Piniginė demokratija:

SKAUSMĄ MALŠINANTIS kompresas. paklusnumo užkeikimas. lygybės cinizmas.
aukštuomenės legalizavimas. VALDŽIA KAIP PREKĖ. DEMOKRATIJOS NĖRA.

Politika – idėja ar verslas?

„ Aš – banditas: gyvenu plėšdamas turtinguosius. – O aš – džentelmenas: gyvenu plėšdamas neturtinguosius. Jūsų ranką!“
Bernardas Šou

Mūsų žmonėms įteigta, kad Seimo ar savivaldybių rinkimų rezultatai yra šventas, neliečiamas dalykas, lygi, laisva, tikroji, natūralioji, neginčijama ir teisėta, kitaip neišreiškiama tautos valia. Teigiama, kad šią valią reikia gerbti ir jos klausyti, maištaujantieji baksnojami rinkimų rezultatais.
Iš principo taip ir yra, tačiau politinė visuomenė turi matomąją ir nematomąją pusę. Yra idealistinė nuostata – politika yra idėja, siekianti kilnių humanistinių tikslų; ir yra pridengta materialistinė nuostata, kai politika tampa tokiu pat verslu, kaip prekių gamyba arba prekyba. Šiuo atveju prekė yra korupciniai ir savanaudiški veiksmai, galimi mandatu gautą įtaką ir galimybę spręsti arba paveikti kitų sprendimus.
Prisimintina, kad 1990 metų Lietuvos Atkuriamajame Seime iš pradžių politika buvo idėja, svajonė. Šiandien jau akivaizdu, kad politika tapo verslu, pelninga veikla, prisidengianti kilnios visuomeninės reikšmės įvaizdžiu. Įdomiai yra pasakęs Žoržas Pompidu: „Valstybės veikėjas – politikas, kuris pasišvenčia tarnauti valstybei. Politikas – tai valstybės veikėjas, kuris priverčia valstybę tarnauti sau“. Vytautas Bruveris teigia, kad „…dauguma šios kadencijos parlamentarų į politiką atėjo iš privataus verslo“. Potencialių nusižengėlių Seimo narių dėl užkoduotai vadinamų viešųjų ir privačių interesų konflikto („plėšimo“?) yra per 60. Kokia pasiaukojimo ar tarnavimo tautai idėja vedini, priesaika patvirtinę savo veiklos prasmę tokie atėjo į Seimą? Ar neteisus rašytojas Jonas Mikelinskas sakydamas, jog „…svarbiausias demokratinės valstybės tikslas – sudaryti kuo palankiausias sąlygas įsiviešpatauti tiems savo piliečiams, kurie apsukresni, klastingesni, stipresni, veržlesni, be jokių principų ir skrupulų“. Popiežius Jonas Paulius II enciklikoje „Gyvybės evangelija“ kalba apie solidarumą neigiančią „mirties kultūrą“: „Tokią kultūrą labai puoselėja galingos kultūrinės, ekonominės ir politinės srovės, palaikančios visuomenės, perdėtai besirūpinančios sėkme, idėją“. Sėkmės idėja remiasi turtingųjų proteguojamas anarcholiberalizmas arba anarchosindikalizmas.
Demokratinės procedūros ir principai tampa savanaudiškumo priedanga. Tokia prasme demokratijos pas mus nėra, tėra tik pinigais sukurta rinkimų procedūra. Sakoma, kad ten, kur nieko negali pinigai, gali dideli pinigai. Arba, jeigu pavogsi bandelę, būsi pasodintas į kalėjimą, o jeigu pavogsi fabriką arba geležinkelį, tai arba pats būsi išrinktas į parlamentą, arba kartu su savo nupirktais bendrais pasiųsi ten savo patikėtinius. Tokia prasme teisus Diteris Latmanas: „Demokratija miršta ne dėl silpnų įstatymų, bet dėl silpnų demokratų“.

Nelygi startinė pozicija

„Rinkimų biuletenis – vienintelė prekė, kuria galima prekiauti be patento.“
Markas Tvenas

Sunku šiandien būtų įrodyti, kad per paskutinį dešimtmetį privatizuotas ir sukauptas turtas ar pinigai pas atskirą Lietuvos pilietį atsirado lygių sąlygų, mokesčių, eksporto, importo, teisėto privatizavimo aplinkybėmis. Kad ir kaip ten būtų, nedidelė dalis žmonių turi didelius pinigus. Neteko girdėti, kad šiandien turtingi žmonės veiktų kaip broliai Vileišiai prieš Pirmąjį pasaulinį karą.
Prieš rinkimus dalis tų pinigų perduodama reikalingoms partijoms, siunčiamiems į valdžią politikams. Tais pinigais apmokama reklama spaudoje, radijuje, pasirodymai televizijoje, įvairi reklama. Už tuos pinigus paleidžiami po Lietuvą agitaciniai autobusai, krovininiai automobiliai, dalijamas maistas, dalijami vaistai, alus, samdomi dideli ir brangūs koncertai, atidaromos nemokamos kirpyklos.
Teisus Česterfildas, sakęs: „Kiekvienas žmonių susirinkimas yra minia, nepriklausomai nuo to, iš ko ji susideda…Proto minia neturi, užtat turi ausis, kurioms reikia pataikauti, ir akis, kurioms reikia patikti“. Tokių rinkimų rezultatų prasmę nuosekliai formuluoja Elvinas Vaitas: „Demokratija – tai pasikartojantis įtarimas, kad daugiau negu pusė žmonių daugiau nei pusę laiko yra teisūs“.

Turtingesnio – demokratija didesnė

„Mes visiškai nepriklausome nuo konstitucijų ir chartijų, bet priklausome nuo instinktų ir papročių“.
Anatolis Fransas

Paprastai rinkimuose kalbama, kad turi vykti programų, idėjų, argumentų rungtys ir ginčai. Sergejus Skotnikovas tokiu atveju pastebėjo: „Jeigu aplink mus vieni angelai, – vadinasi, vėl prasidėjo rinkimų kampanija“.
Įsivaizduokime dabartinius rinkimus Lietuvoje, kai yra neturtinga partija ar asmenys, kurie turi minčių, idėjų. Bet jie negali oponuoti, pasireikšti, pasirodyti, pasiginčyti, tiesiog apie juos niekas negali sužinoti, jų niekas nemato ir negirdi. Jų tiesiog nėra; jie netelpa į Lietuvos demokratijos piniginę.
Turtingieji viską užgožę ir užėmę. Didžioji spauda ir televizija dirba pinigų davėjams, padėdama jiems nustumti konkurentus. Jeigu sporte sunkiasvoris rungtųsi su lengvasvoriu, tai rezultatas iš anksto būtų žinomas. Tokios demokratijos žaidimo šalininkų galima paklausti: ar jūs tikite ne formaliąja demokratija, lygiomis savo oponentų ir varžovų sąlygomis, ar jūs nemanote, kad visuomenei lygiai reikia pateikti visą konkuruojančių idėjų spektrą ?
Nejaugi turimų pinigų kiekis rodo išankstinį teisumą ir pranašumą? Negi galima tvirtinti, kad turtingas mecenatas duoda partijai pinigus iš altruistinių, o ne iš pasirinktinių grįžtamųjų atsilyginimų mokesčių, postų, fondų, programų, užsakymų, apdovanojimų ir kitų paskatų ?
Savo esme dabartinis pasirinktinis partijų ir asmenų rėmimas užmezga korupcijos vaisių. Suprantama, čia politika yra kaip rentabilus, negalintis bankrutuoti verslas. Kuo jis skiriasi nuo kyšio, nupirkimo arba parsidavimo ?
Didžiulė propaganda ir materialinė parama padaro savo. Todėl turtingojo mecenato ir kandidato galima paklausti: ar tu neperki mandato? Suprantama, ne kiekvienas nuperkamas, bet dažniausiai kritiškajai persvaros masei to pakanka. „Įžūlus veidmainiavimas įteigia pagarbą žmonėms, įpratusiems pataikauti“, – sakė H.Balzakas.

Pasiūlymas: lygios galimybės

„Kai kurie ponai bandys įtikinti jus, kad jūs išties laisvi, nes jie popieriaus lape užrašo “laisvė” ir juos išklijuoja visose sankryžose. Laisvė yra ne afiša, kurią skaitai gatvės kampe, tai gyva jėga, kurią jauti savyje ir aplink save“.
Feliste Lamene

Jeigu valdžios vyrai būtų idėjos žmonės, jie turėtų sutikti, kad visos rinkimams skirtos lėšos (savos ir gautos iš šalies) būtų sudėtos į vieną katilą. Iš ten visiems galima pasidalinti pagal sutartą schemą proporcingai laimėjusiems daugiamandačiams ir vienmandačiams sąrašams. Iš tos sumos 15-20 proc. skirti sąrašams, praėjusiuose rinkimuose nepatekusiems į Seimą. Tam tikrą proporcijos dalį galima numatyti ir vienmandačiams kandidatams.
Tai būtų lygi startinė, tikrai demokratiška padėtis visiems prie rinkimų barjero, o ne turtingųjų spindesys ir šuoliavimas ant balto žirgo, lygus, ne deklaratyvus idėjų turnyras, ne balsų pirkimas už pinigus. 2000 metų Lietuvos Seimo rinkimuose, pavyzdžiui, socialliberalai išleido 1,14 mln. litų, o “Jaunoji Lietuva” – 22 tūkst. litų, tai yra 52 kartus mažiau. Lietuvos liberalų sąjunga radijui, televizijai ir spaudai išleido 769 tūkst. litų, beveik 49 kartus daugiau už Lietuvos tautininkų sąjungą. Čia gal ir tiktų J.V.Gėtės žodžiai: „Pati didžiausia vergija – neturint laisvės, laikyti save laisvu“.
Pripažindami ir įteisindami turtinį pranašumą, atsisakome varžybų vienodomis sąlygomis, pašaliname kritiką ir oponavimą, susiauriname pasirinkimo laisvę, proteguojame „grupę draugų“, nebijančių neatsakingų veiksmų. Tai pavojinga ir neteisinga: laisvės demokratija nieko nereiškia, jeigu nėra lygybės demokratijos. V.Nadieždinas sakė: „Laisvė – kaip meilė: arba ji yra, arba jos nėra“.
Gal pasiūlymas ir neišspręs visų klausimų, bet bus demokratijos testas. Sunku, sakysim, lygiai rungtis su dabartiniais keturiolika Seimo narių-milijonierių. Reikės parodyti gerą valią, pripažinti oponento lygiateisiškumą. Antraip tektų tvirtinti: mano dideli pinigai – mano ir tiesa didesnė. Nelengva piniginės demokratijos šalininkui tokį atsisakymą paremti solidarios visuomenės kūrimo neigimu. Hermanas Hesė teigia: „Tėvynė man niekados nebuvo politinė sąvoka, o tik žmogiškoji“. Čia mes savais sprendimais žvelgiame iš savo vertybių pilies kuoro: ką regime, tą ir pasakome. Gal ir Argentinos liberalizmo krachas galėtų minčių suteikti?

Algirdas Endriukaitis

© 2002 "XXI amžius"