Konservatoriai ir krikdemai - tarp šeimos ir partnerystės

Dr. Egidijus Vareikis

Petras Plumpa

Jau kuris laikas kalbama apie galimas Tėvynės sąjungos (TS) ir Lietuvos krikščionių demokratų (LKD) jungtuves. Abiejų partijų atstovai tvirtina, kad politinės valios susijungti nestinga, tačiau derybos dėl būsimo bendro gyvenimo formų vyksta nelengvai. Būtų natūralu tikėtis, kad mažesnioji, šiuo atveju krikdemų grupė tiesiog įstotų į Tėvynės sąjungą, šiaip jau turinčią savą krikdemų frakciją, tačiau LKD krikdemai šitaip paprastai nenori. Lietuvos krikščionių demokratų programa-maksimum yra sukurti jungtinę TS/LKD partiją, tuo tarpu Tėvynės sąjungai ir tikriausiai daugumai šios partijos rėmėjų atrodo, kad jungtinės partijos - dvigalvio slibino - kaip tik nereikia.

Dažnai sakoma, velnias slypi detalėse. O tų detalių išties daug. Jos sunkina derybas, jos verčia gūžčioti pečiais detalių nežinančius stebėtojus, jos gali būti svarbios ir ateityje.

Kas gi sąlygoja dviejų partijų derybas ir galimą jų rezultatą?

Pirma. Vardas.

Krikščioniškoji demokratija Lietuvoje jau atšventė šimtmetį, ir šį faktą krikdemai laiko viena didžiųjų savo vertybių. XX amžiaus Lietuvos politinė istorija be krikščionių demokratų neįsivaizduojama. Kad ir kokia silpna būtų krikščioniškoji demokratija šiandien, ji, pasak partijos lyderių, tiesiog neturi teisės išnykti. Tad nenuostabu, jog derybose su Tėvynės sąjunga krikdemai žūtbūt stengiasi pasiekti kokį nors sprendimą, leidžiantį tvirtinti, kad krikščioniškoji demokratija Lietuvoje savo gyvenimo nebaigė.

Yra ir pragmatinis-istorinis aspektas. Krikščioniškosios demokratijos pavadinimas buvo ir tebėra patraukli politikos prekė. Naujausioje Lietuvos istorijoje nestigo ketinimų uzurpuoti ir monopolizuoti teisę atstovauti krikščioniškajam politikos sparnui. Nuo pat 1990 metų, atkūrus prieškarinę LKDP, nestigo batalijų dėl teisės būti šlovingos partijos veiklos tęsėjais. Ir šiandien LKD, siekdama dvigubo pavadinimo partijos, gąsdina konservatorius galimybe, kad, nelikus LKD, koks nors buvusios partijos renegatas ims ir iš naujo užregistruos naują krikščioniškosios demokratijos politinę organizaciją. Liberalų sąjūdis turi karčios patirties - pastarųjų savivaldos rinkimų metu jam teko kovoti ne tik su politiniais konkurentais, bet ir netikėtai atsiradusiu antrininku, bandžiusiu diskredituoti sąjūdžio programą ir politinius siekius.

Yra ir pragmatinis-istorinis aspektas. Krikščioniškosios demokratijos pavadinimas buvo ir tebėra patraukli politikos prekė. Naujausioje Lietuvos istorijoje nestigo ketinimų uzurpuoti ir monopolizuoti teisę atstovauti krikščioniškajam politikos sparnui. Nuo pat 1990 metų, atkūrus prieškarinę LKDP, nestigo batalijų dėl teisės būti šlovingos partijos veiklos tęsėjais. Ir šiandien LKD, siekdama dvigubo pavadinimo partijos, gąsdina konservatorius galimybe, kad, nelikus LKD, koks nors buvusios partijos renegatas ims ir iš naujo užregistruos naują krikščioniškosios demokratijos politinę organizaciją. Liberalų sąjūdis turi karčios patirties - pastarųjų savivaldos rinkimų metu jam teko kovoti ne tik su politiniais konkurentais, bet ir netikėtai atsiradusiu antrininku, bandžiusiu diskredituoti sąjūdžio programą ir politinius siekius.

Antra. Ligšiolinis (ne) bendradarbiavimas.

Abiejų partijų santykių kelias ne rožėmis klotas. Pamename, kad krikdemai ne Sąjūdžio sąraše startavo dar 1992 metais, o 1996-aisiais surinko beveik 10 procentų rinkėjų balsų, kartu su konservatoriais tapdami pirmosios formalios koalicijos naujoje Lietuvos istorijoje dalininkais. Tų rinkimų rezultatai buvo bene didžiausi tiek TS, tiek tuometinės LKDP politiniai laimėjimai.

2000 metais TS, nors ir su dideliais nuostoliais, išlaikė partijos branduolį ir vadinamuosius nuolatinius rinkėjus. Tačiau LKD partijos viduje brendo pilietinis konfliktas, kuris galiausiai baigėsi partijos skilimu. Taip naujausia partijos istorija beveik ir baigėsi. Moderniųjų krikdemų projektas buvo nevykęs, pasmerkęs šiuolaikiškos ideologijos partijos sparną tik epizodiniam mažos partijos vaidmeniui, savo ruožtu I.Uždavinio bei G.Vagnoriaus partijos gimė beveik be jokių gyvybės požymių. Likusiems realia politika užsiimti ir toliau trukdė P. Gražulio, K.Bobelio ir kitų nevienareikšmiškai vertinamų asmenybių problemos. Tokia partija, tiesą sakant, ir negalėjo būti kažkuo įdomi nei rinkėjams, nei politiniam elitui. Prieš kelerius metus atsirado lyg ir šviesa tunelio gale - Valentinas Stundys. Tačiau tai stabilizacijos, bet dar ne augimo prielaida.

Matyt, su šio politiko atėjimu LKD suprato vieną tiesą - jokia partija, nukritusi žemiau penkių procentų parlamentinio barjero, į "aukščiausią lygą" nesugrįžta. Jei grįžta, tai jau kitu pavidalu. Lietuvos krikščionys demokratai kol kas nesikeičia, tad grįžimas į didžiąją politiką galimas nebent su TS pagalba. Krikdemams reikia nugalėti save, netapti savo pastarųjų metų istorijos belaisviais ir nuoširdžiai prisipažinti, kad, nepaisant didelių ambicijų, LKD vis tik yra kur kas silpnesnė partija. O jei jau taip - apmalšinti savo maksimalius reikalavimus. TS išliks ir be krikdemų, krikdemai be Tėvynės sąjungos - vargu. Jei jau ir išliks, tai ne aukščiau, nei yra šiandien.

Trečia. Ideologijos problemos.

Tėvynės sąjunga dešiniųjų vienybės siekė nuo savo atsiradimo. Siekė savaip, dažniausiai pragmatiškai akcentuodama vienijimąsi jėgų stiprinimo, o ne ideologinių sentimentų pagrindu. Tėvynės sąjunga pastaraisiais metais tikrai tapo verta SĄJUNGOS vardo. Priglaudusi po savo sparnu keletą nedidelių partijų, prieš praėjusius rinkimus ji gerokai "apvalė" dešinįjį politinį spektrą. Atrodo, procesas tęsiasi. Tikėtina, kad TS dalimi taps tautininkai. Lieka krikdemai...

Krikdemų bėda yra išties žemi reitingai. Partija, turinti tikrai kilnią politikos misiją ir gerą programą, yra visai neįdomi žiniasklaidai ar politikos nuomonių lyderiams, krikdemų galimybės kaip nors paveikti valdžią net nesvarstomos. O areną tai kilniai misijai šiandien gali suteikti tik TS, tik galimybė pasinaudoti didelės partijos galimybėmis.

Tačiau krikdemai buvo tie, kurie iki šiol tokiai vienybei labiausiai priešinosi. Laiku atlikę savo "namų darbus" Europoje - tapę internacionalų nariais, formaliai galėjo jaustis tikresne centro dešine, negu TS. Jausdamiesi tikresni, natūralesni ir ilgesnį stažą internacionaluose turintys krikdemai jautėsi ir ideologiškai švaresni, "tyresni", o kartu - ir teisesni už ideologiškai ne iki galo aiškiai susiorientavusius konservatorius. Konservatoriai (TS) atėjo į Europos Liaudies partiją gana vėlai. Tačiau atėjo stipriai, todėl turi ką pasakyti. Šiandien ne taip jau lengva pasakyti, kuri partija - LKD ar TS - labiau artima Europos Liaudies partijos nuostatoms, kuri partija gali teigti, kad jos ideologija yra artimesnė EPP ir kuri gali sakyti, kad ji - ta svarbesnioji. Europoje Lietuvai kur kas sveikiau turėti vieną partiją, o ne kelias, tad iš Briuselio raginama turėti geriau tą, kuri stipresnė ir stabilesnė.

Ketvirta. Pragmatika.

K r i kdema i , turintys neblogas pozicijas kai kuriose savivaldybėse, gali pakeisti dabartines vietinės valdžios sanklodas dešiniųjų naudai. Tačiau abiejose pusėse nestinga žmonių, manančių, kad su TS ar LKD sutarti niekaip neįmanoma. Ne vienoje savivaldybėje TS ir LKD yra skirtingose "barikadų" pusėse.

Kas pas ką turi ateiti, kas kam nusileisti? Kokia gi nauda iš to viso politikos darymo?

Suprantama, kad ir tie vos keli procentai balsų, kuriuos potencialiai gali atnešti krikdemai, jungtinei partijai bus naudingi. Pagaliau gal jie leis įrodyti, kad iš dviejų didžiųjų Lietuvos partijų - socialdemokratų ir TS - didesnė vis dėlto pastaroji. Tačiau svarbesnis faktorius - pats dešiniųjų vienybės faktas - tikrai kelia politinį prestižą. Jis gali atnešti daugiau rinkėjų paramos nei paprasta aritmetika. Galiausiai reikia prisipažinti, kad istorijoje nieko nėra amžino. Net etikečių ir vėliavų. Rinkėjams reikia politinių naujovių, o ne antikvarinių ar naftalinu atsiduodančių daiktų.

Iki rinkimų dar metai. Tačiau ir TIK metai. Nelengvi kalbėjimai neturėtų tęstis be galo ilgai. Kokia bus ta sugyvenimo forma - iki rinkimų tikrai pamatysime, tačiau geriausiai tebūnie tai realiai ir aiškiai suvokiama sąjunga - tikra šeima, o ne laikinas politinis susimetimas.

© 2007 „XXI amžius“