„XXI amžiaus“ priedas apie pasaulio krikščionis, 2009 m. spalio 2 d., Nr. 2 (43)

PRIEDAI

Abipus Nemuno

Kristus ir pasaulis

žvilgsniai

pro vita

Sidabrinė gija

Horizontai

Atodangos

Džono Bredburno atminimas: poetas klajūnas ir tvirtas Kristaus mokinys

Londone, Vestminsterio katedroje, paminėtas Džono Bredburno, misionieriaus pasauliečio, atminimas ir 30-osios mirties metinės, tarsi atsiliepiant į ką tik popiežiaus Benedikto XVI paskelbtą žinią Pasaulinei misijų dienai „Tautos vaikščios jo šviesoje“. Žinioje Šventasis Tėvas, be kitų dalykų, ragino atsiminti „tuos misionierius, kurie dėl Dievo karalystės liudijimo yra persekiojami, įkalinami, kankinami ir net žudomi“.

Džonas Bredburnas gimė 1921 metais anglikono dvasininko šeimoje. Antrojo pasaulinio karo metais tarnavo britų kariuomenėje Indijoje, ten pradėjo ieškoti savo kelio. Grįžęs į Angliją kurį laiką svečiavosi vienoje abatijoje ir 1947 metais nusprendė pereiti į katalikybę. Susižavėjęs šv. Pranciškaus idealais, tapo pranciškonų tretininku.

Vis dėlto kontempliatyvaus vienuolinio kelio troškimas jo nepaliko ir jis dar bent tris kartus bandė pritapti įvairiose vyrų vienuolinėse bendruomenėse, nemažai keliavo.

Esminis posūkis Džono Bredburno gyvenime įvyko 1962 metais, kai jis išvyko į Afriką, į dabartinę Zimbabvę, tuometinę Rodeziją, darbuotis misijose. Afrikos jis nebepaliko. Nuo 1969 metų pradėjo darbuotis Mutemva raupsuotųjų kaimelyje. Čia dirbo iki 1979 metų, kai buvo nužudytas.

Bredburną nušovė vienos kovotojų grupės narys. Vykstant Afrikos dekolonizacijos procesams, visame kontinente vyko kovos už nepriklausomybę, liepsnojo pilietinio karo tarp įvairių grupių židiniai. Zimbabvėje karui vadovavo marksistinių idėjų įkvėpti sąjūdžiai, siekę atimti iš baltaodžių kolonistų politinio ir ekonominio vadovavimo monopolį ir perduoti vietos gyventojams.

Misionieriaus nužudymo motyvas buvo gana banalus – jis nuvijo keletą vagišių, kurie kėsinosi į raupsuotiesiems skirtas gėrybes. Išlaukę progos, jie nutempė jį į ginkluotų sukilėlių stovyklą, apkaltinę šnipinėjimu ir nelojalumu sukilėlių siekiams. Iš sumušto Dž. Bredburno buvo tyčiojamasi, o paskui, atrodo, jo reikalas pasiekė sukilėlių vyresniuosius. Pastarieji, supratę, kad jis taps neparankiu liudytoju, siūlė jam išvykti kuo toliau. Tačiau misionierius atsisakė palikti raupsuotųjų kaimelį, kuriame jis praleido dešimt metų. Tada buvo nuspręsta jį nužudyti ir jo lavonas su šautinėmis žaizdomis rastas po poros dienų pakelėje. Misionierius buvo pašarvotas Zimbabvės sostinės Hararės katedroje, apvilktas pranciškonų abitu, mat kažkada buvo išsakęs tokį troškimą.

Praėjus trisdešimčiai metų nuo mirties, Dž. Bredburną jį pažinoję atsimena, kaip sielos klajūną ir poetą, bet kartu ir kaip ryžtingą ir gilų Kristaus mokymo sekėją.

Pagal VR pranešimus 

 

Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija