Švino junginių poveikis paaiškina didėjantį jaunimo kriminalinį agresyvumą

Dr. Stasys Bačkaitis

Great Falls, Virginia

Didėjant Lietuvoje jaunimo agresyvumui, dažnai ieškoma to priežasčių, svarstoma, kokie socialiniai ar auklėjimo faktoriai sąlygojo tokį asocialų ir neretai net savižudišką elgesį. Šiame straipsnyje pristatomas gana nelauktas apsinuodijimo švinu ir jo junginiais faktorius, galintis veiksmingai prisidėti prie šių dienų augančio agresyvumo problemų.

Kiekvieno politinio rinkimų laikotarpio metu tiek Lietuvoje, tiek ir kitur pasaulyje iškyla ne tik įdomių žinių apie politikų asmenybes, bet ir kitų nelauktų atradimų. 2007 m. liepos 8 d. vienas iš įtakingiausių JAV laikraščių, "Washington Post" paskelbė straipsnį, kad buvęs Niujorko meras Giuliani savinasi nuopelnus už žmogžudysčių skaičiaus sumažėjimą per jo kadenciją 1994-2001 m. "Washington Post" pastebi, kad nors iš tiesų nusikaltimų Niujorke sumažėjo, tačiau naujausi tyrimai rodo, kad tai anaiptol ne tik mero nuopelnas. Minimos dviejų kriminologų profesorių, Richardo Rosendfeldo ir Steveno Messnerio studijos, kuriose nurodoma, kad mero Giuliani kovos su nusikalstamumu indėlis į saugumą mieste ne didesnis nei 10 ar 20 procentų (R.Messner, Jounal of Experimental Criminology, 2006; S. Messner, Law and Society Review, 2006).

Pagal versiją, kurią iškėlė ir paskelbė "Environmental Research" žurnale Virdžinijos valstijos ekonomistas Rickas Nevinas, atrastas akivaizdus ryšys tarp didėjančio nusikaltamumo ir apsinuodijimo švinu. (May 2000, Environmental Research Journal ,Vol. 83, No. 1, pp. 1-22)). "Washington Post", savo ruožtu, rašo "Ricko Nevino teorija tvirtina, kad apsinuodijimas švinu paaiškina smurto rodiklių svyravimus JAV". Jų svyravimo ciklai pilnai sutampa su įvykių kreivės profiliu ir periodiškumu, tik smurtingumo ciklas įvyksta maždaug 18-20 metų vėliau."

Nevino tyrimo išvados sutampa su nauja neurochemijos teorija, kuri apibrėžia smurtinių nusikaltimų rodiklių pasikeitimus dėl įvairių cheminių faktorių. Ji yra pagrįsta kelių dešimtmečių studijomis apie vaikų organizmuose rasto didelio švino kiekio sąsajomis su vėlesne jų smurtine elgsena devyniose skirtingose šalyse (Anglija, Australija, Italija, Kanada, Naujoji Zelandija, Prancūzija, Suomija, Vakarų Vokietija). Kadangi kiekviena šalis ribojo švino naudojimą dažams ir benzinui skirtingu laiku, visais atvejais smurtingumo rodiklių profiliai gana tiksliai seka kraujo užterštumo švinu rodiklių profilius su maždaug 19 metų vėlavimu. Tai gana rimtai pagrindžia apsinuodijimo švinu teoriją. "Washington Post" cituoja Neviną: "Yra stačiai stebėtina, kad nuo 66 iki 90 proc. smurtinių nusikaltimų skaičiaus pakitimo visose šalyse yra paaiškinama švinu."

Nevinas tvirtina, kad XX a. JAV kūdikiai buvo nesąmoningai pamažu nuodijami švino junginiais namų dažuose ir išmetamomis automobilių sudeginto benzino dujomis (tetraetelino-švino priemaišų formoje), kai jie dažnai dėjo į burną savo dažų su švinu dulkėmis išteptus pirštukus ir kvėpavo švinu užterštu oru. Švinas, patekęs per burną į kūdikio kraują, nukeliauja ir į smegenis. Kadangi švinas iš ten nepašalinamas, jo nuolat didėjantis kiekis smegenyse sukelia neurologinius efektus, pvz. žemėjantį intelekto koeficientą (IQ), sunkumą mokytis ir vėlesnius elgesio sutrikimus. Nevinas tvirtina, kad "užterštumo švinu padariniai, pasireiškiantys pirmiausia padidėjusiu agresyvumu, nepasireiškia iki ankstyvosios brandos. Nors švinas nėra vienintelis faktorius, lemiantis smurtą, jis yra svarbiausias faktorius."

Nevinas teigia, jog švino bazės duomenys ne tik paaiškina smurtinių nusikaltimų skaičiaus sumažėjimą 9-ojo dešimtmečio pabaigoje ir 2000 m. pradžioje, bet ir jų didžiausią lygį 9-ajame dešimtmetyje bei kitus smurto ciklo pokyčius. Keliolikos šalių duomenys, šalių, kuriose visi kiti galimi faktoriai - požiūris į abortus, viešoji tvarka, ekonominės ir demografinės sąlygos- visiškai skirtingos, rodo, jog švino įtaka elgsenai yra vienintelis vienijantis faktorius.

Pavyzdžiui, nei Anglijoje, nei daugumoje kitų Europos šalių, švino mažinimo nebuvo imtasi iki 9-ojo dešimtmečio ir kai kur užsitęsė net iki 1990-ųjų pradžios. Savo ruožtu JAV įvedė švino priemaišų mažinimą 1970-ųjų pradžioje ir galutinai pašalino jį iš benzino ir dažų to dešimtmečio viduryje. Taigi ir tyrimais buvo nustatytas švino kiekio sumažėjimas ikimokyklinio amžiaus vaikų kraujyje nuo 20 mikrogramų 1975 m. iki 5 mikrogramų 1995 m. viename decilitre. Gi Niujorke buvo nustatytas net 80 proc. švino kiekio sumažėjimas ikimokyklinio amžiaus vaikų kraujyje tarp 1970 ir 1974 metų. Palyginkime: 1990 metais New York'o mieste buvo 31 smurtines mirtys 100 tūkst. gyventojų, jų sumažėjo iki 7 šimtui tūkst. gyventojų 2004 m.

Nevino tyrimo pamatas yra smurtingumo rodiklių analizė JAV XX a. Smurtingumo rodikliai buvo pasiekę dvi aukštumas, kurias tiesiogiai galima susieti su švino naudojimu. Pirma buvo XX a. pradžioje susijusi su švino panaudojimu namų langinių ir sienų dažams, kita - po II pasaulinio karo, kai švinu prisodrinto benzino panaudojimas smarkiai pakilo dėl greitai didėjančio automobilių skaičiaus. Tai vėliau - po poros dešimtmečių - pasireiškė tankiai apgyvendintuose miestuose su dideliais automobilių srautais, kai tuo metu buvę kūdikiai tapo subrendusiais jaunuoliais.

Nors duomenų apie švino neurotoksiškumą, iššaukiantį impulsyvumą ir agresiją, netrūko, kažkodėl iki šiol jie nesulaukė tinkamo visuomenės dėmesio. Sociologas Paulas Stretesky ir kriminologas Michaelas Lynchas 2001 m. studijoje parodė, kad JAV apskrityse, kuriu gyventojų apsinuodijimas švinu buvo aukščiausias, žmogžudysčių rodikliai buvo keturis kartus didesni nei apskrityse su žemiausiu švino lygiu, net ir po to, kai buvo įvertinti aplinkosaugos ir ekonosociologiniai faktoriai (Paul B. Stretesky, and Michael J. Lynch (Arch. Pediatr. Adolesc. Med. 2001;155:579- 582).

2002 metais Pitsburgo universiteto psichiatras prof. Herbertas Needlemanas palygino kraujyje esančio švino kiekį 194 smurtu nusikaltusių jaunuolių su maždaug to paties amžiaus 146 gimnazistais (Needleman, H.L., New England Journal of Medicine (348(16) 1517-1526) . Nusikaltusiųjų kraujyje rasta maždaug keturis kartus didesnis švino kiekis.

Nevinas taip pat pastebi, kad gal daugiausiai naudos iš švino junginių atsisakymo benzine turėjo JAV jauni juodaodžiai, kurių didelė dalis gyvena tankiai apgyvendintuose didmiesčių rajonuose. Miestų valdžios jiems pastatyti daugiaukščiai buvo kaip tik koncentruoti prie greitkelių. Kaip pavyzdį Nevinas pateikia Čikagos Robert Taylor Homes, kurie buvo pastatyti šalia Dan Ryan Expressway. Šiuo keliu per dieną pravažiuoja per 150 tūkst. automobilių. Praėjus aštuoniolikai metų po šių pastatų apgyvendinimo 1962 m., šis rajonas pasižymėjo 22 kartus aukštesniu žmogžudysčių skaičiumi nei vidurkis visose kitose Čikagos apylinkėse.

"Washington Post" pastebi, kad Nevino studija iškelia dvigubą JAV didmiesčių gyventojų tragediją. Tris ketvirtadalius šimtmečio jie buvo lėtai nuodijami švinu, o vėliau tapo policijos tvarkdarių taikiniais.

Apsinuodijimas švinu vyko ir iš dalies dar vyksta Lietuvoje. Tik 2002 metais išėjo sveikatos apsaugos ministro patvirtinta higienos norma, draudžianti naudoti dažus, kuriuose yra švino junginių. Tuo buvo pripažintas švino keliamas pavojus (http://sena. sam.lt/images/Dokumentai/Apzvalgos/ sam_20041214.htm). Laimei, benzino su švino junginiais gamybos atsisakyta 1995 m., nes, pagal Lietuvos naftos publikaciją, "tetraetilšvino garai yra labai žalingi žmogaus ir kitų gyvybės formų sveikatai, gali sukelti nervines ligas, silpnaprotystę, apakimą, taip pat yra kancerogeninė medžiaga." (http://www.nafta.lt/ content.php?pid=236)

Tačiau dažų su švino junginiais ribojimas galiojo tik statant namus po 2002m. Žmonės, ypač šeimos su mažais vaikais, gyvenančios namuose statytuose iki 2002m., lieka neapsaugotos nuo kenksmingo švino poveikio.

Taip pat ir benzino su švino priemaišomis atsisakymas, nors labai sveikintinas, tačiau tų priemaišų poveikis dar ilgai bus jaučiamas, ypač kai automobilių skaičius Lietuvoje išaugo nuo 629 tūkst. 1980 m. iki netoli 900 tūkst 1995 m. Taigi išmetamųjų dujų koncentracija tuo metu padidėjo beveik 50 procentų. Apsinuodijimo švinu efektas turėtų daugiausiai pasireikšti slėniuose esančiuose didmiesčiuose, pavyzdžiui, Vilniuje ir Kaune, kur vėjas negalėjo išsklaidyti sunkių švinu užterštų išmetamųjų dujų taip efektyviai kaip lygumose.

Pagal Nevino 19 metų laiko skirtumo prognozę, atsižvelgiant į tai, kad apsinuodijimas švinu vyko ir Lietuvoje, agresyvumo sumažėjimo pradžios galima tikėtis nebent 2014-16 m. Nors automobilių išmetamų dujų poveikis dabar jau iš dalies pašalintas, tačiau maža vilties, kad agresyvumo sumažės ir po 2014-16 m. Tiek Lietuvoje, tiek ir daugelyje kitų Europos šalių namų dažų su švino junginiais efektas greitai neišnyks, nes praėjusio šimtmecio namuose dar bus gyvenama ne vienerius metus.

Tačiau nors apsinuodijimas švinu iš pirmo žvilgsnio kai kuriose valstybėse atrodo didelė socialinė problema, situacija nėra be išeities. Sveikatos apsaugos ministerija ir Lietuvoje turėtų imtis papildomų tyrimų švino kiekiui vaikų gyvenamoje aplinkoje ir jų kraujyje nustatyti ir kiek galima sumažinti šios kenksmingos medžiagos poveikį ateities visuomenei.

© 2007 „XXI amžius“