Popiežius iškelia naujų šventųjų pavyzdį

Mindaugas BUIKA

Kunigas Simonas iš Lipnicos

Kunigas Karolis Joanas Andriejus Houbenas

Motina Jėzaus Marija Eugenija Milrė

Tikrieji Dievo išminties šedevrai

Kaip jau buvo pranešta, per praėjusią Švč. Trejybės šventę popiežius Benediktas XVI, kanonizavęs tris kunigus ir vienuolę, paragino tikinčiuosius sekti jų gyvenimo pavyzdžiu ir vadovautis jų mokymu. Nors ir lijo įkyrus lietus, birželio 3 dieną į Romos Šv. Petro aikštę, kurioje šventaisiais buvo paskelbti Maltos kunigas Gorgas (Jurgis) Preka (apie jį jau rašyta „XXI amžiaus“ birželio 44-ajame numeryje), lenkas pranciškonas kunigas Simonas iš Lipnicos, Airijoje apaštalavęs olandas pasionistas kunigas šv. Andriejaus Karolis Houbenas ir motina Jėzaus Marija Eugenija Milrė, buvo susirinkę dešimtys tūkstančių tikinčiųjų. Dalyvavo gausios nacionalinės maldininkų delegacijos, kurioms vadovavo valstybių vadovai ir episkopatų nariai.

Pasakytoje šv. Mišių homilijoje Šventasis Tėvas įvairiais aspektais analizavo naujųjų šventųjų gyvenimus, pabrėždamas juose ypač ryškiai atsispindėjusią Dievo garbę ir išreikštą Viešpaties išmintį. „Dievo išmintis visatoje reiškiasi jos elementų įvairove ir grožiu, tačiau jos tikrieji šedevrai yra šventieji“, – sakė Popiežius. Remdamasis apaštalo šv. Pauliaus Laišku romiečiams, jis taip pat pabrėžė, kad Dievo meilė gausiai „išlieta į širdis“ šventųjų – tam pašaukti ir visi pakrikštytieji – jiems duotoje Šventojoje Dvasioje.

Per Kristų Dievo Dvasia ateina pas mus kaip naujo, „švento“ gyvenimo principas. „Dvasia įlieja Dievo meilę į tikinčiųjų širdis konkrečia forma, kurią ji įgyja per žmogų Jėzų iš Nazareto“, – aiškino Šventasis Tėvas, primindamas apaštalo šv. Pauliaus žodžius, kad tokiu būdu Kristuje įprasminta „garbės viltis“. Patiriami „sielvartai“ nėra prieštara šiai vilčiai, jie tik padeda ją suprasti per rodomą „ištvermę“ ir „išbandytą dorybę“ (Rom 5, 3-4). „Taigi šventumo kelias yra Jėzaus kelias, Kryžiaus kelias“, – aiškino Benediktas XVI.

Žvelgiant iš šios Kristuje įsikūnijusios Dievo išminties ir Šventojoje Dvasioje perduotos perspektyvos, per Katalikų Bažnyčios šventuosius „Dievas Tėvas tęsia savąją meilę“. Žinoma, iš tikrųjų tik Jėzus Kristus yra tobulai „šventas ir teisus“ (Apd 3, 14), nes tik Jis yra neregimojo Dievo atvaizdas“ (Kol 1, 15). Tačiau kiekvienas Bažnyčios šventasis dalyvauja iš Tėvo gautose Kristaus turtuose, juos perduodamuose žmonėms tinkamu laiku. Taigi visada būtent per paties Jėzaus šventumą Dvasia ugdo kitų „šventųjų sielas“, padarydama juos Jėzaus draugais ir Jo šventumo liudytojais. Dėkodamas Dievui už šventųjų atliktus nuostabiausius darbus, kuriuose spinduliuoja Viešpaties garbė, popiežius Benediktas XVI linkėjo, kad kiekvieno tikinčiojo, kaip naujųjų šventųjų, egzistencija taptų tikra „šlovinimo giesme Švč. Trejybės garbei“.

Atsidavimas vargstančių globai iki gyvybės aukos

Vienas iš birželio 3 dieną kanonizuotų palaimintųjų, Simonas, gimė pietinės Lenkijos miestelyje Lipnica Murovana tarp 1435 ir 1440 metų. Jo pamaldūs ir šviesūs tėvai, nepaisydami kuklaus gyvenimo, sugebėjo jam duoti gerą išsilavinimą, atitinkamą krikščioniškomis vertybėmis įkvėptą kultūrinę formaciją. Pasižymėjęs pamaldumu, ištikima meile Dievo Motinai ir atsakinga prigimtimi, 1454 metais Simonas išvyko į tuometę Lenkijos sostinę Krokuvą ir įstojo į garsųjį Jogailos universitetą.

Jo dvasinei brandai didelės įtakos turėjo tuo metu Krokuvoje pamokslavęs italas pranciškonas Jonas iš Kapestrano (vėliau taip pat paskelbtas šventuoju), kuris savo gyvenimo pavyzdžiu ir mokymu patraukė gausybę jaunų žmonių, kai kuriuose iš jų išugdęs pranciškoniškąjį pašaukimą. XV a. viduryje šis šventasis įkūrė pranciškonų observantų vienuolyną Krokuvoje ir pavadino jį neseniai kanonizuoto šv. Bernardo Sieniečio vardu. Galbūt todėl šiame konvente gyvenę mažieji broliai žmonių pradėti vadinti „bernardinais“, ir šis vardas pranciškonams prigijo Lenkijoje ir Lietuvoje.

Sužavėtas pranciškojo idealo, į šią vienuoliją kartu su dešimtimi kitų studentų 1457 metais įstojo ir jaunasis Simonas. Po žinomo novicijų mokytojo italo brolio Kristofo iš Varezės išmintingo vadovavimo, dosniai įsiliejęs į kuklų mažųjų brolių gyvenimą, apie 1460 metus Simonas gavo kunigystės šventimus. Kurį laiką ėjęs gvardijono pareigas Tarnovo mažųjų brolių bendruomenėje, jis galutinai įsikūrė Stradomo konvente Krokuvoje, kur netruko išgarsėti kaip puikus pamokslininkas, pasižymėdamas tvirtu tikėjimu ir išmintimi, pasiektu per gilias Šventojo Rašto studijas ir vienybės su Dievu siekį.

Kaip ir jo sekimo pavyzdžiai šv. Bernardas Sienietis ir šv. Jonas iš Kapestrano, brolis Simonas skleidė pamaldumą Jėzaus Vardu ir jo dėka atsivertė daugybė nusidėjėlių. Jis tapo pirmuoju pranciškonu, 1463 metais paskirtu pamokslininku į Krokuvos karališkąją Vaveli katedrą. Vėliau, aštuntajame dešimtmetyje, dalyvavo šv. Bernardino Sieniečio palaikų perkėlime į jam dedikuotą naują bažnyčią, Pranciškonų vienuolijos generalinėje kapituloje Italijoje, Romoje aplankė apaštalų kapus, nepaisydamas grėsusių pavojų kaip piligrimas nukeliavo į Šventąją Žemę.

Ypač jo meilė broliams ir seserims pasireiškė per 1482 metais Krokuvą užklupusią maro epidemiją, kai pranciškonai be atvangos darė viską, ką galėjo, rūpindamiesi ligoniais. Brolis Simonas, supratęs, kad atėjo „palankus metas“ aukotis dėl kitų net ir gyvybę atiduodant, lankė sergančiųjų ir mirštančiųjų namus, gydė juos, teikė sakramentus, skelbė raminantį Dievo žodį. Pats netrukus užsikrėtęs mirtina liga, su ypatingu kantrumu išgyveno kentėjimus, trokšdamas būti palaidotas po bažnyčios slenksčiu, kad visi jį galėtų trypti. Šeštąją ligos dieną, 1482 m. liepos 18-ąją, be mirties baimės nukreipęs žvilgsnį į Nukryžiuotąjį, sugrąžino savo sielą Viešpačiui.

Kunigą Simoną iš Lipnicos popiežius Inocentas XI palaimintuoju paskelbė 1685 m. vasario 24 d. Jo kanonizacijos bylą popiežius Pijus XII leido pradėti 1948 m. birželio 25 d. Dekretą apie įvykusį stebuklą su palaimintojo Simono užtarimu popiežius Benediktas XVI patvirtino 2006-ųjų gruodžio 16 d. „Naujasis šventasis Simonas iš Lipnicos, didis Lenkijos žemės sūnus, Kristaus liudytojas ir šv. Pranciškaus Asyžiečio dvasingumo sekėjas, gyveno prieš daugelį metų, tačiau ir šiandieninei Bažnyčiai pateikia puikų krikščionio pavyzdį, kuris, paskatintas Evangelijos dvasios, yra pasirengęs atiduoti savo gyvybę už brolius ir seseris, – sakė kanonizacijos šv. Mišių homilijoje Šventasis Tėvas. – Šiandien mes ypatingu būdu patikime jo globai tuos, kurie kenčia dėl skurdo, ligų, vienišumo ir socialinio neteisingumo“. Kartu su Popiežiumi kanonizacijos šv. Mišias koncelebravo Krokuvos arkivyskupas kardinolas Stanislavas Dzivišas, tarp gausių lenkų maldininkų buvo Lenkijos prezidentas Lechas Kačynskis.

Ligoniuose ir kenčiančiuose atpažinęs Nukryžiuotojo veidą

Kitas šventuoju paskelbtas pasionistas kunigas šv. Andriejaus Karolis Houbenas, pasaulietiniame gyvenime žinomas Joano Andriejaus Houbeno vardu, gimė 1821 m. gruodžio 11 d. pietryčių Olandijos miestelyje Munstergelene, netoli Vokietijos ir Belgijos sienos. Buvo ketvirtas vaikas pamaldžioje katalikiškoje vienuolika vaikų turėjusioje šeimoje ir tą pačią gimimo dieną buvo pakrikštytas. Nuo vaikystės patarnaudavo per šv. Mišias ir bažnyčioje lankydavosi kone kasdien. Tarnaudamas kariuomenėje sužinojo apie tėvų pasionistų (šv. Kryžiaus ir Viešpaties kančios) vienuoliją, kurią XVIII a. pirmoje pusėje įkūrė šv. Kryžiaus Paulius, ir panoro tapti šios Kristaus kančios kultą skatinančios bendruomenės kunigu.

Po karinės tarnybos baigęs gimnaziją, 1846 m. lapkričio 5 d. įstojo į pasionistų noviciatą ir Belgijos mieste Erėje pasirinko šv. Andriejaus Karolio vardą. Po sėkmingų filosofijos ir teologijos studijų, kaimyninio Belgijos miesto Turnė katedroje 1850 m. gruodžio 21 d. gavo kunigystės šventimus. Netrukus – 1852-ųjų vasarį – buvo paskirtas darbuotis į Angliją, kur pasionistai įkūrė tris vienuolių bendruomenes ir kur reikėjo novicijų ugdytojų. Be šio darbo, tėvas šv. Andriejaus Karolis tarnavo parapijoje, kurios nariai daugiausia buvo airiai katalikai, imigravę į Angliją dėl XIX a. viduryje Airijoje buvusio didelio skurdo ir bado.

Bendraudamas su airiais, jis pamilo šią tautą už jos laisvės siekius – iki 1921 metų Airija priklausė Didžiajai Britanijai – už ištikimybę katalikų tikėjimui ir vadino ją „savąja tauta“. Kai 1856 metais pasionistai įkūrė bendruomenę Airijos sostinės Dublino priemiestyje Maunt Argase, kunigas K.Houbenas noriai persikėlė į šią naują tarnystės vietą, gyveno ir dirbo joje beveik visą likusį gyvenimą. Kaip tik čia atsiskleidė jo, kaip nuodėmklausio, dvasinio vadovo ir ligonių sielovadininko, didžioji charizma.

Nors kunigas K.Houbenas nebuvo airis, o svetimtautis olandas ir jam sunkiai sekėsi kalbėti čia įprasta anglų kalba, tačiau dėl didelio populiarumo jam tvirtai prigijo pagarbaus tėvo Karolio iš Maunt Argaso vardas. Kasdien iš vienuolyno jam einant į vietinę parapijos bažnyčią klausyti išpažinčių, šimtai tikinčiųjų pakelėje ir šventovėje jo laukdavo suklaupę, tikėdamiesi paguodos žodžių ir palaiminimo šv. Kryžiaus Pauliaus relikvija. Pasklido garsas apie jo maldų ir palaiminimų stebuklingą poveikį – žmonės pagydavo ne tik nuo fizinių ligų, bet ir nuo depresijos bei kitų psichologinių negalavimų. Ši sielovada derinosi su jo ypač pamaldžiu dvasiniu kunigo ir vienuolio gyvenimu, neturto, paprastumo ir nuolankumo praktikavimu.

Žmonės dažnai atsiųsdavo vežimą tėvui Karoliui ir nuveždavo jį iš Dublino į provinciją lankyti ligonių. Per vieną tokią kelionę 1891 metais įvyko nelaimingas atsitikimas – apvirtus vežimui kunigas susilaužė koją, kuri taip ir nesugijo. Žaizda palaipsniui plėtėsi, gangrenavo, tapo didelio skausmo šaltiniu. Šį savo kentėjimą tėvas Karolis kantriai išgyveno, aukodamas jį Kristui, nes pats pasižymėjo kaip Kryžiaus kančios propaguotojas. Visiškai nusilpęs jis taikiai mirė 1893 m. sausio 5 d., ir laidotuvės tapo nacionalinio masto religiniu įvykiu.

Nemažėjant šventumo garsui ir šv. Adriejaus Karolio kapui tapus nuolatinių piligrimysčių centru, 1935 metais kunigui pasionistui pradėta beatifikacijos ir kanonizacijos bylos. Popiežius Jonas Paulius II jį paskelbė palaimintuoju 1988 m. spalio 16 d. Popiežiui Benediktui XVI patvirtinus Šventųjų skelbimo kongregacijos dekretą dėl antrojo stebuklo, įvykusio su tėvo Karolio iš Maunt Argaso užtarimu, 2006 m. gruodžio 21 d. buvo atvertas kelias jo kanonizacijai.

Birželio 3 dienos iškilmių homilijoje Šventasis Tėvas sakė, kad šventojo kunigo pasionisto gyvenimas buvo kupinas Dievo meilės, liudytos su atsidavusiu rūpinimusi tikinčiųjų sielų gerove. „Ligoniuose ir kenčiančiuosiuose jis pažino veidą nukryžiuotojo Kristaus, kuriam rodė ypatingą pamaldumą, – kalbėjo popiežius Benediktas XVI. – Jis sėmė iš gyvojo vandens srauto, kuris liejosi iš Pervertojo šono, ir Dvasios galia liudijo pasauliui Tėvo meilę“.

Atsivertimo ir šventumo keliu

Naujoji šventoji vienuolė Jėzaus Marija Eugenija Milrė (pasaulietinis vardas Ana Eugenija Milrė) gimė 1817 metais Prancūzijos šiauriniame Meco mieste, turtingoje netikinčių tėvų šeimoje, ir neatrodė, kad paliks gilų pėdsaką Bažnyčios gyvenime. Jos tėvas, garsaus Švietimo epochos veikėjo Voltero šalininkas ir liberalas, buvo bankininkas ir užsiėmė politika. Motina rūpinosi dukters intelektualiniu auklėjimu, išugdė stiprų pareigos jausmą, domėjimąsi socialiniais klausimais. Laimingą vaikystę užtemdė vyriausiojo brolio ir jaunėlės sesers mirtys, bet Eugenija išmoko slėpti savo jausmus.

Jaunystės gerovę nutraukė bankų krizė, padidėję nesusipratimai šeimoje ir galutinis jos iširimas. Ana Eugenija su motina išvyko gyventi į Paryžių, o mylimas brolis Luji liko gyventi su tėvu. Dvasinę krizę dar labiau pagilino cholera apsikrėtusios motinos mirtis, ir penkiolikmetė liko viena paryžietiško gyvenimo pavojų akivaizdoje. Tačiau šie išgyvenimai ir desperatiška tiesos paieška stiprią merginos sielą atvedė prie atvirumo antgamtei ir religinio atsivertimo.

Ypač didelės įtakos dar dvidešimties metų neturinčiai merginai turėjo dalyvavimas jauno talentingo pamokslininko Liakordero vestose Gavėnios rekolekcijose Notre Damo katedroje. Jis suprato savo metą ir jaunus žmones, siekiančius idealo, todėl stengėsi atsakyti į jiems rūpimus prasmės ieškojimo klausimus. Pamokslininko žodžiai palietė Anos Eugenijos širdį, paskatino vėl atrasti Kristų, kaip visuotinį Išlaisvintoją, ir stiprino atsidavimo Bažnyčiai troškimą.

Kitas žymus pamokslininkas ir nuodėmklausys, supratęs, kad sutiko Dievo pasirinktą sielą, įtikino Aną Eugeniją kurti naują vienuolių kongregaciją, kurioje galėtų įprasminti savąjį tarnystės pašaukimą.

Taip turėdama tik 22 metus ji tapo Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų (asumpcionisčių) kongregacijos įkūrėja, pasirinko vienuolinį Jėzaus Marijos Eugenijos vardą. Padedant ir globojant kitiems dvasininkams ir draugams, 1839 metais įkurtos vienuolijos seserys netrukus atidarė savo mokyklą, kas tapo pagrindine bendruomenės charizma. Iš pat pradžių ugdydamos jaunimą jos norėjo praeities Bažnyčios dvasinius turtus sieti su šių dienų minties poreikiais, kad tradicinės krikščioniškosios vertybės persmelktų naująją pramonės ir mokslo eros kultūrą.

Ilgus dešimtmečius atsakingai rūpindamasi kongregacijos apaštaline veikla ir augimu, motina Marija Eugenija sugrįžo pas Viešpatį 1898 m. kovo 9 d. Dabar asumpcionisčių vienuolijai priklausančios beveik 1200 seserų darbuojasi 34 šalyse Europos, Azijos, Amerikos ir Afrikos kontinentuose, kur įkurta 170 jų bendruomenių.

Popiežius Paulius VI motiną Jėzaus Mariją Eugeniją palaimintąja paskelbė 1975 m. vasario 9 d. Dekretas dėl naujo stebuklo su jos užtarimu patvirtinimo dalyvaujant Šventajam Tėvui buvo, kaip ir kitų naujų šventųjų atveju, paskelbtas 2006 metų pabaigoje.

Kanonizacijos šv. Mišių homilijoje popiežius Benediktas XVI atkreipė dėmesį į tai, ką pati Jėzaus Marija Eugenija savo užrašuose yra pažymėjusi: būtent Pirmoji Komunija jai buvo didelis mistinis patyrimas, nors pati to iš pradžių ir nesuprato. „Kristus, būdamas jos širdyje, darbavosi leisdamas palaipsniui atsiskleisti visiško atsidavimo Viešpačiui per vienuolišką gyvenimą pašaukimui. Visa tai yra Eucharistijos reikšmės krikščionio gyvenimui ir jo dvasiniam augimui tinkamas pavyzdys“, – sakė Šventasis Tėvas.

Vertindamas naujosios šventosios iškeltus uždavinius jos įkurtai kongregacijai, Popiežius pabrėžė, kad jauniems žmonėms, ypač merginoms, ypač reikalingas „intelektualinis, moralinis ir dvasinis ugdymas“, kuris subrendus padėtų šeimos rūpesčiuose, taip pat įsitraukti į Bažnyčios ir visuomenės gyvenimą. „Tegu šv. Marijos Eugenijos pavyzdys paskatina šių dienų vyrus ir moteris perduoti vertybes, kurios padėtų jaunimui tapti tvirtais suaugusiais ir džiaugsmingais Prisikėlimo liudytojais“, – sakė Benediktas XVI.

© 2007 „XXI amžius“