„XXI amžiaus“ priedas apie pasaulio krikščionis, 2011 m. balandžio 29 d., Nr. 1 (46)

PRIEDAI

Abipus Nemuno

Kristus ir pasaulis

žvilgsniai

pro vita

Sidabrinė gija

Horizontai

Atodangos

Paskutinės vakarienės šv. Mišios Laterano bazilikoje

Pagal evangelinę tradiciją
Šventasis Tėvas plovė
dvylikos dvasininkų kojas

Didžiojo Ketvirtadienio pavakare Laterano bazilikoje Benediktas XVI aukojo Paskutinės vakarienės Mišias. Homilijoje jis sakė: „Trokšte troškau valgyti su jumis šią Velykų vakarienę prieš kentėdamas“ (Lk 22,15) – šiais žodžiais Jėzus pradeda švęsti savo Paskutinę vakarienę ir Eucharistijos įsteigimą. Jėzaus troškime atpažįstame Dievo troškimą – jo meilę žmogui ir visai kūrinijai. Dievas trokšta šia meile priartinti prie savęs visus žmones, nori, kad išsipildytų tai, kas jo planuose yra visos kūrinijos tikslas. Jėzus mūsų trokšta. Jis kviečia pas save ir mūsų laukia. O mes, ar irgi jo trokštame? Ar jaučiame savyje norą su juo susitikti? Ar esame jo išsiilgę? Ar trokštame su juo susivienyti Eucharistijos sakramente? O gal mes jam abejingi, gal mūsų mintyse visai kas kita?

Visi keturi evangelistai pasakoja apie Jėzaus Paskutinę vakarienę prieš mirtį. Jos metu Jėzus dar kartą priminė svarbiausius savojo skelbimo dalykus. Tačiau ši vakarienė visų pirma buvo jo malda. Lukas ir ypač Jonas mums perdavė tuos Jėzaus maldavimus Tėvui, kurie yra ir paraginimai visiems visų laikų jo mokiniams. Pagrindinis dalykas, kurio Jėzus meldė Tėvą ir kurį evangelistas Jonas mini net keturis kartus, yra mokinių vienybė. Jėzus aiškiai sako, kad vienybės jis meldžia ne tik Paskutinėje vakarienėje dalyvavusiems apaštalams, bet visiems, kurie jį tikės. Toliau savo homilijoje Popiežius atkreipė dėmesį į evangelisto Luko užrašytą vieną šios Jėzaus maldos elementą: „Simonai, Simonai! Štai šėtonas pareikalavo persijoti jus tarsi kviečius. Bet aš meldžiuosi už tave, kad tavasis tikėjimas nesusvyruotų. O tu sugrįžęs stiprink brolius!“ (Lk 22, 31-33). Šiandien su liūdesiu konstatuojame, kad šėtonui vėl leista persijoti mokinius visam pasauliui matant. Tačiau mes taip pat žinome, jog Viešpats meldžiasi, kad nesvyruotų Petro ir jo įpėdinių tikėjimas. Žinome, kad Petras eina pasitikti Viešpaties per istorijos bangas, kad jam gresia pavojus nuskęsti, bet Viešpats visada jam ištiesia ranką ir veda. Petras turi stiprinti brolių tikėjimą. Neatsitiktinai ši užduotis jam buvo suteikta Paskutinės vakarienės metu.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija