„XXI amžiaus“ priedas apie pasaulio krikščionis, 2016 m. balandžio 29 d., Nr. 2 (59)

PRIEDAI

žvilgsniai

pro vita

Horizontai

Kristus ir pasaulis

Sidabrinė gija

Atodangos

Abipus Nemuno

Kalnų Karabachas: etninis ir religinis konfliktas

Prieš keletą savaičių vėl atsinaujino konfliktas tarp Armėnijos ir Azerbaidžano dėl nepriklausomybę pasiskelbusio Kalnų Karabacho regiono. Jis yra kontroliuojamas Armėnijos, tačiau Azerbaidžanas nori šią teritoriją atsiimti, nes ji pagal sienų neliečiamumo principą turėtų priklausyti jam. Abi pusės pranešė apie žuvusius, kurių gali būti dešimtys. Po keturių dienų kovų paskelbta, kad šalys sutiko atnaujinti paliaubas. Paskutinieji susirėmimai tarp Azerbaidžano ir Kalnų Karabacho regiono armėnų pajėgų yra rimčiausi nuo 1990 metų, jau spėję pareikalauti mažiausiai 75 žmonių, įskaitant civilius gyventojus, gyvybių iki ugnies nutraukimo balandžio 5-ąją. Šio konflikto įsiliepsnojimui nesvetimas geopolitinis sankirtis Artimųjų Rytų scenoje tarp Rusijos ir Azerbaidžaną remiančios Turkijos.

Istoriniu požiūriu Kalnų Karabache yra nuo labai seniai gyventojų daugumą sudaro armėnai, kaip liudija iki šiol stovintys tūkstantmečiai vienuolynai ar jų sienos, tačiau, gimus islamui, šimtmečius ši teritorija buvo pavaldi vienokiam ar kitokiam musulmoniškam režimui: iš pradžių arabų gentims, vėliau persų valdovams, dar vėliau – turkų gentims. Šis pavaldumas buvo vasalinio pobūdžio: užkariautojai rinko mokesčius, buvo krašto valdovai ir išlaikė karines pajėgas, tačiau žemesnės valdymo grandys dažniausiai priklausė patiems armėnams, sudariusiems gyventojų daugumą.

XIX amžiaus pradžioje visas regionas pateko Rusijos imperijos, kare įveikusios Persiją, kontrolėn, o XX amžiaus pirmoje pusėje buvo suformuotos trys respublikos – Armėnija, Gruzija ir Azerbaidžanas. Kalnų Karabachas (ir jame gyvenantys armėnai) Stalino sprendimu buvo įtrauktas į Azerbaidžano teritoriją. Tai buvo ne geranoriškas mostas, o „skaldyk ir valdyk“ politikos išraiška.

Tautų evangelizavimo kongregacijos agentūra „Fides“, naujienas skelbianti penkiomis kalbomis, supažindina skaitytojus ir su Kalnų Karabacho konflikto geneze, pradedant Sovietų Sąjungos žlugimu ir Azerbaidžano karine reakcija 1991 metais į Kalnų Karabacho nepriklausomybės referendumą. Žlugus Sovietų Sąjungai, armėnai jėga prijungė Kalnų Karabachą prie savo teritorijos (Kalnų Karabacho „nepriklausomybės“ akto nepripažino nė viena pasaulio valstybė), o Azerbaidžanui tai buvo ir yra neteisėtas jo teritorijos užgrobimas. Tarp abiejų šalių prasidėjo karas – jis pradėjo rusenti dar 1988 metais, 1992 metais kovos prasiekė viršūnę, o 1994-ųjų gegužę buvo pasirašytos paliaubos. Žuvusiųjų skaičius vertinamas nuo 25 iki 35 tūkstančių, sužeistųjų dar daugiau, daugiausia Azerbaidžano pusėje. Nuo to laiko abi pusės nutaikiusios ginklus viena į kitą.

Šiuolaikinės istorijos ir politikos straipsniuose, kuriuose buvo tyrinėjamas šis konfliktas, rašoma, kad pagrindiniai jo motyvai buvo nacionalistiniai ir etniniai, o religiniai nebuvo lemtingi. Tačiau tai nereiškia, kad jų visai nebuvo. Ir mestas žvilgsnis į žemėlapį leidžia pamatyti, kad sulig Armėnija ir Gruzija baigiasi krikščioniškasis arealas, ir prasideda islamiškasis. Azerbaidžane 96 procentai gyventojų yra musulmonai, iš kurių du trečdaliai – šiitai ir apie trečdalį – sunitai.

Tarptautinio islamistinio ekstremizmo ekspertas Maiklas Tarnbis (Michael Taarnby) 2008 metų studijoje aprašo mažai žinomą faktą, jog XX amžiaus devintojo dešimtmečio pradžioje Azerbaidžano pusėje kariavo nuo 1000 iki 3000 afganų mudžahedų, atvykusių per šiitiškąjį Iraną, savanoriai iš Čečėnijos ir kitų islamiškų kraštų. Jų motyvacija buvo dviguba: viena vertus, jie atvyko padėti kariauti „islamiškai tautai“ su priešais, kita vertus, su valdžia juos siejo samdinio santykis, už jų kariavimą buvo mokami pinigai kaip ir samdiniams karininkams iš Rusijos. Pastarieji kariavo abiejose pusėse, mat, žlugus Sovietų Sąjungai, neturėjo, kur dėtis, jiems buvo nemokamos algos. Tad po ranka turėdami visus ginklus bazėse, net ir sunkiąją ginkluotę, savo „paslaugas“ parduodavo geriausiam pirkėjui. Konflikte, pasak M. Tarnbio, Azerbaidžanui padėjo turkų kariniai patarėjai, o dalis pinigų karui finansuoti gauta iš sunitiškosios Saudo Arabijos. Dalis mudžahedų, išgyvenusių karą, grįžo į Afganistaną, kita dalis liko Azerbaidžane, o dar kiti, ypač priklausę vadovaujančiai grandžiai, tęsė savo džihadą kituose konflikto židiniuose, pirmiausia Čečėnijos kare su Rusija. Pasak studijos, atvykėliai kovotojai dažnai buvo nuvilti menko ar visai nesančio azerbaidžaniečių religinio įkarščio.

Dabar Azerbaidžaną valdantis Alijevų šeimos režimas rūpinasi, kad islamiškasis radikalizmas neplistų, tuo pretekstu dažnai naudodamas metodus, kurie žmogaus teisių požiūriu yra aiškūs pažeidimai ir nuo kurių nukenčia visai ne ekstremistai. Ne vienas religinių mažumų narys nubaustas pinigine ar įkalinimo bausme. Nepaisant to, religinio ekstremizmo vaidmuo šalyje galbūt didės, kaip rašo kitas regiono apžvalgininkas Emilis Suleimanovas, Azerbaidžiane ir kaimynėse šalyse veikia iš Saudo Arabijos ir Kuveito atsiųsti misionieriai, kurie skleidžia radikalią ir karingą islamo doktriną. Jungdami ją su daug kam pabodusio režimo kritika jie turi savo gerbėjų ir sekėjų ratą tarp sunitų. Šiitai tokiam radikalizavimui gerokai atsparesni.

Agentūra „Fides“ praneša, kad dviejų Armėnijos Apaštališkosios Bažnyčios patriarchatų katolikosai artimiausiu metu planuoja kelionę į Kalnų Karabachą. Katolikosai Karekinas II ir Aramas I trokšta paliudyti solidarumą su karo ištiktais Kalnų Karabacho gyventojais, sakoma „Fides“ pranešime. Abu Bažnyčios lyderiai keliaus kartu, kad paliudytų savo paramą Armėnijos ginkluotosioms pajėgoms Kalnų Karabache.

Armėnų katolikosas Karekinas II pasmerkė agresyvius ir suplanuotus Azerbaidžano veiksmus Kalnų Karabacho pasienio vietovėse, kuriuose gyvena civiliai ir taikūs žmonės, nes tai neša pavojų regiono stabilumui, paverčia niekais pastangas sustabdyti „ginklų kalbą“. Balandžio 6 dieną pasisakė ir katolikosas Aramas I, kuris solidarumą pareiškė regiono gyventojams kalbėdamasis telefonu su Kalnų Karabacho Respublikos lyderiu, prezidentu Bako Sakianu.

Pulsapis parengtas pagal Vatikano radiją

 

Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija