"XXI amžiaus" priedas apie Lietuvą ir pasaulį    Nr. 8 (8)

PRIEDAI






JAV neketina „miegoti ant laurų“

Sausio 29-osios kalboje Dž.Bušas patikslino dar po rugsėjo 11-osios išpuolių suformuluotą pareiškimą, kad JAV nedarys skirtumo tarp teroristų ir juos palaikančiųjų. Šįkart Amerikos prezidentas pažadėjo nusitaikyti ir į bet kurį piktadarišką režimą, siekiantį įsigyti masinio naikinimo ginklų.
Dž.Bušas drąsiai įvardijo valstybės, kurios vis dar kelia grėsmę taikai pasaulyje. Šiaurės Korėją, Iraną ir Iraką JAV vadovas pavadino „aršiausiais blogio židiniais“. Dienraščio „Jerusalem post“ teigimu, Dž.Bušas nieko džiuginančio nežadėjo tiems, kurie tikėjosi, jog JAV „užmigo ant laurų“ po sėkmingos karinės kampanijos Afganistane. Atsiliepdamas į Dž. Bušo pareiškimą apie tris pasaulio taikai grėsmę keliančius režimus, šis dienraštis pritaria JAV prezidentui: „Dabar sustoti mes negalime. Jeigu teroristų stovyklos liks neišnaikintos, o šių valstybių indėlis į tarptautinį terorizmą nebus ištirtas, mūsų pasiektas saugumas tebus trumpalaikis apgaulingas reiškinys“.
Politikos apžvalgininkas Patas Buchananas JAV prezidentą vadina „Amerikos Cezariu“. Anot jo, sausio pabaigoje pasakyta Dž.Bušo kalba skambėjo taip griausmingai ir triumfuojančiai, kad trys paminėtos šalys turėtų susirūpinti, ar joms tikrai reikia ginklų, kuriuos JAV turi jau pusę šimtmečio.
Anot P.Buchanano, tokios drąsios kalbos, kurioje nevengta užuominų apie galimą karą, nėra pasakęs nė vienas JAV prezidentas. Po 1962 metų Karibų krizės Dž.Kenedis gana atsargiai įspėjo Rusiją apie galimą Vakarų blokadą jos atžvilgiu. Haris Trumenas nesiryžo grasinti Stalinui karu po to, kai 1949-aisiais Rusija išbandė atominę bombą. Dar vėliau L.B.Džonsonas liko nuošaly, kai 1964-aisiais Mao Czedunas, aršiausias Kinijos diktatorius, išbandė branduolinį ginklą. Pasak Pato Buchanano, pasakydamas, kad JAV neleis po pasaulį sklisti branduoliniams ginklams ir baus valstybes, kurios sieks juos panaudoti, Dž.Bušas pateikė užuominą apie karo grėsmę. Kol Amerika laikosi branduolinių ginklų kontrolės politikos, tokios šalys kaip Rusija, Didžioji Britanija, Prancūzija, Kinija, Izraelis, Indija, Pakistanas ir gal net Šiaurės Korėja jau pasigamino šiuos ginklus, bet nesusilaukė jokios bausmės iš JAV.
Politikos apžvalgininkas P.Buchananas prieina išvadą, kad JAV geriau imsis drausminančio karo, negu leis kuriai nors valstybei turėti masinio naikinimo ginklų. Netgi jei Dž.Bušas apsiribotų trimis valstybėmis – Š.Korėja, Iranu bei Iraku, karas būtų ne mažiau svarbus pasaulio saugumui.
Kyla klausimas, ar valstybės, kurioms viešai pagrasinta, ramiai lauks savo nuosprendžio. Tikriausiai ne. Juk net mažiau ginkluoti serbai išdrįso pasipriešinti Madlenos Olbrait pateiktam ultimatumui.
P.Buchananas gana kritiškai žvelgia į Dž.Bušo grasinimus. Anot jo, prezidento kalbos rengėjai kiek persistengė, prisodrindami ją cezariško triumfo ir viešo visagalybės demonstravimo. Kalbos esmė buvo visiškai nutolusi nuo Amerikos prezidento priesaikos, kurioje sakoma, kad Amerikos galybė eis „koja kojon“ su žmogiškumu ir kuklumu.
Pasak politikos apžvalgininko, Bušas neturėtų retoriškai puikuotis JAV karine parengtimi. „Kodėl prezidentas viešai grasina, užuot davęs leidimą pulti Iraką, Iraną ir Š.Korėją? – klausia P.Buchananas. – Taip jos daug efektyviau būtų įspėtos apie neklusnumo pasekmes“.
Jo nuomone, Dž.Bušui dar anksti kalbėti apie „naują pasaulio tvarką“, kol JAV nesuvokia savo esminių praeities ir dabarties klaidų.
Kaip dienraščiui „Washington Post“ sakė Ronaldas D.Asmusas, vyresnysis JAV užsienio reikalų tarybos narys, ir Robertas Karganas, Karnegio tarptautinio taikos fondo narys, natūralu, kad Amerika puola tuos, kurie stengėsi palaužti tautos dvasią, lygiai taip, kaip ir anuomet, po Perl Harboro suniokojimo, JAV neliko skolinga Hitleriui ir Japonijai.
1940-ųjų karta, R.D.Asmuso ir R.Kargano manymu, buvo patvari ir gebėjo mokytis iš klaidų. Po 1930-ųjų ekonominės krizės Amerika sugebėjo susigrąžinti savo įtaką, suvienyti tarptautinę finansų sistemą ir perimti vadovaujamą vaidmenį pasaulyje. Tai pamokos, kurias turėtų gerai įsiminti naujoji karta.
R.D.Asmusas ir R.Karganas pareiškė tikį, jog 1990-ieji Amerikai buvo neišnaudotų galimybių era. Nebaigtas, nors JAV vis tiek sėkmingas, Persijos įlankos karas įnešė sumaišties į Amerikos užsienio ir vidaus politiką. Rugsėjo įvykiai parodė, kad nelegitiminės antivakarietiškos valstybės skverbiasi į kiekvieną neapdairiai paliktą demokratinių valstybių gyvenimo terpę, atsinešdamos masinio naikinimo ginklus, keldamos grėsmę tūkstančiams taikių žmonių. Todėl R.D.Asmusas ir R.Karganas klausia: „Ar galime laukti, kol arabų pasaulio finansuojami ir dvasiškai palaikomi žudikai smogs mums pirmiau nei suvoksime, kad turime gintis? Tai ne ta kova, kurią Amerika galėtų atremti viena. Mes turime stiprinti esamas sąjungas ir aljansus, neaukodami jų vardan trumpalaikių koalicijų“.
Anot jų, labai svarbų vaidmenį šiandieninėje kovoje prieš terorizmą atlieka įtakinga ir drąsi JAV prezidento Dž.Bušo asmenybė. Šiai nuomonei pritaria istorikas Džonas Lukaksas (John Lukacs), Amerikos vadovą prilygindamas prieš šešis dešimtmečius naciams kelią užkirtusiam Vinstonui Čerčiliui.

Parengė Justina Žeižytė

© 2002 "XXI amžius"

 

Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija