Ir ten yra grėsmių

Būtų gerai, jeigu tokią išvadą galėtume padaryti perskaitę A.Endriukaičio antieuropietišką kūrinį „Horizontuose“ Nr. 5. Pritartume, sakytume, kad tikrai taip yra. Reikiai eiti, bet su galva. Žiūrėti visapusės naudos: ir sau, ir Europai. Ir pasauliui.
O kai yra tik gąsdinimas ir jokios alternatyvos – tada negerai. Tada panašu į užsakymą. Užsakytojai mėgsta destrukciją įvairiausiais pavidalais. Viskas, kas yra grynai destruktyvu, panašu į užsakymą.
Pagalvokime apie alternatyvą. Pirmiausia – niekur neiname. Paliekame taip, kaip dabar yra. Neabejotinai Rusijos įtakoje. Ir visi žinome, kad dabar negerai yra. Ir tuštėja Lietuva (emigruojama), ir pasilikusieji nutautėja – psichologinė diversija. O dar niekaip nesusitvarkome su vietiniais ir globaliais vagimis, todėl skurstame. Negerai palikti taip, kaip yra.
Jeigu būtų alternatyva – kitokia sąjunga, kur būtų ir didelis Amerikos vaidmuo, tikriausiai ji mums būtų priimtinesnė, nes Europa, rodosi, per daug moraliai išgverusi. Tikimės NATO, bet ji – gal tik dėl saugumo. Turėtų būti ir jos poveikis ūkiniam gyvenimui. Taigi, tikimės, bet iš ten nėra prieštaravimo ir mūsų buvimui ES. Gal net prieštarautų nebuvimui. Todėl einame.
O einant reikia žvalgytis, be jokios abejonės. Kad žvalgytumės, turime būti neakli, tai – mums didžiausias uždavinys. Būti neakliems. Į politinę valdžią rinkti ne trejetukininkus ar visokiais būdais parsidavusius ir nelaisvus, kokius dabar išrinkome. Ir apskritai reikia kuo nors būti. Kaip saugotis išorės grėsmių, kada nėra ką saugoti – viduje absoliuti tuštuma. Giname tautiškumą, kurį praradome. Kartu reikia ir tą, ir tą daryti – tautiškumą atrasti, ne tik jį nuo kažko ginti.
Pavyzdėlis nutautėjimo. Šią vasarą Studijų savaitėje Trakuose dr. P. Kisielius iš JAV pasakojo apie naujuosius emigrantus lietuvius Amerikoje ir sakė, kad jie daug greičiau nutautės. Turi su jais reikalų, nes juos gydo, kam prireikia, dažnai nemokamai. Juos ir jų vaikus, o tie vaikai jau šneka angliškai. Dvejų metų vaikas jau kalba, ir jau angliškai. Papasakojo, paliūdėjome, o priežasties nepasakėme, kad jiems jau nė nereikia nutautėti – jie jau tokie į Ameriką atvažiavo. Jie patys kalba lietuviškai tik todėl, kad ten, kur iki šiol gyveno, daug žmonių taip kalbėjo ir taip buvo patogu. Išvažiavus patogu kitaip, ir jie nenori savo vaikams daryti nepatogumų. Nieko daugiau kaip patogumo lietuvių kalba jiems nereiškia. Atvažiavo nutautėję, o kai kurie tik todėl ir važiavo, kad tokie buvo. O jeigu vienas kitas ne toks – tai reika džiaugtis.
Tad mūsų kieme nutautėjama. Apsitvėrę nuo išorės tą kiemą, net jeigu tai būtų įmanoma, tautiški nepasidarysime. Reikia būti pasaulyje ir būti savimi. Kuo geresniems reikia būti patiems. Ir technologiškai gudriems, visus mokslus įkandantiems. Tai jaunimui. Ir politiškai protingiems – visiems. Ir tikintiesiems, taip, ir Dievą tikintiesiems – taip pat visiems. Tokių Europai trūksta. Gyvų katalikų. Tokie esame laukiami, į tai ir veržkimės. Tokiems negresia jokia globalizacija. O nevykėliams – yra ji ar nėra – vis tiek pražūtis.
Reikia tikėtis, kad „XXI amžius“ jau yra įtakingas laikraštis, ir kas nors nepagailės laiko kai ką konkrečiai į jį parašyti apie ES naudą ar nenaudą. Čia parašytas tik vienas bendriausias požiūris, kad nė vienas prieštaraujantis nepasiūlo alternatyvos, todėl jie atlieka griovikų vaidmenį. Nebent galime pasirinkti vieną kažkieno siūlytą alternatyvą – eiti ir eiti, bet niekada nenueiti. Vargu ar ji gera, nes tai ir vėl – dabartinė, mus žudanti būsena.

Gražina Trimakaitė

© 2002 "XXI amžius"