„XXI amžiaus“ priedas apie pasaulio krikščionis, 2006 birželio 2 d, Nr.3 (29)

PRIEDAI

Abipus Nemuno

Kristus ir pasaulis

žvilgsniai

pro vita

Sidabrinė gija

Horizontai

Atodangos

Naujos palaimintosios

Šv. Juozapo Marijos Teresės –
Anos Marijos Tauscher
van den Bosch – beatifikacijos
iškilmėse

Sesuo Mūsų Viešpaties
Jėzaus Kristaus Kančios
Marija – Marija Gracija Taraljo

Pastarosiomis dienomis viso pasaulio katalikų akys buvo nukreiptos į popiežiaus Benedikto XVI vizitą Lenkijoje, pasibaigusį jaudinančiu apsilankymu sekmadienį, gegužės 28 dieną, Aušvice – Birkenau mirties stovykloje, kurioje Antrojo pasaulinio karo metais buvo nužudyta daugiau kaip milijonas žmonių. Mąstant apie tą vietą, mums kyla sunkus klausimas – kodėl anomis dienomis Dievas tylėjo? Bet taip pat galime klausti, kaip tai galėjo įvykti krikščioniškoje Europoje. Kodėl krikščionys anomis dienomis tylėjo? Reikia pripažinti, kad, nors netiesa, jog visi tylėjo, daugeliui pritrūko stiprybės ginti ir liudyti savo tikėjimą bei aukotis dėl jo skelbiamų idealų.

O juk daug tų, kuriems istorijos įvykių sumaištyje tos stiprybės nepritrūko, šiandien Katalikų Bažnyčios yra gerbiami kaip palaimintieji ir šventieji, teikiantys mums gyvenimo ir tikėjimo pavyzdį. Aušvico koncentracijos stovyklos kontekste prisimenamas šventasis Maksimilijonas Kolbė, atidavęs savo gyvybę už tai, kad išgelbėtų kito kalinio gyvybę. O praėjusį sekmadienį, gegužės 28 dieną, Portugalijoje iškilmingai nauja palaimintąja buvo pripažinta Rita Amanda de Chesus, kuri kitu laiku ir kitu būdu įrodė savo tikėjimo stiprybę.

Rita Amanda de Chesus gimė 1848 metais Portugalijoje, vienoje Viseu diecezijos parapijų. Jos šeima pasižymėjo dideliu religingumu ir krikščioniško gyvenimo praktika. Nuo pat mažumės mergaitei ypač artima buvo Eucharistija bei Šventoji šeima – Marija su Juozapu.

Katalikų Bažnyčia XIX a. viduryje ir pabaigoje išgyveno ypač sunkius laikus. Jai dvasinėje ir kultūrinėje srityse teko atlaikyti iliuminizmo, neretai ateistiško ir antiklerikalinio, iššūkius. Tuo tarpu socialinėje ir politinėje srityse jai teko susidurti su industrinės revoliucijos sukeltais pokyčiais ir su dažniausiai priešiškai nusiteikusiais socialistinių idėjų šalininkais.

Pačioje Portugalijoje XIX a. pirmoje pusėje portugalų masonai pasisavino bažnytinę nuosavybę ir pasiekė, kad būtų uždaryti visi religinių kongregacijų, vyrų ir moterų, namai ir institutai. Joms taip pat buvo uždrausta priimti naujokus. Akivaizdu, kad tai susilpnino Bažnyčią ir sumažino jos gyvybingumą. Tokiomis sąlygomis R.A. de Chesus širdyje gimė troškimas bei pašaukimas eiti per kaimus meldžiantis ir liudijant. Šiose misijose ji ragino žmones, ypač jaunimą, grįžti prie krikščioniško tikėjimo malda ir kasdieniniu gyvenimu. Tai anaiptol nebuvo lengva ir paprasta, jai teko patirti grasinimų ir net norėta ją nužudyti.

Savo iškylose Rita susipažino su vieno benediktinių vienuolyno seserimis ir suprato, jog Viešpats ją kvietė pašvęstajam gyvenimui. Kadangi, kaip minėta, buvo uždrausta tapti kurio nors vienuolyno naujoke, ji stengėsi gyventi vienuolišką dvasią atitinkantį gyvenimą būdama pasaulietė, kol sulaukė 29 metų. Tik tada jai pavyko įstoti į vieną prancūzų – ir todėl neuždraustą – kongregaciją, kuri rūpinosi išskirtinai slauga. Tačiau po kurio laiko Rita suprato, kad ne slauga yra tai, kas labiausiai atitinka jos pašaukimą, bet neturtingų ir paliktų mergaičių auklėjimas. Todėl ji paliko kongregaciją, ir dar po kelerių metų, įveikus daugybę biurokratinių ir politinių barjerų, jai pavyko įsteigti vaikų globa besirūpinantį institutą. Nors būta ekonominių sunkumų, priešiškai nusiteikusių funkcionierių, institutas augo ir plėtėsi iki pat 1910 metų, kada prasidėjo tikras ir aršus Bažnyčios persekiojimas. Iš R.A. de Chesus ir jos įsteigto instituto buvo atimta visa nuosavybė, jos seserys ir bendradarbės išblaškytos. Bet ir šioje situacijoje Rita nepalūžo, vėl ėmė burti bendramintes, kurios, negalėdamos apaštalauti Portugalijoje, nedidelėmis grupėmis vyko į Braziliją ir ten steigė savo naujus namus. Bet pati Rita liko savo gimtojoje žemėje – 1913 m. sausio 6 d. ji stojo prieš Kūrėjo veidą.

„Graži palaimintosios Ritos asmenybė aiškiai išryškina, kad pasiaukojimas tiesai suvienija atsidavimą žmogui ir atsidavimą Dievui“, – sakė Šventųjų skelbimo kongregacijos prefektas Žozė Saraiva Martinsas, kuris ir vedė iškilmingas beatifikacijos pamaldas Viseu katedroje.

* * *

Olandijoje gegužės 13 dieną vienuolė Šv. Juozapo Marija Teresė, Jėzaus dieviškos Širdies karmeličių kongregacijos įkūrėja, buvo paskelbta palaimintąja. Ceremonijai Roermonde vadovavo Utrechto arkivyskupas kardinolas Simonis.

Vienuolės Šv. Juozapo Marijos Teresės tikrasis vardas – Ana Marija Tauscher van den Bosch. Vienuolė gimė 1855 m. birželio 19 d. Vokietijoje, dabartinės Lenkijos teritorijoje, labai tikinčių protestantų šeimoje. Tėvas buvo evangelikų pastorius, motina – gera mama ir altruistė, vargšų globėja.

Ana Marija nepasitenkino savo tėvų religija ir, sulaukusi 33 metų amžiaus, perėjo į Katalikų Bažnyčią bei gavo Sutvirtinimo sakramentą. Dėl šio savo pasirinkimo turėjo pakęsti daugelį pažeminimų, tėvų buvo išvaryta iš namų, net atleista iš Kelno psichiatrijos ligoninės direktorės pareigų. Berlyno gatvėse ji matė daug vaikų, kuriais niekas nesirūpina, todėl nusprendė tarnauti Dievui ir padėti vargšams. 1891 m. liepos 2 d. Berlyne atidarė pirmuosius namus apleistiems vaikams, pavadinusi juos „Šv. Juozapo prieglauda“. Taip pat pradėjo rūpintis pagyvenusiais bei vienišais žmonėmis, emigrantais ir visais tais, kurie neturi savo namų. 1897 metais įstojo į Basųjų karmeličių vienuolyną. Jau po dvejų metų įsteigė pirmuosius Basųjų karmeličių namus Olandijoje.

1892 metų vasarą Kremonos vyskupas Bonomelis pakvietė šv. Juozapo Mariją Teresę atvykti į Italiją ir pradėti rūpintis vietos neturtingais vaikais. 1904 metais Roka di Papos mieste ji įkūrė Jėzaus dieviškos Širdies karmeličių vienuolyną. Praėjus vos dešimtmečiui nuo naujo vienuolyno įkūrimo Italijoje, Jėzaus dieviškos Širdies karmeličių kongregacija paplito ne tik Europoje, bet pasiekė ir Amerikos žemyną.

Švento gyvenimo vienuolė pasižymėjo Dievo valios vykdymu, meile kryžiui ir kančiai. Ji sakydavo: „Privalome būti užvaldyti dieviškos valios ir turi būti nutildyta mūsų valia“. Ji praleisdavo daug valandų melsdamasi ir mąstydama, o savo kančias aukodavo už sielų išgelbėjimą. Ji ypač garbino šv. Juozapą, todėl visus savo įkurtos kongregacijos namus pavedė Mergelės Marijos vyro globai. Vienuolė taip pat ištikimai laikėsi skaistybės ir neturto. Nuolatos kartodavo: „Viską darome su paprastumu, kad nušvistų šventas neturtas ir visur pasklistų jo gardus kvapas“.

Vienuolė Šv. Juozapo Marija Teresė mirė 1938 m. rugsėjo 20 d. Olandijos Sitardo mieste.

***

Gegužės 28 dieną, sekmadienį, Neapolyje buvo paskelbta palaimintąja kita vienuolė – sesuo Mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Kančios Marija. Popiežiaus vienuolės beatifikacijos dekretą perskaitė kardinolas Ž.Saraiva Martinsas, Šventųjų skelbimo kongregacijos prefektas.

Marija Gracija Taraljo gimė 1866 metais Neapolio priemiestyje, gausioje šeimoje. Būdama tik septynerių metų amžiaus, jau be galo troško priimti Švč. Sakramentą, kurio visą likusį gyvenimą neapleido. Prieš savo valią turėjo sudaryti civilinę santuoką. Tačiau jos vyras netrukus mirė ir, nepaisydama tėvų prieštaravimo, 1891 metais Marija Gracija įstojo į Nukryžiuotųjų Eucharistijos Adoruotųjų vienuolyną ir gavo naują vienuolišką Kančios Marijos vardą. Šiame vienuolyne ypatingas dėmesys buvo skiriamas Kristaus kančiai ir Marijos skausmams, nuolatinei Švč. Sakramento adoracija bei griežtai atgailai. Vienuolyno seserys taip pat padėdavo kunigams parapijose.

Sesuo Mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Kančios Marija turėjo stigmų, patirdavo vizijas ir regėjimus, būdavo gundoma piktosios dvasios. Tai kėlė aplinkinių susidomėjimą ir garsino jos šventą gyvenimo būdą. 1910 metais ji buvo paskirta rūpintis vienuolyno naujokėmis. Ji visą savo gyvenimą paskyrė maldai ir atgailai. Sesuo Kančios Marija mirė 1912 m. liepos 27 d.

* * *

Priminsime, kad beatifikacijos apeigos ne tik nedalyvaujant Popiežiui, bet net ne Romoje atspindi nesenus kanoninius pakeitimus. Tokie pakeitimai padaryti popiežiaus Benedikto XVI valia. Jis panoro atgaivinti seną tradiciją, pagal kurią palaimintuosius diecezijose gali skelbti vyskupai ir kardinolai. Tačiau šie kanoninių skelbimų pakeitimai buvo ir tebėra susiję tik su forma, o palaimintųjų ir šventųjų skelbimo akto esmė yra išlikusi tokia, kokia išliko Katalikų Bažnyčioje per daugelį amžių. Būtent kad palaimintųjų ir šventųjų skelbimo aktai yra vykdomi Popiežiaus valia ir jo pavedimu.

„L'Osservatore Romano“ nuotraukos

 

Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija