„XXI amžiaus“ priedas apie pasaulio krikščionis, 2011 m. rugsėjo 30 d., Nr. 2 (47)

PRIEDAI

Abipus Nemuno

Kristus ir pasaulis

žvilgsniai

pro vita

Sidabrinė gija

Horizontai

Atodangos

Popiežiaus kelionė tėvynėje Vokietijoje

Šventasis Tėvas aplankė Berlyno, Erfurto, Eichsfeldo ir Freiburgo katalikus

Šv. Mišios Berlyno Olimpiniame stadione

Šventasis Tėvas atvyksta
į pamaldas Berlyno
Olimpiniame stadione

Didžiųjų pamaldų vietovėse
jaunimas pasitiko Popiežių
jį sveikinančiais plakatais

Benediktą XVI sveikina Baden
Viurtenburgo žemėspremjeras
Vinfrydas Krečmanas, centre –
Freiburgo arkivyskupas
Robertas Coličas

Atsisveikinimas su prezidentu
Christianu Vulfu

Maldininkai renkasi į sutikimą
su Popiežiumi Ecelsbacho
Dievo Motinos šventovėje

Maldos budėjime su jaunimu

Pirmąją vizito Vokietijoje dieną Šventasis Tėvas užbaigė Šv. Mišiomis, ketvirtadienio pavakare aukotomis Berlyno olimpiniame stadione, talpinančiame 70 tūkstančių žmonių. Mišių tema – Kristaus žodžiai: „Aš esu vynmedis. Jūs – šakelės. Pasilikite manyje“. Plėtodamas šią temą Šv. Mišių homilijoje, Šventasis Tėvas susiejo šiuos evangelisto Jono užrašytus žodžius su krikščionio apsisprendimo už Kristų ir priklausymo Kristaus Bažnyčiai giliosiomis priežastimis.

„Kai kas Bažnyčioje mato tik jos išorinius aspektus, – kalbėjo Popiežius, – žiūri į ją tik kaip į vieną iš daugelio draugijų, iš kurių susideda demokratinė visuomenė. Tačiau tikrą Bažnyčios vaizdą mums pateikia minėtieji Kristaus žodžiai. Jis yra vynmedis. Mes esame šakelės. Įsikūnydamas Kristus atėjo į pasaulį, kad būtų mūsų pagrindas, ant kurio statome gyvenimą, į kurį suleidžiame savo šaknis. Pasilikti Kristuje, kartu reiškia pasilikti ir jo Bažnyčioje. Vienybė su Kristumi yra mūsų vienybės pagrindas. Šioje bendrijoje mes vienas kitą palaikome, kartu įveikiame sunkumus, kartu einame per pasaulį ir tikime. Tikime ne vieni, bet su visa Bažnyčia“, – sakė Popiežius.

Spaudos atgarsiai

Ketvirtadienis, nepaisant to, kad tai buvo pirmoji Benedikto XVI kelionės Vokietijoje diena, buvo pilnas įvykių – Šventasis Tėvas Berlyne susitiko su Vokietijos aukščiausiais politiniais lyderiais, vėliau pasakė kalbą Vokietijos federaliniame parlamente, susitiko su žydų bendruomene.

Tarptautinė žiniasklaida skyrė didelį dėmesį Popiežiaus kelionei, ypač jo apsilankymui Bundestage ir kalbai parlamentarams. Daug kur paminėta, kad priešingai nei rugpjūčio mėnesio kelionėje į Madridą, į Pasaulines jaunimo dienas, gatvėse nebuvo didelių Popiežių sveikinančių minių. Tačiau tai jokia staigmena – iš puspenkto milijono Berlyno ir apylinkių gyventojų tik 400 tūkstančių save laiko katalikais. Ir tik ketvirtadalis regiono gyventojų save laiko krikščionimis. Likusieji žmonės šiame daugiataučiame mieste išpažįsta kitus tikėjimus arba jokio, ir jų abejingumas Popiežiaus vizitui suprantamas.

Iš kitos pusės, daug kas spėliojo, kokiais protestais bus pasitiktas popiežius. Berlynas yra itin sekuliarus, jame netrūksta asmenų ir organizacijų, kurie pasižymi mažesnėmis ar didesnėmis antibažnytinėmis nuostatomis. Kaip sakė vokiečių žurnalistams tėvas Federikas Lombardis SJ, Šventojo Sosto spaudos salės direktorius, keliaujantis kartu su Popiežiumi, Benediktas XVI puikiai žino, kad jei vieni jį pasitiks širdingai, tai bus ir nusiteikusių prieš jo vizitą.

Tačiau galima konstatuoti, kad protestai nebuvo išskirtiniai. Prieš Popiežiaus vizitą homoseksualių asmenų, kairiųjų, žaliųjų, ateistų, krikščionių disidentų organizacijos, apie 60 organizacijų asociacija, žadėjo į gatves išvesti apie 20 tūkst. manifestantų. Visgi, policijos duomenimis, protestuoti susirinko apie 4 tūkst. žmonių, maksimaliais vertinimais apie 7 tūkstančiai.

Manifestantų rankose daugiausia buvo užrašai, nukreipti prieš katalikų Bažnyčios nuostatas seksualinės moralės klausimais, prieš pedofiliją, prieš religinio lyderio apsilankymą parlamente, esą peržengiančio visas pasaulietiškumo ribas. Užrašų tonas įvairus – nuo įžeidžiančio iki palankaus dialogui. Kalbant apie žiniasklaidos reakcijas į šiuos gatvės protestus, galima sakyti, kad jos buvo proporcingos – jie buvo minimi, tačiau neužgožė kitų svarbių temų, susitikimų ir minčių.

Atskirai reikėtų paminėti parlamentarų protestą: kelios dešimtys kairiųjų ir žaliųjų parlamentarų, protestuodami prieš Popiežių, jo kalbos nesiklausė, keliolika prisijungė prie manifestantų gatvėje. Bundestagas sudarytas iš 622 parlamentarų. Vienas žaliųjų parlamentarų atsistojo ir demonstratyviai išėjo Popiežiaus kalbos pradžioje: vėliau jis pakomentavo, jog jį suerzino pernelyg ilgi ir karšti plojimai po vienos Popiežiaus minties.

Peržvelgiant spaudos reakcijas į Benedikto XVI kalbą Parlamente, jos buvo teigiamos, net ir tose žiniasklaidos priemonėse, kurios paprastai didelės simpatijos katalikų Bažnyčiai ir jos vadovui nerodo. 22 minutes trukusioje kalboje Popiežius palietė daug temų – kultūrą, sąžinę, etiką, prigimtį ir protą, politikos misiją, teisingumą ir laisvę. Tai jis padarė visiems priimtinu būdu, neužgaudamas tuščios polemikos stygų, tačiau kviesdamas rimtai diskusijai. Kitą dieną vokiečių spaudoje buvo įvertintas ne tik turinys, bet ir retoriniai kalbos ornamentai. Štai Popiežius nusistebėjimą, cituojant Hansą Kelseną, kad šis didis XX amžiaus teisės teoretikas, būdamas 84 metų, dar labai blaiviai mąstė, spauda traktavo kaip paslėptą švelnią autoironiją, mat, pačiam Benediktui XVI šiuo metu yra kaip tik 84 metai. Kitas su palankia šypsena įvertintas Popiežiaus pasisakymas buvo subtilus komplimentas žaliųjų partijai už kai kurias jos nuostatas, nors visi žino, kad jie buvo ir yra vieni iš didžiausių jo kritikų. Jie pateko į dviprasmišką padėtį, nes nebeliko kaip, kalbant apie popiežiaus kalbą, neigti ir kritikuoti komplimento apie juos pačius.

Marijos Mišparai Ecelsbacho šventovėje

Šventasis Tėvas antrąją kelionės dieną Vokietijoje užbaigė Ecelsbacho Marijos šventoveje Eichsfelde, į kurią atvyko kartu su tautiečiais padėkoti Dievo Motinai Marijai. Popiežius šventovėje vadovavo Marijos Mišparams, į kuriuos atvyko daugiau kaip 60 tūkstančių piligrimų, įskaitant 55 kardinolus ir vyskupus bei du šimtus kunigų.

Istorinis Eichsfeldo regionas trijų Vokietijos žemių – Tiuringijos, Žemutinės Saksonijos ir Hesseno – sankryžoje yra išskirtinė katalikybės sala Rytinėje Vokietijoje – būdamas Mainco kunigaikštystėje liko katalikiškas ir po reformacijos; katalikai herojiškai atlaikė komunistinės valdžios vykdytus antibažnytinius persekiojimus. Dabar Eichsfelde gyvena pusė visų Erfurto vyskupijos katalikų; jie sudaro gausiausią katalikų bendruomenę Rytų Vokietijoje. Eichsfelde sekmadienio  Šv. Mišias lanko 27 procentai tikinčiųjų: tai – dvigubai daugiau už visos Vokietijos vidurkį. Regiono ypatumą liudija diecezinis komisaras, įgaliotas atstovauti Erfurto vyskupui.

Eichsfelde yra iš viso septynios piligrimysčių šventovės, kurias kasmet lanko tūkstančiai žmonių. Viena jų – popiežiaus Benedikto XVI penktadienio vakarą aplankyta Ecelsbacho Marijos šventovė.

„Kai visų laikų ir visų kraštų krikščionys kreipiasi į Mariją, jie spontaniškai leidžiasi būti vedami tikrumo, jog Jėzus negali neišklausyti savo Motinos prašymų. Ir jie pasikliauja nesukrečiamu pasitikėjimu, jog Marija tuo pat metu yra ir mūsų Motina, didžiausią kančią patyrusi Motina, kuri supranta visus mūsų sunkumus ir motiniškai rūpinasi jų šalinimu“, – kalbėjo Popiežius.

Pakartojęs savo kelionės moto „Ten kur Dievas, ten yra ateitis!“, Popiežius pridūrė: „Ten, kur leidžiame Dievo meilei visiškai paveikti mūsų gyvenimus, yra atviras dangus. Ten įmanoma dabartį sulipdyti taip, kad vis labiau atitiktų Jėzaus Kristaus Gerąją Naujieną. Ten mažieji kasdienio gyvenimo reikalai turi prasmę, o didžiosios problemos – spendimą“, – kalbėjo Marijos Mišparų homilijoje Popiežius Benediktas XVI.

Spauda apie Popiežiaus susitikimus Erfurte: daug dėmesio skyrė susitikimui su seksualinio išnaudojimo aukomis. Beveik visi, kas komentuoja Šventojo Tėvo kelionės į Vokietiją antrosios dienos – vizito Erfurte įvykius, atkreipia dėmesį į penktadienio vakarą Erfurto kunigų seminarijoje, kurioje buvo apsistojęs popiežius Benediktas XVI, įvykusį susitikimą su keliais žmonėmis, vaikystėje nukentėjusiais nuo kunigų pedofilų. Susitikimas buvo visiškai privatus. Jam pasibaigus Šventojo Sosto Spaudos salė oficialiu komunikatu informavo, jog sukrėstas šių žmonių patirtų išgyvenimų, Šventasis Tėvas pareiškė jiems savo artumą ir atsiprašė už visa tai, ką turėjo iškentėti jie patys ir jų artimieji. Popiežius taip pat dar kartą užtikrino, jog Bažnyčios vadovai pasiryžę labai stropiai tirti tokius nusikaltimus ir garantuoti, kad būtų apsaugoti vaikai ir jaunimas. Šventasis Tėvas meldžia Gailestingąjį Dievą, kad pagydytų visas nukentėjusiųjų žaizdas ir grąžintų jiems dvasios ramybę.

Vokietijoje taip pat plačiai komentuojami Popiežiaus pasisakymai penktadienį vykusių ekumeninių susitikimų metu. Dauguma sako, esą nusivylę, iš Popiežiaus lūpų neišgirdę to, ką tikėjosi išgirsti. „Mažiau nei nieko“, „Gražūs žodžiai, bet tuščios rankos“, „Ekumeninės pamaldos ar laidotuvės?“ – tokiomis antraštėmis šeštadienį pradedami Vokietijos laikraščių komentarai.

Kelionės išvakarėse komentuotojai, taip pat ir kai kurie politiniai lyderiai, kalbėdami apie artėjantį popiežiaus vizitą samprotavo, jog jau pats laikas kaip nors konkrečiai suartinti katalikus ir liuteronus, siūlė Popiežiui į Vokietiją „atvežti dovanų“ liuteronų ir katalikų intrekomuniją ar bent jau leidimą katalikams skirtis ir antrą kartą tuoktis, kaip tai leidžiama liuteronų bendruomenėje.

Į šiuos siūlymus pats Popiežius atsakė penktadienį Erfurte sakytoje kalboje pabrėždamas, kad tikėjimo sferoje kompromisai neįmanomi, tačiau jie turėtų būti taikomi įvairiose praktinio skirtingų konfesijų tikinčiųjų sambūvio sferose.

Nors ir skeptiškai vertindama Popiežiaus kalbą, vis dėlto vokiečių spauda pripažįsta, kad katalikų ir liuteronų santykiai nestovi vietoje. Ypač palankiai vertinami Benedikto XVI žodžiai apie Martyną Liuterį; taip pat pastebima, kad jei dar palyginti neseniai buvo gėrimasi Jono Pauliaus II drąsa, kai Vokietiją jis pavadino „Liuterio šalimi“, tai Benediktas XVI šį kartą žengė dar vieną žingsnį ir apsilankė „Liuterio namuose“.

Benediktas XVI Freiburge

Sekmadienį, ketvirtą ir paskutinę vizito Vokietijoje dieną, Šventasis Tėvas pradėjo šv. Mišiomis, aukotomis Freiburgo turistinio oro uosto teritorijoje. Skirtingai negu Berlyne ir Erfurte, kur su Popiežiumi meldėsi visų pirma vietinių bendruomenių atstovai, šįkart Šv. Mišias koncelebravo visų Vokietijos vyskupijų ganytojai, o jose kartu su Freiburgo vyskupijos tikinčiaisiais dalyvavo ir maldininkai iš kitų Vokietijos vyskupijų, taip pat iš kaimyninių Šveicarijos ir Prancūzijos vyskupijų. Bendras dalyvių skaičius siekė 100 tūkst.

Šv. Mišių metu sakytoje homilijoje dabartinio Vokietijos Bažnyčios gyvenimo kontekste popiežius Benediktas  XVI komentavo šio sekmadienio Evangelijos palyginimą apie du sūnus, kurių vienas, tėvo paragintas, pažada eiti dirbti į vynuogyną, bet neina, o kitas, atsisako, bet vėliau paklūsta. Šio palyginimo žinia aiški: svarbūs ne žodžiai, bet veiksmai, atsivertimas ir tikėjimas. Šią žinią Jėzus skiria visų pirma aukštiesiems kunigams ir tautos seniūnams, Izraelio religijos ekspertams. Jie sako „taip“ Dievo valiai, bet jų religingumas virsta rutina, Dievas jiems nelabai rūpi.

„Išvertus į mūsų laikų kalbą, – sakė Šventasis Tėvas, – ši žinia galėtų maždaug taip skambėti: agnostikai, kuriems Dievo klausimas neleidžia nurimti, žmonės, kurie kenčia dėl mūsų nuodėmių ir trokšta širdies tyrumo, yra arčiau Dievo Karalystės nei „rutininiai“ tikintieji, kuriems Bažnyčia – labiau aparatas negu širdį paliečiantis tikėjimas.

Šitie žodžiai turi mus priversti susimąstyti, dar daugiau – jie turi mus sukrėsti. Žinoma, neturime suprasti, kad visi, kas darbuojasi Bažnyčioje, yra toli nuo Dievo. Anaiptol! Būtent šią valandą, – sakė Popiežius, – aš noriu padėkoti visiems, kas joje triūsia kaip darbuotojai ir kaip savanoriai, be kurių būtų sunku įsivaizduoti parapijų ir visos Bažnyčios veikimą. Ypač Vokietijos Bažnyčia turi daugybę socialinių ir karitatyvinių institucijų, kuriose labai veiksmingai liudijama artimo meilė. Šių institucijų veikla siekia net tolimus žemės pakraščius“.

„Šio sekmadienio Evangelija kalba apie du sūnus, tačiau tolimesniame plane stovi ir trečiasis sūnus, – tęsė sekmadienio Šv. Mišių homiliją popiežius Benediktas XVI. Vienas sūnus sako „taip“, bet nedaro to, kas liepta. Kitas sūnus sako „ne“, bet vėliau paklauso. Trečiasis sūnus sako „taip“ ir paklūsta tėvo valiai. Šis trečiasis sūnus – Viengimis Tėvo Sūnus Jėzus Kristus, dėl kurio mes čia šiandien susirinkome. Siunčiamas į pasaulį, Jėzus tarė: „štai ateinu [...] vykdyti tavo, o Dieve, valios!“ (Žyd 10,7). Jis ne tik tarė, bet ir padarė“.

Visas krikščionių gyvenimas turi būti Kristaus sekimas. „Būkite tokio nusistatymo kaip Kristus Jėzus“ (Fil 2,5). „Tegu nelieka vietos vaidams ar tuščiai puikybei, bet vienas kitą laikykite aukštesniu už save ir žiūrėkite kiekvienas ne savo naudos, bet kitų“ (Fil 2,3–4), – rašo šv. Paulius. Buvimas krikščioniu yra buvimas kitiems, nuolankus tarnavimas artimui ir bendram labui. Šiais lakais nuolankumas nėra labai mėgstama dorybė, tačiau Viešpaties mokiniai žino, kad pirmiausia ji daro vaisingą bet kokį dialogą, bendradarbiavimą ir vienybės siekimą. Tad drąsiai ir nuolankiai prašykime Dievą, kad jis mus vestų tikėjimo keliu, kad būtų mums apstus gailestingumo, kad padėtų neišleisti iš akių Kristaus, savojo Žodžio, kuris visa daro nauja, kuris mums yra kelias, tiesa ir gyvenimas, mūsų ateitis.

Popiežius kalba jaunimui

 

Šeštadienio vakare popiežius Benediktas XVI vadovavo jaunimo maldos budėjimui Freiburgo miesto mugių paviljone. Į maldos budėjimą susirinko jaunimas iš visų Vokietijos vyskupijų. Budėjime taip pat dalyvavo ir jaunų politikų grupė. Po Freiburgo arkivyskupo sveikinimo ir devynių jaunuolių tikėjimo liudijimų, Šventasis Tėvas, uždegęs jaunuolių rankose laikytus žiburius, siuntė juos nešti liepsną susirinkusiam jaunimui, kad šis galėtų užsidegti žvakes ir paskleisti šviesą.

Tyloje išklausius ištrauką iš Evangelijos pagal Matą, Popiežius kreipėsi į jaunimą linkėdamas, kad atkartota Velykų nakties šviesos liturgija padėtų suprasti krikščioniško tikėjimo slėpinį. Pats Kristus mums sako: „Aš – pasaulio šviesa“ (Jn 8,12), kuri apšviečia mūsų gyvenimą, kad išsipildytų kiti Evangelijos žodžiai: „jūs pasaulio šviesa“ (Mt 5,14). Taigi ne mūsų žmogiškos ribotos pastangos kurti geresnę ir tobulesnę tvarką ar techninis progresas atneša šviesą pasauliui, tačiau prisikėlęs iš numirusių Kristus šviečia ir nušviečia pasaulį net ten, kur, žmogaus manymu, egzistuoja tik tamsa ir nusivylimas. Net tamsiausioje naktyje tikinčiojo Kristumi akys mato brėkštančią naujos dienos šviesą. Kaip gyvenime nesame vieni, taip pat ir tikėjime nesame vieni. Esame tikinčiųjų grandinės žiedai. Kiekvienas savo tikėjimu stiprina kitus jų tikėjime, vieni kitiems padedame būti pavyzdžiais, dalinamės mintimis, veiksmais ir jausmais.

Susirinkusiam jaunimui Popiežius dar kartą pakartojo Kristaus žodžius: „Aš – pasaulio šviesa, jūs pasaulio šviesa“. Taip pat pabrėžė, kad jei tikime Jį esant Dievo Sūnumi, tada galime suprasti, jog Jis yra šviesa ir visų šio pasaulio šviesų šaltinis. Istorijoje tie, kurie neapšviesti Kristaus šviesos, save laikė „šviesos nešėjais“, nesukūrė rojaus žemėje, o vien tik diktatūras ir totalitarines sistemas, užgesindami net mažiausią žmogiškumo kibirkštį.

Mūsų širdyse egzistuoja polinkis į blogį, egoizmą, pavydą, agresyvumą, kuriuos galbūt savikontrole galima ir suvaldyti. Čia pat Šventasis Tėvas atkreipė visų dėmesį, kad yra dar sunkiau nugalėti paslėptas blogio formas, kurios mus apgaubia lyg tirštas rūkas – tai tingumas, lėtumas norėti ir daryti gera. Žalą Bažnyčiai padaro ne jos priešininkai, bet drungni krikščionys. Popiežius Benediktas XVI priminė, kad apaštalas Paulius savo laiškuose nebijo krikščionių bendruomenių narius vadinti „šventaisiais“, tuo pabrėždamas, kad kiekvienas pakrikštytasis, iki dar jis gali daryti gerus darbus ar konkrečius veiksmus, yra Dievo pašventintas. Krikštu mūsų gyvenime Viešpats uždega šviesą, kurią katekizmas vadina pašvenčiamąja malone. O tas, kuris išsaugo šią šviesą, kuris gyvena malonėje, yra iš tikrųjų šventasis.

Galiausiai Popiežius atkreipė dėmesį, kad neretai manoma, jog šventasis yra tas, kuris atlieka aukšto lygio asketinius ir moralinius veiksmus, todėl galime juos garbinti, bet ne sekti savo gyvenime. Tai klaidinga ir bauginanti nuomonė. Kristus nesidomi, kiek kartų susvyruojame ir suklumpame, bet kiek kartų pakylame. Nereikalauja atlikti ypatingų veiksmų, tačiau nori, kad mumyse šviestų Jo šviesa. Esame šventi, nes Kristaus malonė veikia mumyse.

Žvakė skleidžia šviesą tik tuomet, kai ją degina liepsna. Žvakė liktų nereikalinga, jei jos vaškas nemaitintų liepsnos. Tad Popiežius jaunimui palinkėjo leisti, kad Kristus degtų juose, net jei tai kartais pareikalautų aukos ir išsižadėjimų. Reikia drąsiai savo gabumus ir įgūdžius naudoti Dievo Karalystės labui. Reikia drąsiai dovanoti save, kaip žvakės vašką, kad Kristus per mus nušviestų tamsą. Maldos budėjimo kalbą Popiežius užbaigė padrąsinimu nebijoti būti degančiais šventaisiais, kurių akys ir širdys švyti Kristaus meile bei neša pasauliui šviesą.

Atsisveikinimas

Lahro kariniame oro uoste, netoli Freiburgo, atsisveikindamas su išlydėti atvykusiais vyskupais, Vokietijos federaliniu prezidentu, Baden-Viurtenbergo žemės vadovais, su šalies katalikais ir visais tautiečiais, popiežius Benediktas XVI dar kartą visiems dėkojo už nuoširdų priėmimą ir už įdėtą darbą rengiantis jo kelionei.

Atsisveikinimo kalboje trumpai grįždamas prie pagrindinių šios kelionės įvykių, Popiežius visų pirma paminėjo apsilankymą Bundestage, susitikimus su valstybės ir vyriausybės vadovais, daugybės berlyniečių entuziazmą ir svetingumą. Lankantis Reformacijos šalyje, viena svarbiausių temų buvo ekumenizmas. Popiežius sakė esąs labai dėkingas Vokietijos evangelikų Bažnyčių atstovams už susitikimą ir bendrą maldą. Ši kelionė buvo skirta visų pirma Berlyno, Erfurto, Eichsfeldo ir Freiburgo katalikams. Daug žmonių dalyvavo šv. Mišiose, aukotose tame Vokietijos regione, kur dešimtmečiais bandyta pašalinti tikėjimą iš žmonių gyvenimo. Tai leidžia su viltimi žiūrėti į krikščionybės Vokietijoje ateitį.

„Išvykstu į Romą kupinas gerų įspūdžių ir atsiminimų, - kalbėjo popiežius oro uoste. – Meldžiuosi už jus visus ir mūsų tėvynės ateitį, už taiką ir laisvę, ir atsisveikinu nuoširdžiai tardamas: Dieve, atlygink!“

Pagal VR

 

Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija