Laikraštis apie katalikų gyvenimą Lietuvoje ir pasaulyje

2018 m. liepos 5 d., Nr. 13 (304)


PRIEDAI

žvilgsniai

pro vita

Horizontai

Sidabrinė gija

Kristus ir pasaulis

Atodangos

Abipus Nemuno

Tikroji žmogaus vertė paaiškėja ant kryžiaus

Vilniaus arkivyskupas metropolitas Gintaras GRUŠAS

Brangūs broliai ir seserys Kristuje,

mama man pasakojo, kaip vieną ankstyvą rytą eidama į darbą – tada ji dirbo Alytuje – išgirdo keistą triukšmą. Eidama suprato, kad tie garsai sklinda iš traukinių stoties. Nors ėjo toli nuo stoties, girdėjo, kad tai – žmonių raudojimas ir liaudies dainos. Darbe senukas sargas jai pasakė: „Žmones veža“.

Šiandien minime Gedulo ir vilties dieną, apie kurią man pasakojo mama, tikrai buvo Gedulo ir vilties diena. Nors žmonės raudojo, tuo pačiu metu buvo giedamos giesmės ir dainuojamos liaudies dainos. Tuo pačiu metu – ir gedulas, ir viltis.

Tūkstančiams ištremtų lietuvių šeimų išlikti padėjo tai, kad jos, dar gyvendamos nepriklausomoje Lietuvoje, buvo tapusios tikromis namų bažnyčiomis. Tremtyje tai buvo neįkainojamas lobis. Būdamos toli nuo Tėvynės, nuo katalikų bažnyčių ir kunigų, teikiančių sakramentus, šios šeimos pačios buvo bažnyčios ir išlaikė tikėjimą bei gyvą viltį, kad vieną dieną sugrįš į Tėvynę, kad vieną dieną regės Tėvynę Danguje.

Šiandien Evangelijoje Jėzus mums pateikia nelengvą klausimą: du žvirbliai parduodami už skatiką, o jūs vertesni už daugybę žvirblių. Kaip išspręsti šį uždavinį? Kokia yra žmogaus vertė Dievo akyse? Net jei suskaičiuotume visus pasaulio žvirblius, šio uždavinio neišspręstume. Tikroji žmogaus vertė paaiškėja, kai Jėzus ant kryžiaus atiduoda savo gyvybę.

Jėzus, duodamas mokiniams uždavinį, kviečia juos pamąstyti apie mirties valandą: „Nė vienas iš jų nekrinta žemėn be jūsų Tėvo valios“ (Mt 10, 29). Krikščionis turi gyventi dažnai susimąstydamas apie savo mirties valandą. Žmogui, kuris yra pasiruošęs, mirties valanda yra tikroji gimimo Dangui valanda. Mamos žino, kad artėjant gimdymui jau būna sukrautas ir paruoštas bet kurią akimirką vežtis į ligonę būtiniausių daiktų krepšys. Panašiai jis buvo paruoštas šeimose, kurios nujautė, kad vieną dieną gali būti ištremtos. Tai reiškia: Nežinau, kada tai įvyks, bet, jei tai yra gyvenimo ar mirties klausimas, aš ruošiuosi tam iš anksto. Taigi, brangūs broliai ir seserys, mūsų mirties valanda ir yra gyvenimo ar mirties klausimas.

Ruoštis šiai valandai, kaip pačiam svarbiausiam susitikimui su mylinčiu Tėvu, – turėti vilties lobį, „geresnį ir nenykstantį lobį“ (plg. Žyd 10, 34). Tai – pasitikėti Dievo gailestingumu, kuris labiausiai mus apgaubia mirties valandą. Ruoštis šiai valandai – gyventi nuolat sakant: „Jėzau, pasitikiu Tavimi“.

Palaimintojo Teofiliaus gyvenimas liudija šiandienos Evangelijos žodžių tikrovę. Vyskupas Teofilius, lyginant su visa represinės sistemos galia, buvo lyg žvirblis. Jis ir pats apie save taip sakė, kai iš kalėjimo siuntė dukterėčiai iš popieriaus iškarpytą narvelį su paukšteliu viduje: „Tu dabar gali pamatyti, kur esu ir kaip jaučiuosi“, – rašė jis.

Kunigų seminariją Teofilius baigė su charakteristika, kad sunkaus darbo šiam jaunam kunigui geriau neskirti, nes jo sveikata silpna. Tai buvo galimybė pasireikšti Dievo galybei. Jo širdis nuolat šlubavo, tačiau plakė visus penkiolika kalėjimų ir lagerių metų.

Istoriniai šaltiniai liudija, kad trečią kartą kalinant jau garbingo amžiaus vyskupą, net ir bausmės laikui pasibaigus, sovietinė valdžia visaip stengėsi jį užlaikyti Mordovijos invalidų namuose, tikėdamasi, kad senukas vyskupas neatlaikys ir gyvas nebesugrįš į Lietuvą. Tačiau jis grįžo, slapta įšventino į vyskupus Vincentą Sladkevičių, sustiprino Bažnyčią Lietuvoje ir tik tada, KGB pareigūnams padedant, iškeliavo į tikruosius Tėvo namus. „Nė vienas iš jų nekrinta žemėn be jūsų Tėvo valios“, – sakė Jėzus savo mokiniams (Mt 10, 29).

Brangūs broliai ir seserys, šie metai yra pirmieji, kai tikrai galime pasakyti, kad Gedulo ir vilties dieną stipresnė yra viltis, kurią mums rodo palaimintasis Teofilius. Kiek daug teisėto nerimo Lietuvoje dėl Tėvynės ateities, dėl Bažnyčios, dėl mūsų šeimų, dėl jaunimo. Vis dėlto negerai tik nerimauti.

Turime kiekvienas savęs paklausti: Net jei esu tik žvirblis, ką galiu padaryti, kad įvykdyčiau Dievo valią? Jei kas rytą nubusime su šia intencija, jei visų savo darbų imsimės su ja, Dievas šimteriopai padaugins mūsų pastangas, net jei iš karto ir nematysime jų vaisių.

Ar galėjo vyskupas Teofilius manyti, kad gerai atlieka vyskupo tarnystę, kai daug metų praleido atskirtas nuo savo vyskupijos, galėdamas tik malda vienytis su jam patikėtomis avimis? Dievui užteko Teofiliaus troškimo vykdyti Jo valią.

Šie metai turtingi laiko ženklų – minime Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmetį, Trakų Dievo Motinos, Lietuvos Globėjos, metus ir laukiame mūsų žemę aplankant popiežiaus Pranciškaus. Šie metai yra galimybė susimąstyti, kokie yra mano giliausi troškimai, dėl ko aš gyvenu. Kur mūsų lobis, ten mūsų širdys (plg. Lk 12, 34). Ar ne todėl Lietuvoje tiek daug nusivylimo, kad mūsų troškimai pernelyg pririšti prie šios žemiškos tikrovės?

Šiandienos uždavinį su dviem žvirbliais mums perduoda evangelistas Matas. Prisiminkime, kad Matą Jėzus pašaukė, kai šis sėdėjo ir skaičiavo pinigus muitininko poste. Kiek jau uždirbau, kiek dar galiu uždirbti? – sukosi klausimai jo galvoje. Galime numanyti, kad tautiečiai jo nemėgo ne vien todėl, kad jis rinko pinigus okupacinei valdžiai, bet dar ir todėl, kad šį tą nusukdavo sau. Muitininkas Matas mokėjo gerai skaičiuoti. Ir Jėzus, eidamas pro šalį, pasiūlė jam uždavinį. Jėzaus žvilgsnis klausė: „Matai, štai aš tau siūlau lobį, kurio vertė didesnė nei galėtum suskaičiuoti visą gyvenimą dėdamas pinigą prie pinigo. Sek paskui mane ir aš tau padėsiu jį įsigyti“.

Broliai ir seserys, neiššvaistykime veltui Dievo mums duodamo malonės meto, kai mūsų tauta sulaukė vyskupo Teofiliaus paskelbimo palaimintuoju, kai su pasitikėjimu pasiaukojome Švenčiausiajai Marijos, Lietuvos Globėjos, Širdžiai, kai mūsų žemę vėl aplankys Šventasis Tėvas. Tai yra metas, kai kiekvienas turime savęs paklausti: Net jei esu tik žvirblis, ką galiu padaryti, kad įvykdyčiau Dievo valią? Palaimintasis Teofiliau, užtarki mus. Amen.

Birželio 14-ąją, per Pal. Teofiliaus Matulionio minėjimą bei Gedulo ir vilties dieną Vilniaus Šv. vysk. Stanislovo ir šv. Vladislovo Arkikatedroje Bazilikoje pasakyta homilija

 

Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija