„XXI amžiaus“ priedas. Visuomenės gyvenimo analizė ir komentarai.

2007 m. rugsėjo 28 d., Nr. 5 (41)


PRIEDAI

Abipus Nemuno

Kristus ir pasaulis

žvilgsniai

pro vita

Sidabrinė gija

Horizontai

Atodangos


XXI amzius


ARCHYVAS
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai

Magiškasis realizmas Lietuvos - Rusijos santykiuose, arba kada tylios haliucinacijos virsta skaudžia realybe

Tomas Misiūnas

Literatūroje ir mene dažnai pasitaiko terminas "magiškasis realizmas". Įsigalėjusio ateizmo visuomenė įkvėpė Michailą Bulgakovą parašyti savo žymųjį romaną "Meistras ir Margarita" apie Maskvą, kuri nebetiki nei gėriu, nei blogiu. Pietų Amerikoje Gabrielis Garsia Markesas buvo vienas pirmųjų, kuris savo romane "Šimtas metų vienatvės" sugebėjo stebuklais, vykstančiais realybėje, paaiškinti ištiso žemyno gyvenimą ir konfliktus. Tačiau stebuklų pasitaiko ir politikos realybėje, ypač jų gausu kai kurių valstybių tarpusavio santykiuose. Tai neįtikėtini įvykiai, kurių negali (nenori) prognozuoti net didžiausi politikos žinovai (nes jiems tai panašu į haliucinaciją). Kita vertus, politikos žinovai mieliau linkę tikėti neįvykusiais stebuklais, tomis haliucinacijomis, kurios atitiktų jų pačių prognozes.

Tikriausiai taikliausiai aprašytas Lietuvos magiškojo realizmo santykiuose su Rusija pavyzdys yra ambasadoriaus Alfonso Eidinto knygoje "Ieškok Maskvos sfinkso", kai pagrindinis veikėjas teigia savo kompanionui, kad niekas netikėjo, jog Rusija taikys tokią pačią okupacinę politiką Lietuvai, kaip ir Latvijai ar Estijai, į ką pastarasis atsako, kad Rusija taip pat netikėjusi, kad Lietuva nesipriešins okupacijai, tad ir sutelkusi pasienyje savo karines pajėgas ir karo ligonines. Bet tai jau istorija. Tačiau ir šiais laikais realūs tarptautinių santykių veikėjai bando save įtikinti neva vykstančiais stebuklais, nors iš tikrųjų tai tiesiog jų neapsakomas noras, kad toks stebuklas įvyktų. Tokių pavyzdžių itin gausu. Pirmąjį Rusijos nepriklausomybės dešimtmetį visi labai norėjo tikėti, kad tuoj tuoj įvyks stebuklas ir ši valstybė virs demokratija. Kažkodėl to stebuklo buvo laukiama net per ištisus du Čečėnijos karus, kai valdžia kariavo su savo pačios piliečiais. Po to visa Europa tikėjosi stebuklo, kad vieną dieną Rusija ims ir nebenaudos energetinio šantažo, bet sąžiningai už aiškiai apibrėžtas kainas pardavinės savo dujas ir naftą. Deja, stebuklo vis dar laukiama.

Dar vienas stebuklas, kuriuo visos senosios Europos šalys ir kartu kai kurie Lietuvos politologai labai nori tikėti, tai Rusijos imperinių ambicijų atsisakymas. Matyt, tokiu atveju Lietuva ar kitos regiono valstybės turėtų liautis abejojusios Rusijos valdžios nuoširdumu kuriant "nomalius santykius" ir tiesiog džiaugtis tokiais Rusijos žingsniais kaip tautinių mažumų finansavimas, provokuojant etninius nesutarimus, rusakalbių universitetų su abejotino turinio programomis steigimas, rusakalbės televizijos ir kitų rusakalbių informacijos priemonių, atvirai nevengiančių dezinformacijos ir provokacijų, finansavimas, Rusijos estrados žvaigždžių kelionių po buvusias sovietinio bloko šalis kofi- nansavimas (nes kitaip nė viena iš jų nebūtų pajėgi padengti tų žvaigždžių atvykimo išlaidų ir bilietų už tokią kainą, kokią moka rusai, neparduotų). Gal ir visai patogu, tikint neva įvykusiu Rusijos interesų pasikeitimo stebuklu, ignoruoti šiuos faktus arba apsimesti, kad Lietuvai Rusijos informacinė įtaka negresia (tai beveik taip pat naivu, kaip ir tikėjimas tarpukariu, kad mus Rusija traktuoja kitaip nei Latviją ir Estiją) Be to, Lietuva turi svarbesnių ineteresų: tai santykiai su Kaliningrado apskritimi. Tačiau ten taip pat kartkartėmis įvyksta "stebuklai", kurių kažkodėl niekas nesitiki - žūsta lietuvių verslininkai arba ten jie valdžiai moka "atkatą", kad neatsitiktų blogiausia, o Lietuvos valdžia tuo klausimu geba nusiųsti tik diplomatinį pareiškimą. Kita vertus, ir jis reikalingas - visa laimė, kad apskritai pastebima, jog Rusijoje vyksta kas nors neatitinkančio pačios Rusijos įstatymų ir tarptautinių normų.

Dar pora stebuklų, kuriais atrodo, patikėjo net užsienio reikalų ministras Petras Vaitiekūnas - kad Rusija visaip kaip švelniai skatinama (matyt, vien dėl mūsų diplomatų priekaištingo žvilgsnio), be jokių Lietuvos griežtesnių pareiškimų ir tarptautinių pastangų ims ir pripažins istorinę teisybę apie Lietuvos okupaciją, o Rusija ir SSRS - tai du niekaip nesusiję veikėjai (kaip ir kaltė niekaip nesusijusi su pareiga). Vis dėlto ministras iš dalies teisus teigdamas, kad toks stebuklas gali įvykti tik po dešimtmečių ar šimtmečių. Tik štai viena bėda - nebeliks žmonių, kurie galėtų ir norėtų tuo stebuklu pasidžiaugti.

Kai rugpjūčio pabaigoje Rusijos ambasadorius Minske Aleksandras Surikovas pareiškė, kad Kremlius gali svarstyti galimybę dislokuoti atominį ginklą Baltarusijoje, tuo būdu atsakydamas į JAV priešraketinio skydo kūrimą Vidurio Europoje, Lietuvoje oficialių komentarų nebuvo. Baltarusijos valdžia taip pat nutylėjo šį pareiškimą. Kremlius apsimetė, tarsi nieko apskritai nebūtų įvykę.

Niekas neabejoja, kad po to pasigirdę buvusio Baltarusijos užsienio reikalų ministro Andrejaus Sanikovo komentarai, kad tai provokacija ir Rusija pamiršusi, kad Baltarusija yra nepriklausoma valstybė, yra tiesa. Jau kuris laikas provokaciniai pareiškimai yra viena iš Kremliaus ušsienio politikos dalių, todėl išmokti į juos reaguoti arba nereaguoti yra nauja Vidurio ir Rytų Europos regiono diplomatinio korpuso užduotis. Kita vertus, kaip ir kiekviename anekdote (todėl politinius anekdotus Sovietų Sąjungoje ir draudė) yra dalis tiesos, taip pat dalis tiesos gali būti ir bet kokioje politinėje provokacijoje. A priori tikėjimas, kad tokie provokaciniai Rusijos pareiškimai yra "artimi haliucinacijai", vieną dieną gali sudužti atsitrenkęs į skaudžią realybę. Kaip minėta, stebuklų tarptautinėje politikoje pasitaiko, ypač tais atvejais, kai jų labiausiai nesitikima, bet jie dažnai neįvyksta, kai jų labiausiai norėtųsi.

Bet, kaip sakė vienas Bulgakovo herojus, jei jis kam nors trukdo, tai jis galįs būti tyli haliucinacija. Tylus stebuklas Rusijos ir Baltarusijos santykiuose seniai įvyko ir tai nebėra panašu į jokią haliucinaciją, o tik akivaizdžius faktus: šių dviejų šalių karinės integracijos lygis yra daug gilesnis nei kaimyninėms valstybėms gali atrodyti. Pirma, Baltarusijoje yra dislokuotos dvi Rusijos karinės bazės. Jos nėra didelės, tačiau strategiškai Rusijai ganėtinai svarbios: radiolokacinė stotis "Volga" (Bresto srityje), per kurią Rusijai teikiama informacija apie visą Vidurio Europos regioną ir dalį Vakarų Europos, ir nuotolinis Rusijos povandeninio (dalis tų laivų gali nešti branduolinius užtaisus) laivyno, dislokuoto Atlanto vandenyne, kontrolės centras (Vileikoje, Minsko srityje). Šiose bazėse tarnauja apie 900 karininkų ir dirba 500 darbuotojų.

Antra, vos daugiau nei prieš metus Rusija pardavė tris priešraketinės gynybos kompleksus S-300PS (planuojama juos dislokuoti Bresto ir Gardino srityse). Nors jie bus gabenami ir surenkami Baltarusijoje kelerius artimiausius metus, tačiau karinės technikos prasme tai itin sustiprins Baltarusijos dalyvavimą bendroje Rusijos ir

Antra, vos daugiau nei prieš metus Rusija pardavė tris priešraketinės gynybos kompleksus S-300PS (planuojama juos dislokuoti Bresto ir Gardino srityse). Nors jie bus gabenami ir surenkami Baltarusijoje kelerius artimiausius metus, tačiau karinės technikos prasme tai itin sustiprins Baltarusijos dalyvavimą bendroje Rusijos ir Baltarusijos oro gynybos sistemoje. Verta prisiminti ir tai, kad šios dvi valstybės jau kurį laiką planavo bendros oro gynybos sutartį, kuri reikštų, kad bet koks jų abiejų paskirto štabo vado įsakymas yra vienodai vykdomas abiejose valstybėse ir tam nereikia nacionalinių karinių pajėgų vadų patvirtinimo. Tiesa, šis stebuklas kol kas nerealizuotas dėl Rusijos ir Baltarusijos prezidentų nesugebėjimo susitarti, kurioje iš dviejų šalių šis štabas turėtų būti.

Trečia, pastaruosius metus galima stebėti vis aktyvesnius ir gausesnius karinių pratybų dalyvių Baltarusijos vakaruose būrius. Žinoma, karinės pratybos niekaip neimplikuoja karinių veiksmų, bet pasigilinus į tų pratybų scenarijų gali susidaryti įspūdis, kad šios valstybės taip pat dalyvauja kuriant tarptautinių santykių magiškąjį realizmą, neįtikėtiną ir labai realų tuo pačiu metu: pavyzdžiui, vienose didžiausių pratybų "Sąjungos skydas 2006" kariniai daliniai veikė kaip viena armija ir atrėmė tariamą NATO puolimą. Pratybose dalyvavo 8800 karių (iš jų 1100 Rusijos), 40 tankų, 180 šarvuočių. Per mokymus buvo naudojama Rusijos aviacija: modifikuoti Su-30, Su-27M, labai modernūs sraigtasparniai Mi-28 "Naktinis medžiotojas".

Ketvirta, joks stebuklas, o gryna realybė yra tai, ir kad Baltarusijos karinis promoninis kompleksas yra Rusijos karinio pramoninio komplekso dalis. Dalis baltarusiškos karinės technikos gali būti patobulinta arba remontuojama tik Rusijoje ir atvirkščiai: Rusijos tankų šaudymo sistema yra gaminama Baltarusijoje, kaip ir ilgojo nuotolio raketų paleidimo sistemos Topol-M dalys.

Baltarusija užtikrina priežiūrą ir nuolat atnaujina savo karinius oro uostus (tai per metus šaliai kainuoja kelis šimtus tūkstančių dolerių), kurie yra pajėgūs priiminėti ir atominį ginklą nešančius lėktuvus. Galiausiai Baltarusija yra ta šalis, kuri gali ir šantažuoti Rusiją jai perduota informacija.

ors Baltarusija 1993 m. pasirašė tarptautinę Branduolinių ginklų neplatinimo sutartį ir įsipareigojo nesiekti įsigyti arba pasigaminti branduolinį ginklą, o 1996 m. pagal Rusijos ir JAV susitarimą iš Baltarusijos buvo išvežti visi po SSRS žlugimo likę branduoliniai ginklai, tačiau Baltarusijos prezidentas Aleksandras Lukašenka, kartkartėmis piktindamasis neigiama Vakarų įtaka jo šaliai, garsiai prasitaria, kad tokio sprendimo galėjo ir nebūti (tai jau tikrai iš haliucinacijų srities). Suprantama, tai greičiausiai tėra neturinčio daugiau argumentų vadovo populistiniai pareiškimai, skirti vidaus publikai, kuri turi tikėti stebuklu, kad Baltarusija yra pati stipriausia valstybė po Rusijos. Tačiau šiaip ar taip Baltarusija turi visas karines - technines galimybes priimti savo teritorijoje kitų valstybių karinę techniką, gabenančią branduolinį ginklą, lygiai taip kaip ir pajėgi bent iš dalies užtikrinti strateginę Rusijos įtakos zonos gynybą Šiaurės Vakarų kryptimi. Kol kas tai iš tiesų tėra tik tyli haliucinacija, kuri bet kuriuo momentu gali virsti realybe, ir paaiškinimas tam pakankamai paprastas: vystosi ne tik NATO sąjungininkų kariniai pajėgumai, vystosi ir Rusijos pajėgumai.

Deja, Lietuvoje vis dar tikima kitais stebuklais, kurie taip ir neįvyko, o faktai vadinami haliucinacijomis. Jeigu magiškasis realizmas būtų pripažintas Lietuvoje kaip vertingas užsienio politikos žanras, tai galbūt būtų vilties, kad realizuotųsi ir stebuklas dėl Lietuvos politinio lyderiavimo Rytų Europos regione. Tačiau kol kas laikomasi įsikibus tradicinio (o kartais grynai lietuviško) diplomatijos ir santykių su kaimyninėmis valstybėmis supratimo. Tikima, kad šiek tiek finansiškai parėmus Baltarusijos opoziciją, ji ims ir sustiprės, o palaikant gerus verslo santykius su valdžios proteguojamais verslininkais, ir valdantysis elitas atsisuks į Vakarus, taip sumažindamas šalyje Rusijos įtaką. Ir tokio stebuklo laukiama jau daugiau nei dvylika metų. Panašu, kad Lietuvoje stinga fantazijos ir šiokio tokio avantiūrizmo užsienio politikoje, tokio, dėl kurio magiškojo realizmo veikėjai yra įdomesni, labiau matomi, įtakingesni. Vietoj trupinių dydžio paramos Baltarusijos opozicijai tikriausiai reikėtų Lietuvoje įdarbinti pačius šviesiausius jos protus ir taip padėti jiems išlikti laisvėje ar bent jau netapti "projektine - grantų ieškančia" opozicija. Šiuo atveju Europos humanitarinis universitetas - vienas sėkmingiausių projektų. Dar kol kas trūksta tokios egzilyje veikiančios vidurinės mokyklos, galbūt dvasinės akademijos ir panašių institucijų.

Baltarusijos valdžiai, reikalui esant, turėtų būti pateikti patys lanksčiausi pasiūlymai: sumokėti jos skolas "Gazprom" arba, Rusijai nutraukus naftos ar dujų tiekimą Baltarusijai, tiesiog už mažiausią įmanomą kainą šiuos išteklius tiekti iš Lietuvos. Į tokias avantiūras galima pamėginti įtraukti ir kai kurias kitas Europos valstybes ar JAV, vien dėl jų didesnių finansinių galimybių. Realiame pasaulyje stebuklai neįvyksta savaime, todėl juos reikia paskatinti, ir vienintelis būdas tam - dalelė sveiko avantiūrizmo, o gal tiesiog drąsos ir tvirtumo užsienio politikoje ir šiek tiek fantazijos ją įgyvendinant. Tada bet kokie Lietuvos pareiškimai apie žalos atlyginimą ar netinkamą elgesį su Lietuvos piliečiais gali nuskambėti garsiau ir taikliau, ypač stebuklingų pokyčių Rusijoje laukimo kontekste.

Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija