"XXI amžiaus" priedas apie pasaulio krikščionis, 2002 m. spalio 25 d., Nr.4 (9)

PRIEDAI







Pirštu prisiliesti prie laiko žaizdų

Vyskupas Valteris Miksa

Nors jis vadovauja mažiausiai vyskupijai Bavarijoje ir reziduoja nedideliame Aichštato miestelyje, bet visoje Vokietijos žemėje yra vienas žymiausių Vokietijos vyskupų. O tai priklauso ne vien nuo fakto, kad dr. Valteris Miksa tapo arkivyskupo Johano Dybos įpėdiniu ir yra Vokietijos kariuomenės ordinaras, taip pat ir ne nuo jo Magnus Canceliarius pareigų vieninteliame šalyje katalikų Aichštato universitete. Kaip jokio kito Vokietijos vyskupo, šio šv. Vilibaldo įpėdinio karščiausias troškimas - dvasinių pašaukimų žadinimas. Vis dėlto, agituodamas už kunigo ar vienuolio pašaukimus, vyskupas V.Miksa nepamiršta ir tikėjimo turinio bei reikalavimų dvasininkams svarbos. Jo nuoširdūs ir atviri santykiai su žmonėmis neleidžia kilti įtarimui, kad jis, trokšdamas daugiau pašaukimų į kunigus, siekia vien išlaikyti Bažnyčios, kaip institucijos, funkcionavimą. Kas tik jį sutinka, jaučiasi turįs reikalą su ne vyskupijos vadovu, o sielovadininku. Ir juo būdamas, vyskupas V.Miksa pirmiausia norėtų vieno: žmonių, priartinančių išlaisvinančią, išganančią Jėzaus Kristaus naujieną. Tam jam reikalingi kunigai ir vienuoliai. Pokalbyje su vokiečių katalikų žurnalo "PUR" redaktoriais jis susumuoja savo buvimo vyskupu Aichštate rezultatus, toliau pereina prie išaugusių kariuomenės sielovados uždavinių ir pateikia savo požiūrį svarbiausių visuomeninių problemų klausimu.

Jūs tapote vyskupu jau prieš šešerius metus (1996 metais). Ar jums apskritai pavyko įgyvendinti tai, ką buvote suplanavęs, o gal viskas pasirodė kur kas sudėtingiau?

Iš esmės man pavyko padaryti tai, ką buvau suplanavęs. Pažiūrėkite, neseniai aš vizitavau vieną parapiją ir išgirdau, kad ten, mano paskatintas, intensyvesnis pasirengimas krikštui jau nebe pirmus metus tapo savaime suprantama praktika. Tai reiškia, kad pasirengimas krikštui jau nebėra vien tik trumpas vaiko tėvų aplankymas, bet jie dar dalyvauja tam tikrame seminare apie krikštą. Labai džiaugiuosi, kad mano paskatinimas taip rengtis krikštui šiandien įgyvendintas daugelyje mūsų vyskupijos parapijų bendruomenių.

Vadinasi, jums yra labai svarbus tikėjimo stiprinimas ir jo platinimas?

Tai labai svarbu, ir aš tuo dar labiau įsitikinau, su Dievo pagalba sakydamas pamokslus, rengdamas paskaitas ir panašiu darbu, dabartinėje daugelio kultūrų ir daugelio religijų aplinkoje stengdamasis pristatyti mūsų krikščioniško, katalikiško tikėjimo vertę gerai pagrįsta, bet aiškia ir suprantama forma. Ypač mūsų jaunimas, tą aš patyriau, yra labai dėkingas už aiškų tikėjimo liudijimą, ypač dėl kasdienių klausimų, kai norima sužinoti, ką reiškia būti tikru krikščionimi, arba aiškinantis, pavyzdžiui, kas yra meilė ir ištikimybė bei kokia tikro ir atsakingo elgesio su priešingos lyties atstovais samprata. Tai temos, dėl kurių šiandien niekas nesijaučia tikras, bet jaunimas, taip pat ir suaugusieji čia ieško aiškių orientyrų.

Vienas jūsų pagrindinių troškimų visuomet yra dvasinių pašaukimų žadinimas…

Su Dievo pagalba man pavyko daugiau jaunų žmonių paskatinti rinktis kunigystę ar vienuolišką gyvenimą. Todėl prieš ketverius metus galėjau įkurti būrelį tuo besidominčių jaunuolių, kurie nagrinėja tikėjimo ir gyvenimo klausimus. Mes susitinkame reguliariai kas aštuonias - dešimt savaičių. Dažniausiai ir aš pats dalyvauju tuose bendruose susitikimuose, bet temas pasirenka patys jaunuoliai. Per tą laiką mes surinkome apie 140 adresų, ir tie bendri susitikimai gana neblogai lankomi.

Ir tai reiškia, kad dvasiniai pašaukimai...

...Kad per pastaruosius trejus metus iš tų besidominčiųjų būrelio šeši studentai įstojo į mūsų kunigų seminariją.

Ar to pakanka , turint galvoje Vokietijoje išskirtinai liūdną kunigų trūkumo faktą, o gal reikėtų paieškoti naujų būdų, pavyzdžiui, įsteigti naują "pagalbinę kunigų tarnybą", kuri, pavyzdžiui, apsiribotų tik sakramentinėmis sekmadienio pamaldomis?

Tokio būdo, kad kunigas apsiribotų vien sekmadienio sakramentinėmis pamaldomis, o kitu metu dirbtų pagal savo pasaulietinę profesiją, negalėčiau pavadinti tinkamu ir dėl vienos labai paprastos priežasties: kunigas neprivalo būti koks intelektualas arba superžvaigždė. Bet jis turi atsinešti tam tikrą inteligencijos ir susiformuotos širdies dalelę. Jis privalo mokėti bendrauti su žmonėmis ir sugebėti argumentuotai žmogiškai bei įtikinamai perduoti tikėjimo naujieną. O tam būtinai reikalingos studijos, disciplina ir vidinė branda, kurią aš ir vadinu širdies susiformavimu. Be to, yra ir kitų kelių, vedančių į kunigystę, nebūtinai po išlaikytų abitūros egzaminų reikia iš karto pradėti studijuoti teologiją. Pavyzdžiui, čia galima keturis semestrus studijuoti religijos pedagogiką, ką aš laikau labai prasmingu dalyku, ir, jas pabaigus, tobulintis teologijos srityje. Šiandien yra įvairių būdų tapti kunigu.

Jūsų vyskupiškas šūkis skamba taip: "Jėzus - žmogaus išgelbėtojas". Kaip paaiškintumėte žmogui, esančiam toli nuo Bažnyčios, nuo ko arba kam Jėzus išties turi jį gelbėti?

Žodį "gelbėti" taip pat būtų galima pakeisti žodžiais "išrišti, išlaisvinti arba pagydyti". Kiekvienas žmogus nuolatos patiria egzistencinę baimę arba labai stiprų gyvenimo netikrumo jausmą. Tai gali būti nusivylimai profesiniu gyvenimu arba santykiais. Daugelis jaučia depresiją, nes jie žino, jog kada nors nusilps jų kūno jėgos, ims pulti ligos, o galiausiai kiekvienas prieš akis turi besiartinančią mirtį. Šios realybės niekas negali išvengti. Čia draugiškas ryšys su Jėzumi ir sakramentų priėmimas iš tiesų gali stiprinti, padėti ir gydyti. Tuo aš esu įsitikinęs. Jėzus yra žmogaus gelbėtojas ta prasme, kad Jis išlaisvina nuo baimės, nuo visiško egzistencinio netikrumo, o taip pat ir nuo mirties. Nes krikščioniui dar ne viskas pasibaigia mirtimi. Jėzaus Kristaus dėka mūsų stiprus ilgesys paskęsta beribės meilės jūroje ir per mirtį pasiekia tikslą - amžiną pilnatvės gyvenimą.

Kaip nuo Bažnyčios nutolę žmonės galėtų rasti kelią į transcendenciją?

Dažnai, ypač kalbantis su jaunais žmonėmis, kurie kelia prasmės klausimus, atsiveria kelias į transcendenciją. Kiekvienas žmogus kada nors savęs paklausia: "Kokia mano gyvenimo prasmė? Ar mano gyvenime egzistuoja dalinės prasmės, ar viskas gyvenime yra vien atsitiktinumas, ar gyvenimas apsuptas pavojingų, tamsių ir neaiškių likimo jėgų?" Ir per šiuos prasmės klausimus galima prieiti prie išvados, kad kažkas egzistuoja virš šio žemiškojo gyvenimo. Tada kokia nors forma pokalbyje iškyla ir Dievo klausimas.

Iš žemiškojo gyvenimo perspektyvos mes žvelgiame į gyvenimą po mirties: į skaistyklą, dangų ir pragarą. Bet net ir dauguma katalikų tik labai nenoromis kalba apie šiuos dalykus. Kaip jūs žiūrite į blogų ir gerų žmonių atskyrimą amžinybėje? Ar tai tas klausimas, kuriuo mes turėtume domėtis?

Šį klausimą reikėtų būtinai panagrinėti, nes tai - pati Jėzaus Kristaus mokymo esmė. Jei patys katalikai apie skaistyklą, apie dangų ir pragarą per mažai žino arba iš tos realybės nedaug ko tikisi, tokiu atveju aš pažvelgiu į praeitį ir manau, kad apie šią galutinę tikrovę buvo aiškinama nelabai įtikinamai. Jėzus Kristus savo mokymą įtvirtino auka - kančia ir mirtimi ant kryžiaus, paskui ir savo prisikėlimo stebuklu, nes Jis nori kiekvieno žmogaus išganymo, bet ne vien šiame praeinančiame pasaulyje, kuris yra ribotas ir kuriame, kaip Jėzus sako, visi privalo nešti savo kryžių, bet ir po jo, Jam savo kančia, mirtimi ir prisikėlimu atvėrus mums kelią į dangų. Kad mes eisime į dangų pas Dievą ir gyvensime amžinoje bendrystėje su Juo, tokia yra didžioji realybė, galutinis tikslas, kuriuo mes, žmonės, turėtume gyventi. Tai žinant ir daliniai tikslai, tokie kaip meilė, susieta su ištikimybe, šeimos kūrimas, taip pat ir kunigystės ar vienuoliško gyvenimo pasirinkimas, turi būti nukreipti į tai, lygiai kaip ir gyvenimas, tarnaujant artimui, gyvenimas tiesoje.

Katalikų poetas Reinholdas Šneideris yra maždaug taip pasakęs: krikščionys turėtų domėtis ne vien gamtos mokslų laimėjimų etiniu vertingumu, bet taip pat turėtų pamąstyti ir apie naujų atradimų reikšmę Dievo paveikslui; žmogus, turėdamas atominę bombą, gali sunaikinti pats save, o pasitelkęs genų inžineriją gali keisti savo paties ir kitų gyvų būtybių kūrimo eigą. Kur tuomet lieka tikėjimas Kūrėju?

Mes negalėtume pagaminti atominės bombos, jei iš anksto nebūtume turėję tam sąlygų Dievo sukurtoje kūrinijoje, pvz., urano. Žmonės šių pamatinių medžiagų patys iš nieko nepagamino. Lygiai taip pat ir genų inžinerijoje mažai tepasiektume, jei prieš tai gyvenime nebūtume atradę Dievo sukurtų pagrindinių ląstelių. Šitaip mąstant, žmogus nuo Dievo, Kūrėjo ir viso, kas gyva, Šaltinio, iš kurio kyla kiekviena gyvenimo sėkla, kiekvienas žolės stiebelis, yra visiškai priklausomas. Žmogus gali disponuoti vien pamatinėmis dalelėmis - tiek negyvąja materija, tiek gyvąja, taip pat ir žmogumi, nes ir mes iš jų sudaryti. Bet visa tai sukūrė ne pats žmogus, tai yra Dievo Kūrėjo dovana.

Jei mes peržvelgtume debatus dėl genų inžinerijos, diskusijas dėl aborto, ginčus dėl homoseksualų santuokų, sekmadienio išsaugojimo ir daugelį kitų pastarojo meto visuomeninių konfliktų, tai pastebėtume, kad Bažnyčia pralaimi vieną visuomeninį-politinį ginčą po kito. Ar Bažnyčiai šiandien trūksta gebėjimo vesti kampanijas, kad galėtų savo naudai pakreipti bent vieną viešą diskusiją?

Į tai žvelgiu visai kitaip, nelaikau to nepasisekimu. Mano akimis žiūrint, problema atrodo šitaip: daug žmonių Vokietijoje šiuo metu apskritai yra abejingi krikščioniškam mokymui, o to priežastis gali būti nacionalsocializmas ir, žinoma, komunistinis režimas buvusioje VDR. Daugelis iš viso nesuvokia, kas yra vertybės, pavyzdžiui, prisiminkime žmogaus gyvybės neliečiamybę visose jo vystymosi stadijose. Ir čia labai svarbus Bažnyčios uždavinys yra, neprisitaikant prie laiko dvasios, nedviprasmiškai skelbti tiesą apie Dievą ir žmogų šiame pasaulyje. Taigi Bažnyčia privalo užimti viešuose debatuose visuomeninę, kritinę poziciją. Mes privalome prisiliesti prie laiko žaizdų.

Po rugsėjo 11-osios karas vėl beveik tapo leistina politikos priemone, ir Vokietijos karinė strategija jau seniai neapsiriboja tik savigyna. Kovojant su terorizmu, rodos, viskas tampa leistina. Ar ši pasikeitusi situacija nedidina savo reikalavimų jums, kaip kariuomenės ordinarui, ir kariuomenės sielovadai apskritai?

Žinoma, reikalavimai išaugo. Anksčiau kariuomenės vyskupams beveik nereikėdavo susidurti su tokiais klausimais. Man dabar svarbu ir tai, kad dvasinio vadovavimo srityje, kalbantis su generalitetu, karininkais, būtų labiau priartinamas "teisingos taikos" požiūris, kuris atitinka Bažnyčios mokymą. Kai kovojama su terorizmu, man yra labai svarbu prieiti prie kiekvieno kareivio ir paskatinti jį elgtis etiškai. Žinoma, kad paskiri kariuomenės vadai jaučia didžiulę atsakomybę šiose situacijose. Bet aš manau, kad Vokietijos kancleris ir parlamento nariai taip pat yra prisiėmę didžiulę atsakomybę.

Jūs drąsiai smerkėte Vokietijos miestų bombardavimą Antrojo pasaulinio karo metu. Bet ar modernūs ginklai, turintys milžinišką naikinimo potencialą (galingiausias jų yra atominė bomba), imantis dabar šiuolaikinių karo būdų, kokie buvo vykdomi ir Afganistane, vėlgi nenuves į panašią moralinę katastrofą?

Nenorėčiau čia kalbėti apie moralinę katastrofą. Bet aš jau labai aiškiai sakiau, kad ir II Vatikano Susirinkimas yra pabrėžęs, jog, esant būtinybei kovoti su terorizmu, reikia daryti viską, kad būtų apsaugoti civiliai gyventojai. Taigi į karą su terorizmu neturėtų būti įtrauktos gyvenamosios vietos, t. y. miestai ir kaimai, kultūros vietos. Čia reikia ypatingo atsakingų karininkų ir kareivių atidumo.

Daugelis rugsėjo 11-osios įvykių priežasčių ieško islame. Ar ankstesnioji iš komunizmo kylanti grėsmė nebuvo pakeista islamu? Kaip mums, krikščionims, elgtis islamo atžvilgiu?

Dabar visą kaltę suversti vien islamui būtų visiškai nepagrįstas dalykas, nes už šių teroro aktų slepiasi įvairūs politiniai ir tik iš dalies religiniai ketinimai, kuriais piktnaudžiaujama. Viena esmine priežastimi, leidusia vystytis terorizmui, kuris pasiekė savo kulminacinį tašką rugsėjo 11-ąją, manau esant neišspręstą Artimųjų Rytų konfliktą tarp Izraelio ir palestiniečių. Ir čia aš regiu vieną labai svarbų Jungtinių Tautų ir visų už taiką pasaulyje kovojančių jėgų uždavinį - reikia suvaldyti šiuos baisius ginčus, įgaunančius vis didesnį neapykantos ir priešiškumo pagreitį. Norint tai pasiekti, reikia rasti abiem pusėms priimtinus teisingus sprendimus.

Vadinasi, mes, krikščionys, ir toliau turėtume ieškoti dialogo su islamu, o ne konfrontuoti?

Kad mes, krikščionys, su islamu išlaikome ir privalome išlaikyti dialogą, manau esant savaime suprantamu dalyku. Galiausiai mes juk kartu išpažįstame vieną Dievą, dangaus ir žemės Kūrėją. Bet mes, krikščionys, neturėtume neigti fakto, kad šis nepažinusis Dievas Kūrėjas savo Sūnuje tapo žmogumi, Jėzaus nukryžiavimu ir galiausiai Kristaus prisikėlimu mums apsireiškė labai žmogiškai ir suprantamai bei padovanojo mums save. Tuo Jis su mumis užmezgė tikrai žmogiškus santykius, ko kitose pasaulio religijose, tarp jų ir islame, nėra.
Tai būtų neteisingai suprasta tolerancija, jei mes norėtume susitaikyti su neigimu tiesos apie Dievo draugiškumą žmogui ir Dievo pasiaukojimą Jėzuje Kristuje, ypač Jo kančioje ant kryžiaus ir tikrame prisikėlime. Galiausiai tai juk apskritai yra Dievo atsivėrimo mums viršūnė ir tuo pačiu didžiausias žmogaus išlaisvinimas iš blogio ir mirties.

Jūs taip pat esate Vokietijos vyskupų konferencijos komisijos liturgijos klausimais pirmininko pavaduotojas. Kaip jūs vertinate liturginę diskusiją? Ar, norint labiau patraukti žmones, reikia dar vienos liturgijos reformos, o gal reikia didesnio liturginio pliuralizmo?

Liturgijos formų galimybės pagal II Vatikano Susirinkimą ir taip pat vėlesnius liturgijos dekretus pasidarė tokios įvairios, kad net neįsivaizduoju ir nenorėčiau dar daugiau liturginių formų. Atvirkščiai, aš nuolat pasisakau labai aiškiai: jei mes šv.Mišias švenčiame pagal II Vatikano Susirinkimo liturgijos reformą, tai mes švenčiame tridentiškas šv.Mišias, tik atnaujinta forma. Šv.Mišių struktūra ir dvasinis jų turinys iš esmės visiškai nėra pasikeitę, žinoma, jei mes jas švenčiame pagal Katalikų Bažnyčios normas ir II Vatikano Susirinkimo nutarimus.

Kai kurie krikščionys vis dar ilgisi lotynų kalbos liturgijoje. Ar lotynų kalba turi ateitį pamaldose?

Aš esu už tai, kad lotynų kalba būtų dažniau vartojama kulto reikaluose, taip pat ir parapijų bendruomenėse. Savo buvusioje parapijoje šiuo klausimu įgijau gerą patirtį. Globalizacijos akivaizdoje mes vis dažniau kalbame apie tai, kad pasaulis pamažu tampa kaimu. O lotynų kalba naujaisiais laikais niekuomet nebuvo piktnaudžiaujama kaip kolonijine kalba. Tai kalba, sujungianti tautas, todėl ypač liturgijoje ji galėtų būti labiau vartojama. Ir jeigu tam tikrose šv. Mišių dalyse, pavyzdžiui Įvade, Tikėjimo išpažinime arba "Tėve mūsų" maldoje, būtų vartojama lotynų kalba arba ja giedama, būtų labai sveikintina.

"Pro Missa tridentia" susivienijimas nori įkurti savo nariams personalines bendruomenes, kuriose būtų krikštijama, teikiami Santuokos ir Sutvirtinimo sakramentai, trumpai tariant, būtų atliekami visi pastoraciniai ir sakramentiniai patarnavimai, kokie paprastai atliekami tik teritoriškai organizuotose parapijų bendruomenėse ir sielovados centruose. Ar tai - joms pasiekiamas tikslas, ar jūs atmetate personalines bendruomenes liturginiu pagrindu?

Apie siekiamas personalines bendruomenes, kurios visiškai vadovautųsi priešsusirinkimine "tridentiška" liturgija, esu prastos nuomonės. Taip parapijose izoliuotųsi labai vertingos tikinčiųjų pajėgos. Kaip tik tokie žmonės, kurie mėgsta tradicinę liturgiją, turi labai stiprų mistikos ir dvasinio liturgijos šventimo pojūtį. Taip mes parapijose netektume tikinčiųjų, kurie teisėtai kritikuoja pasitaikančias atnaujintos liturgijos blogybes. Šitie žmonės teisingai pasitarnauja kaip korektoriai tam, kad liturgija neišsigimtų, netaptų vien savęs atvaizdu arba savo pačios inscenizuotu spektakliu. Pirmiausia liturgija turi būti nukreipta į Dievo garbinimą ir santykį su Juo. Taigi dėl minėtų atvejų aš nenorėčiau kalbėti apie atšaukimą teritorinio parapijų principo, kokį mes žinome. Be to, šiandien kiekvienas katalikas už savo parapijos ribų gali ieškoti tokių liturgijos formų, kurioms jis pritaria.

Iš vokiečių kalbos vertė
Vytautė MACIUKAITĖ

© 2002 "XXI amžius"

Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija