Kuo būti?

Beskubėdami į ES, visą dėmesį sutelkėme pasakojimams, kaip ten, Europoje, bus gerai. Milžiniška agitatorių armija pasakojo neišmanėliams piliečiams, kokios gėrybės mūsų laukia, kaip toje organizacijoje suklestės mūsų šalies ūkis, mokslas ir švietimas, pakils pragyvenimo lygis. Bet referendumas baigėsi. Lietuviai kirto finišo juostelę su neblogu rezultatu. Gal jau metas stabtelėti ir pagalvoti, o ką mes toje Europoje veiksime? Kokią mes matome Lietuvą Europoje ir kokią Europa mus norėtų matyti?
Euroskeptikai dažnai lygina ES su buvusia SSRS. Be dvi dienas trukusio balsavimo, tarp 2003–iųjų ir 1940 metų didesnio išorinio panašumo mes nematome. Tiesa, oponentai kalba apie masinę kultūrą, vadinamąjį kičą ir anglų kalbos invaziją. Apie tai reikėtų pakalbėti plačiau.
Europos Sąjunga yra lygių ir savarankiškų valstybių sąjunga. Šitą faktą labai nenoriai prisimena dabartinis politinis šalies elitas, kurio dauguma augo dar sovietmečio sistemoje. Matyt, tuo metu įgautas kompleksas prieš „vyresnįjį brolį“ (tada juo buvo Rusija) uždėjo neišdildomą antspaudą ant daugelio euroentuziastų kaktų. Tik šiandien rytinį kaimyną pakeitė drebulys prieš Briuselio biurokratus. Kinkadrebystė užkrečiama kaip SŪRS virusas. Žiūrėk, jau ir dreba koks garbus Lietuvos diplomatas prieš arogantišką kaimynų emisarą. Ko norėti iš valdininkų, jei patys valstybės vadovai užsienyje mėgsta atsiprašinėti dėl būtų ir nebūtų nuodėmių. Krūpčiojama dėl mokyklų skaičiaus, dėl pavardžių rašybos ar gatvių pavadinimų. Krūpčiojama dėl tranzito ir pilietybės. Vis bijoma įžeisti, užgauti kaimynus arba strateginius sąjungininkus. Bet kodėl taip nesielgia kitos šalys?
Žinoma, tai yra principinis ginčas. Jei jau Lietuva nori būti tik ES teritorija, tada dabartinis kosmopolitinis mūsų valstybės kursas yra teisingas. Europa mus priima irgi ne dėl kažkokių sentimentų. Mes esame naujos rinkos ir gana pigi, bet kartu ir santykinai kvalifikuota bei darbšti darbo jėga. Tačiau yra dar vienas dalykas. Europos Sąjunga yra nepriklausomų valstybių junginys. Ir kiekviena jos narė, vos tik paliečiami jos nacionaliniai interesai, tuoj pat aršiai gina juos visais įmanomais būdais. O mūsiškiai vadai ir ekspertai tebesivadovauja senu šablonu, kad „kažkas kitas už mus išspręs visas mūsų problemas. Užtenka tik įstoti į ES, ir viskas išsispręs“.
Šis požiūris ydingas ir senoviškas. Jis paveldėtas iš išvystyto socializmo epochos. Bet dabar juk kiti laikai…
Naujosios lietuvių tautos „intelektualai“, prisiskaitę verstinės literatūros, kurios daugumą sudaro tų pačių liberalių kosmopolitų kūryba, jau geras dešimtmetis kalba ne apie lietuvių tautą, o apie Lietuvos tautą. Pamenate, kaip šį terminą mėgsta mūsų vadovai? Vienok tą tautą žymiai lengviau sukonstruoti savo galvose, negu pamatyti ją realybėje. Pilietinės visuomenės kūrimas tebėra embriono fazėje, ką puikiai iliustruoja kaskart prieš Seimo rinkimus pasirodančių naujų politinių mesijų ir burtininkų ordos. Visi suvokia partinės sistemos krizę, tačiau rinkėjai ir toliau atkakliai balsuoja ne už rimtas politines partijas, o už į blizgančius popieriukus įvyniotus tuščius pažadus. Tai kurgi ta naujoji pilietinė Lietuvos tauta? Ar ji nėra svajonė, tik fantomas kelių arogantiškų politologų ir sociologų galvose?
Realybės ir geidžiamybės atotrūkį puikiai iliustruoja ir patys mūsų politikai. Šioje srityje nepranokstami yra šios kadencijos Seimo nariai. Lietuvos politikai turėtų atstovauti savo valstybės interesams, tačiau štai vienas „lietuvis“ Europoje kažkodėl dubliuoja rusų parlamentarų pasisakymus Čečėnijos klausimu, nors Lietuvos pozicija čia visai kitokia. Kitas garsus Seimo narys karštai kovoja už žemaičių tautybės įvedimą, bet labai nustemba ir suglumsta, sužinojęs, kad tarpparlamentinėje asamblėjoje teks ginti Lenkijos lietuvių teises. Kaip sakoma, mes to nesimokėme, to mums neuždavinėjo. Po to jau ir nereikia stebėtis, kad, pavyzdžiui, pašalpas už priverstinį darbą hitlerininkams Lietuva vienintelė iš Baltijos šalių gauna per … Rusiją. Mat taip kažkada nusprendė vienas URM klerkas.
Lietuvos politinis elitas sunkiai besuvokia, prieš kokius milžiniškus uždavinius jis stovi. Teks mokytis patiems ir mokytis, kaip įveikti ilgaamžį tarnavimo svetimiesiems įprotį. Reikės išmokti atstovauti savo valstybės interesams. Čia labai padėtų ir gera dozė sveiko tautinio egoizmo, ginant Lietuvą. Kaip sakoma, draugystė draugyste, o savi marškiniai arčiau kūno. Tokių savybių, deja, šiandien trūksta dažnam mūsų valstybininkui.
Lietuva mokysis ir augs. Vargu ar savosios tautinės savigarbos supratimas ateis per dieną, mėnesį ar metus. Turi praeiti dešimtmečiai, palengva pasikeisti kartos, išaugti nauji Lietuvos piliečiai – žmonės su savigarba, besididžiuojantys savo šalimi, o ne „ilgesnio rublio“ ieškotojai, kaip žiurkės plūstantys po užsienio valstybes, niekinantys savo istoriją ir savo kalbą.
Tai nėra optimistiniai svaičiojimai. Tai užduotis rytdienai, jei nenorime tapti dirbtinų „regionų“ (kažkodėl tokius projektus labai propaguoja kai kurie mūsų kaimynai) konglomeratu ar betaučių sočių euromiesčionių minia.

Povilas STRAPŠYS

© 2003"XXI amžius"