„XXI amžiaus“ priedas apie pasaulio krikščionis, 2011 m. rugsėjo 30 d., Nr. 2 (47)

PRIEDAI

Abipus Nemuno

Kristus ir pasaulis

žvilgsniai

pro vita

Sidabrinė gija

Horizontai

Atodangos

Įkvepiantis šventųjų pavyzdys naujajai evangelizacijai

Mindaugas BUIKA

Popiežių Benediktą XVI sveikina vaikai

Šventasis Tėvas su Erfurto
vyskupu Joachimu Vanke
pasirašant garbės knygoje.
Centre – Tiuringijos premjerė
Christine Liberknecht,
dešinėje – Erfurto
meras Andreasas Bauzevainas

Pamaldos prie Erfurto
Dievo Motinos šventovės

Nukrikščionėjusi Rytų Vokietija

Popiežiaus Benedikto XVI pasibaigusio vizito Vokietijoje ryškus naujojo evangelizavimo siekis galbūt labiausiai atsispindėjo jo apsilankyme Erfurto vyskupijos bendruomenėje. Tai Tiuringijos žemė, prieš du dešimtmečius buvusi komunistų valdytos vadinamosios Vokietijos Demokratinės Respublikos (Rytų Vokietijos) dalis, kur dėl valstybinio ateizmo ideologijos primetimo nukrikščionėjimo procesas yra labiausiai pažengęs visos Europos mastu. Apie 200 tūkstančių katalikų Bažnyčios narių turinčios Erfurto diecezijos teritorijoje katalikai sudaro 7 proc. visų vietos gyventojų (vidutiniškai Rytų Vokietijoje tik 3 proc.), ne ką daugiau yra protestantų. O likusią bendruomenės dalį, taigi, daugiau kaip tris ketvirtadalius gyventojų galima pavadinti „Gesellschafft ohne Gott“ (vok. „Visuomenė be Dievo“).

Štai kodėl Šventojo Tėvo evangelizacinės pastangos ir jo apaštalinio vizito Vokietijoje tema „Kur yra Dievas, ten yra ateitis“ ypač buvo aktualios kaip tik šiai pokomunistinei sričiai. Prieš Benedikto XVI apsilankymą duotuose interviu žiniasklaidai Erfurto vyskupas Joachimas Vankė sakė, kad jo diecezijai tai bus svarbiausias tūkstantmečio įvykis. Su Popiežiumi labai norėjo susitikti buvusios Rytų Vokietijos katalikai, dar neužmiršę prieš du dešimtmečius pasibaigusios izoliacijos ir persekiojimų, ir tai buvo jiems proga džiugiai išgyventi Bažnyčios visuotinumą. Šioje aplinkoje yra ir tam tikrų vilties ženklų, kadangi tarp Rytų Vokietijos katalikų sekmadieninis dalyvavimas šv. Mišiose yra dvigubai gausesnis (17 proc.) nei vakarinėje šalies dalyje (8 proc.), kaip ir narystės augimo tendencija nepaisant sunkių demografinių problemų (labai mažo gimstamumo).

Gilinti tikėjimą laisvėje

Rugsėjo 24 dieną aukodamas šv. Mišias Erfurto centrinėje aikštėje prie Dievo Motinos katedros beveik 56 tūkstančiams susirinkusių maldininkų – stebėtinas dalyvavimas žinant nedidelį vietos katalikų skaičių – Šventasis Tėvas savo homiliją pradėjo prasmingais nesenos istorijos vertinimais. Jis sakė, kad mintimis sugrįžta į 1981 metus, kai dar komunistų valdžios sąlygomis Erfurto vyskupijoje buvo celebruojamas žinomos šio regiono viduramžių misionierės šv. Elžbietos Tiuringietės jubiliejus. Kas tuomet galėjo pagalvoti, kad po kelių metų neliks nei Berlyno sienos, nei spygliuotos vielos užtvarų tarp abiejų Vokietijos dalių, – sakė popiežius Benediktas XVI. „O jei grįžtume dar anksčiau, sakykime, 70 metų atgal, į kokius 1941-uosius, į nacionalsocializmo laikus per Antrąjį pasaulinį karą, ar kas galėjo numatyti, kad „tūkstantmetis reichas“ po ketverių metų pavirs dulkėmis ir pelenais?“ – klausė Šventasis Tėvas.

Jis pripažino, kad Tiuringijos žemė turėjo iškentėti „ir rudąją, ir raudonąją diktatūras“, ir tai krikščioniškąjį tikėjimą veikė kaip „rūgštinis lietus“. Pasekmės yra sunkios, kadangi dauguma šio regiono gyventojų nutolo nuo bažnytinės bendruomenės dėl atitinkamos ateistinio mąstymo formacijos. Nors pastaruoju metu yra ir „gero patyrimo ženklų“: stiprėja tarptautiniai religiniai ryšiai, atvyksta evangelizatoriai iš kitų Vokietijos sričių ir užsienio, stiprėja pasitikėjimas Dievu, pastebėjo Popiežius. Čia teigiamą įtaką daro ir dalies žmonių išlaikyta tvirta ištikimybė krikščioniškajam tikėjimui, nepaisant patirtos diskriminacijos „antibažnytinėje politinėje aplinkoje“. Šventasis Tėvas ta proga padėkojo trims dvasininkams, kurie labai nepalankiomis sąlygomis teikė pastoracinius patarnavimus tikintiesiems ir išsaugojo jų bendruomenes, bei tėvams, kurie, besipriešindami komunistinei ideologijai, krikščioniškai ugdydavo  savo vaikus.

Dabartinėmis naujosios laisvės sąlygomis galimybės katalikiškai veiklai yra nepalyginamai geresnės, todėl atsinaujino parapijinės struktūros, remontuojamos bažnyčios, statomi parapijų centrai, keliamos diecezinės iniciatyvos pastoracinėje ir kultūrinėje plotmėje. Tačiau yra svarbu neapsiriboti socialiniu ir liturginiu veikimu, nes reikia atnaujinti ir gilinti patį tikėjimą, patraukti į jį nukrikščionėjusią visuomenės daugumą. Iš naujo atrandant tikėjimo pilnatvę ir grožį bei pasinaudojant jo perkeičiančia, nuskaistinančia galia kasdieniame gyvenime, pagalbą gali suteikti ankstesnių krikščionybės amžių šventųjų, kurių yra gausu Erfurto vyskupijoje ir Tiuringijos žemėje, pavyzdys bei užtarimas. Nemaža dalis jų yra atvykę iš Vengrijos, Anglijos, Airijos, Italijos – juk Bažnyčia neužsidaro tautinėse ribose – ir sutvirtino Vokietijos krikščioniškąsias šaknis.

Teisingumas – permainų motyvacija

Popiežius Benediktas XVI paminėjo šv. Elžbietą Tiuringietę, kuri „vedė intensyvų maldos gyvenimą, susietą su atgailos ir evangelinio neturto dvasia“, taip pat prieš dvylika šimtmečių, 742-aisiais Erfurto vyskupiją įkūrusį šv. Bonifacą, kuris yra gerbiamas, kaip visos „Vokietijos apaštalas“. Jo, mirusio kaip kankinio, bendražygiai – šventieji Eobanas ir Adelaras, – taip pat pralieję kraują už krikščionių tikėjimą, yra palaidoti kaip tik Erfurto katedroje. Dar anksčiau misionieriauti į Tiuringiją iš Airijos buvo atvykęs šv. Kilianas, kuris taip pat patyrė kankinimus, nes kritikavo vietinį valdovą dėl nemoralaus elgesio. Į Erfurto katedrą, kaip krikščioniškojo tikėjimo sutvirtinimo ženklas, 836 metais buvo perkelti IV amžiuje gyvenusio Ravenos (Italija) vyskupo šv. Severo palaikai. Erfurtas dėl tokios šventųjų globėjų gausos, tvirtų katalikiškų tradicijų (kurios buvo labai susilpnintos per XVI amžiaus Reformaciją) viduramžiais vadintas „šiaurės Roma“.

Dabartinių aplinkybių aktualijose šie šventieji „parodo mums, kad yra įmanoma ir gera gyventi palaikant santykį su Dievu ir išlaikyti šį ryšį radikaliu būdu, kad tikėjimas būtų svarbiausias, o ne nustumtas į atskirą mūsų gyvenimo kampelį“, – aiškino Šventasis Tėvas. Taip pat šventųjų liudijimo pavyzdžiu pabrėždamas tikėjimo bendruomenišką bruožą, popiežius Benediktas XVI sakė, kad brandžiai išgyventas tikėjimas turi būti pasidalintas su kitais. Praktiniame lygmenyje tai reiškia ne tik tikinčiųjų prasmingą, paties Kristaus pageidautą bendrystę, bet ir tikėjimo plėtrą, tai yra evangelizaciją. „Jeigu mes atsiveriame tikėjimui visoje jo istorijoje ir liudijime, kaip jis buvo perduotas visuotinei Bažnyčiai, tada katalikų tikėjimas turi ateitį“, – aiškino Šventasis Tėvas. Jis priminė, kad 1989 metų didžiąsias politines permainas Rytų Vokietijoje ir visoje Rytų Europoje motyvavo ne tik gerovės ir laisvės siekimas, bet ir teisingumo troškimas, noras, kad įsivyrautų tiesa. Šį ilgesį žadino asmenys, visiškai atsidavę Dievo ir savo artimo tarnystei bei pasirengę dėl to paaukoti savo gyvybę. Jie, kaip ir anksčiau minėti šventieji, suteikia dabarties žmonėms tvirtumo ir ryžto geram tikslui išnaudoti naująsias gyvenimo sąlygas. Mes turime siekti sunkiai iškovotą laisvę panaudoti kuo atsakingiau ir savo apginto bei branginamo krikščioniško tikėjimo nenustumti tik į privačią sferą. „Kaip ir šventieji Kilianas, Bonifacas, Adelaras, Eobanas, Elžbieta Tiuringietė mes norime veikti su savo bendrapiliečiais kaip krikščionys ir pakviesti juos iš naujo atrasti Dieviškosios Naujienos pilnatviškumą ir tinkamumą dabarčiai, jos stiprybę ir gyvybingumą, jos grožį“, – baigdamas pamokslą aiškino šių dienų krikščionių misiją popiežius Benediktas XVI. Jis linkėjo, jog šventųjų pavyzdys įkvėptų liudijimui, kad „Dievo garbė būtų matoma ir girdima“ ir kad mes gyventume pasaulyje su Dievu, leisdami Jam suteikti šiam gyvenimui tikrąją prasmę ir grožį.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija