gražu ne visuomet analitinių) diskusijų šia tema, nebeturime nei aiškios Lietuvos, kaip savarankiškos valstybės, ateities vizijos, nei supratimo, kas yra ar kas gali būti Lietuvos piliečiu ir su kuo ta pilietybė apskritai "valgoma".

Atrodo, pats laikas paklausti savęs ir mūsų interesams neva atstovaujančių politikų: ar valstybė, kurioje vertybė yra ne pilietis - dvasinių ir materialinių gerybių kūrėjas, o tik tas gėrybes administruojantis, kūrėjų darbo vaisius perskirstantis valdininkas, ar tokia valstybė nusipelno pagarbos, meilės ir išlikimo kaip savarankiškas administracinis-politinis vienetas? Tačiau kur tie politikai, kur ta partija, kuri ryžtųsi viešai atsakyti į šį klausimą? Mat, neatsargiai įsivėlus į šią diskusiją, galima išsikasti duobę sau ar bent toms vertybėms, kurios deklaruojamos valdančiųjų partijų programose.

Jei sutiksime su šiandien peršamu požiūriu, jog pragmatizmas, racionalizmas, kompromisų paieškos (ignoruojant tai, jog nuo kompromiso tik pusė žingsnelio iki nusikalstamo kolaboravimo...) yra didesnės vertybės, nei idealizmas, nei save (o ne kitus ir kitokius!) aukojantis patriotizmas, nei suvokimas, jog net ir gyvybė pati savaime nėra tikroji vertybė, jei beatodairišku jos liaupsinimu pateisinamas žmogaus virtimas vien savo fiziologinius poreikius tenkinančiu gyvuliu, nusikaltėliu, išdaviku, tai viskas - okey! Arba - urra! Bet ne "valio", nes tai nebeatitiktų naujosios Europos su germanišku akcentu ir rusiškų dujų kvapais standartų! Užtat tai labai gerai atitiktų dabartinius nacionalinius-politinius kadrilius su partnerių mainymais, lakstymais iš vienos partijos, iš vienos frakcijos į kitą, paaiškintų nacionalinio produkto perskirstymo principus Lietuvoje, kai valstybiniame, t. y. iš valstybės biudžeto apmokamame, sektoriuje dirbantys tarnautojai yra skirstomi į labiau nusipelniusius ir mažiau nusipelniusius.

Pirmiesiems atlyginimai skaičiuojami pagal Valstybės tarnybos įstatymą, o pagrindu paimta bazinė mėnesinė alga, kuri šiandien lygi 490 litų. Antrieji dirba pagal darbo sutartis, pagal kurias algos apskaičiuojamos nuo daug metų nedidinto bazinio dydžio, tesiekiančio vos 115 Lt. Ir kai vyriausybė, springdama iš pasididžiavimo, paskelbia didinanti atlyginimus 11 procentų, valstybės tarnautojo alga padidėja daugiau nei trimis šimtais litų, o jo tokį pat išsilavinimą ir tokį pat darbo stažą turinčio, bet mažiau nusipelniusio "ekvivalento" piniginė pasunkėja tik 75-76 litais. Ar galima tokią politiką vadinti socialinės atskirties mažinimu? Anaiptol... Bet būtent tokią politiką vykdo valdžioj esantis kairiųjų (arba kairuoliškų) partijų aljansas, o jiems ilgą laiką solidžiai pritarė ir konservatoriai, kurie rinkėjų valia turėjo būti opozicijoje ir kritikuoti bei stabdyti vyriausybės žingsnius, vedančius į atlyginimų žirklių bei socialinės atskirties didėjimą.

Kaip žinome, ilgiausiai Lietuvos važį kelyje į demokratiją ir europinę civilizaciją vadeliojo pragmatizmą, racionalizmą ir kompromisų meną aukštinanti LDDP, vėliau persidažiusi į socialdemokratus. Tai lyg ir liudytų, jog Lietuvos rinkėjų daugumai būtent tokios, o ne vadinamosios idealistinės "vertybės" yra prie širdies. Taip, matyt, rinkėjų ištikimybę socialdemokratams suprato ir oficialiai "tradicinėms" vertybėms užsiangažavusi Tėvynės sąjunga. Pademonstravusi neeilinį racionalumą, partija padarė politines paliaubas su G. Kirkilo vadovaujama valdančia grupuote, tuo atsisakydama aktyvios opozicijos vaidmens bei aiškios vietos politinių ir moralinių vertybių spektre.

Na, ir ką laimėjo partija, išskyrus vieną kitą krėslą Seime? Kas iš krėsluose sėdinčiųjų konservatorių idėjų, sumanymų, ketinimų buvo įgyvendinta, kuo partija galėtų pasigirti savo rinkėjams? Gal, pavyzdžiui, tuo, kad pritarė aukštojo mokslo reformai, kurį aukštųjų mokyklų dėstytojai (kitaip nei jų administracija) neretai vadina tiesiog aukštojo mokslo naikinimu Lietuvoje? Beje, naujoji aukštojo mokslo tvarka reiškia, jog ne taip tolimoje ateityje konservatorių rėmėjų gretos dar labiau sumažės, nes tradicinį jų elektoratą sudaro aukštąjį ar nepilną aukštąjį išsilavinimą turintys piliečiai. Padarius mokslą mokamą, studentai dar greičiau bėgs iš Lietuvos kitur pigesnių ir geresnių mokslų semtis. O be išsilavinimo ne kiekvienas supranta, kas yra tos konservatorių skelbiamos tradicinės vertybės ir kuo jos reikšmingos tautai ir valstybei.

O gal į tradicinius konservatorių rėmėjus, paprastai - bepinigius idealistus - buvo tiesiog numota ranka ir siekta sužavėti dalį socialdemokratų elektorato? Vargu ar tai pavyko, užtat aiškiai pasimatė tradicinių konservatorių rėmėjų nusivylimas.

Patys konservatorių lyderiai jau senokai tenkinasi vien kalbėjimu apie vertybes iš aukštų tribūnų, kurios taip toli nuo paprasto žmogaus, nuo realiojo elektorato, kaip Uspaskichas nuo Lietuvos teisėsaugos. Viena, jie, su nedidelėm išimtim, išvis nemėgsta tiesiogiai bendrauti su "liaudimi", o antra, jie niekaip negali nuspręsti, kas jiems svarbiau: rinkėjų simpatijos ar rėmėjų pinigai.

Pinigai, beje, nebūtų tokia bloga alternatyva, jei jais būtų grindžiamas kelias į aiškų, rinkėjų lūkesčius ir partijos programą atitinkantį tikslą. Bet ar taip išties Lietuvoje būna panaudoti rėmėjų pinigai? Ar neišgrindžiamas jais "kelias į pragarą": rėmėjų interesams ginti ir partinių viršūnėlių prabangai?

Deja, nei konservatoriai, nei kitos valdžioj buvusios ar esančios partijos nesugebėjo sukurti tokios partijų finansavimo sistemos, kurioje besisukiojantys privatūs pinigai nedvoktų interesais, dažniausia ne tik nesutampančiais, bet ir susipriešinusiais su visuomenės interesu. Galima pasidžiaugti pastarojo meto konservatorių iniciatyvomis opiu pilietybės klausimu ar siūlymais, kaip gerinti demografinę Lietuvos situaciją, tačiau ar tai nėra pavėlavusiojo mojavimas gėlių puokšte nueinančiam traukiniui? Juk susizgribta tik tada, kai jau ir kitos partijos, šiaip jau abejingos "tradicinėms" vertybėms, suskato purenti šias problemas, siekdamos rinkėjų simpatijų...

Vertybių mainai pagal besimainančias naujų laikų madas galbūt gali padėti sublizgėti kokiame nors prasto skonio TV šou, bet ilgalaikiame politiniame procese tai tik - monai, kuriais apdujinami - ir tai tik neilgam - reginių ištroškę lengvapėdžiai. Nejaugi tai jie dabar diktuoja politines madas Lietuvoje ir iš politikų daro nevykusius šoumenus?

Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija