Horizontai

Euro paradoksai

Bendras Europos valiutos euro kurso augimas negali paslėpti negatyvių tendencijų euro zonos valstybių ekonomikoje. Euras nuo pat savo įvedimo pateikia vis naujų siurprizų, kurie paneigia pačias, atrodo, patikimiausias prognozes. Ypač stebina įvykiai valiutų rinkose.
Euro kursas krinta tuo metu, kai turėtų kilti, o kyla, kai, ekonomistų ir finansininkų nuomone, turėtų kristi. Tokia tendencija eilinį kartą išryškėjo birželio 5 dieną, kai Centrinis Europos bankas nusprendė sumažinti procentines palūkanas nuo 2,5 iki 2 proc. Kaip rašo įtakingas Prancūzijos laikraštis „Le Monde“, tokiu atveju, remiantis bet kokia finansine logika, euro kursas dolerio atžvilgiu turėjo gerokai nukristi. Tačiau atsitiko atvirkščiai - euras gerokai pabrango! Iki įvedant eurą rimti ekspertai aiškino, kad vokiečių markės įpėdinis bus labai stipri valiuta. Tačiau atsitiko atvirkščiai. Per pirmuosius trejus savo egzistavimo metus euras pasirodė esąs silpnokas. Tačiau netrujus jau galima buvo laukti, kad ši nauja valiuta atkeršys JAV doleriui už ilgus viešpatavimo metus pasaulyje ir taps pagrindine valiuta prekybiniuose atsiskaitymuose ir centrinių bankų rezerve.
Nepaisant to, šiandien JAV doleris vis dar viešpatauja šiose minėtose sferose, bet euro kursas vis tiek auga.
Kad euro kursas išaugtų, buvo pasirinktas momentas, kai Vokietijoje prasidėjo defliacija, o valstybės biudžeto deficitas gerokai išaugo, be to, Prancūziją paralyžiavo streikų banga. Pagaliau tarp Europos valstybių kilo skilimas nesutariant dėl Irako puolimo. Šiandien, kai euras tapo brangesnis už dolerį, juntamas net neslepiamas laukimas, jog euro kursas, jeigu ne šiandien, tai netolimoje ateityje, ims mažėti, ir niekas nežino, kokią vertę jis turės. Kai kurie ekonomistai tvirtina, kad euro stiprėjimas - gera naujiena Europos vartotojams, didinanti jų perkamąją galią. Kiti ne mažiau garsūs ekonomistai aiškina, jog euro kurso stiprėjimas tik blogina Europos eksportuotojų pozicijas, o tai gali būti įžanga į ekonominę katastrofą.
Kitas netikėtumas yra labai juntami sukrėtimai euro zonoje. Iki euro įvedimo Vokietija, nepaisant sunkumų, patiriamų dėl valstybės susivienijimo, visgi išliko ekonominio stabilumo ir netgi valiutinės bei biudžetinės sistemos modeliu, kuriuo turėjo sekti kitos šalys. Dabar, praėjus ketveriems metams, Vokietijos ekonominė situacija nepavydėtina. Vokietija per dvejus metus patyrė nemažą ekonominį nuosmukį, jos bankų sistema gerokai susvyravo, o biudžeto deficitas pastebimai išaugo. Ir atvirkščiai, pietiniame euro zonos flange, kur mažiausiai buvo laukiama teigiamų pokyčių ekonomikoje, pasirodė akivaizdūs teigiamai poslinkiai. Ispanija jau skina prizus. Per pirmuosius šių metų mėnesius Ispanijos bendrasis vidaus produktas išaugo dviem procentais. Taip pat stabilus ir subalansuotas biudžetas. Tai buvo visiškai nelauktas reiškinys, nes kaip tik iš Europos pietų buvo laukiama, kad eurui pavojus kils iš ten. Šiandien jau pasigirsta balsų, jog reikėtų laikinai išvesti Vokietiją iš euro zonos, kad išgelbėtų bendrą valiutą. Iš tiesų Vokietijai nelengva. Valstybės skola pasiekė fantastišką sumą - 1700 milijardų eurų. Socialdemokratinės vyriausybės vadovui kancleriui Gerhardui Šrioderiui teks imtis gana nepopuliarių sprendimų. Jis jau paskelbė, kad darosi sunkiai bepakeliamos išlaidos socialinėje sferoje - pensijoms, bedarbių pašalpoms, sveikatos apsaugai. O visas šias išlaidas turi padengti dirbantys žmonės, kurių skaičius nuolat mažėja. Kaip pabrėžė Vokietijos ambasadorius Rusijoje Hansas Fridrichas fon Pletcas, reformos, mažinant išlaidas socialinėms sistemoms, bus gana sudėtingos, bet kitos išeities nėra.
Dar vienas didelis netikėtumas, su kuriuo susidurta euro zonos valstybėse, yra pribrendęs struktūrinių reformų klausimas pensijų, sveikatos apsaugos, mokesčių, darbo rinkos sistemose. Anksčiau bendrosios Europos valstybių valiutos euro įvedimo iniciatoriai aiškino, kad euro atsiradimas bus pagrindinis stimulas minėtų sričių reformoms. Tačiau pastarieji įvykiai Prancūzijos socialiniame ir ekonominiame gyvenime akivaizdžiai rodo, kad prognozės buvo klaidingos: euras neveikia kaip reformų stimuliatorius. Sunkumai, kuriuos išgyvena Prancūzijos premjero Dominyko Pjero Rafareno vyriausybė, vykdant pensijų sistemos reformas, aiškiai rodo, kad visuomenės sąmonė bemaž nepasikeitė.
Taigi, nepaisant visų prognozių, Europos valiuta, atrodo, ne tik nepadeda finansinei ir biudžetinei drausmei sustiprėti, bet dar labiau didina netvarką. Tad, kalbant apie euro ateitį, kasdien atsiranda daugiau klaustukų nei atsakymų. Na, o grumtis su doleriu išties nelengva. Amerikos ekonomika, ką įrodė gyvenimas, sugeba labai greitai atsigauti, nepaisant jokių nuosmukių.

Petras KATINAS