Per šeimos rūpesčius - į šventumo idealą

Pastaraisiais metais kanonizuoti ir beatifikuoti šeimos žmonės

1992 metais viename susitikime su Šventųjų skelbimo kongregacijos nariais popiežius Jonas Paulius II išreiškė susirūpinimą, jog iki šiol gana mažai pasauliečių tikinčiųjų, ypač šeimos tėvų ir motinų, yra pakelta į altorių garbę. Iš tikrųjų 2000 metų Bažnyčios istorijoje beveik visi paskelbti šventieji ir palaimintieji buvo kunigai, vienuoliai ir vienuolės, vyskupai, popiežiai, misionieriai. Tikėjimo doktrinai skelbiant, jog į šventumą yra pašaukti visi krikštyti katalikai, reikėjo konkrečių pasauliečių pavyzdžių, kurie parodytų, jog įvairiuose likimuose, kasdieniuose šeimos rūpesčiuose galima pasiekti šventumo idealą.
Po tokių Popiežiaus pastabų pradėtos aktyviau nagrinėti vedusių žmonių, kandidatų į šventuosius, bylos ir, nustačius gyvenimo herojiškas vertybes, jie buvo siūlomi Šventojo Tėvo beatifikacijai ir kanonizacijai. Dabar Bažnyčios liturginiame kalendoriuje tarp minimų palaimintųjų yra ir sutuoktinių pora. JAV katalikų laikraštyje "National Catholic Register" pateikti per pastaruosius keletą metų beatifikuotų šeimos tėvų ir motinų pavyzdžiai liudija, jog santuoka ir vaikų auginimas nėra kliūtis kelyje į šventumą, net ir per gyvybės aukos bei kankinystės žygdarbius.

Italai Luidžis ir Marija Beltrame Kuatrokiai (beatifikuoti spalio 21 dieną) tapo pirmąja sutuoktinių pora Bažnyčios istorijoje, kurie palaimintaisiais buvo paskelbti kartu. Kaip sakė Šventųjų skelbimo kongregacijos prefektas kardinolas Chozė Saraiva Martinsas, šių sutuoktinių gilus maldos gyvenimas, šeimos dvasinio vadovo patarimų klausymas, aktyvus dalyvavimas katalikiškose organizacijose ir labdaros veikloje, abipusės meilės tarp tėvų ir vaikų atmosfera, vyravusi šeimoje, sąlygojo jų kelią į šventumą. Luidžis (Aloyzas) buvo visų gerbiamas valstybės tarnautojas, advokatas, o Marija vaikus augino namuose, nors buvo išsilavinusi moteris, mokėjusi anglų ir prancūzų kalbas, rašiusi straipsnius apie motinos vaidmenį švietime.
Marijos ir Luidžio meilė ir abipusė pagarba buvo dokumentuota jų laiškuose, kurie buvo išsaugoti ir vėliau paskelbti. "Aš siunčiu bučinį tokį šiltą, kaip ir mano meilė: mintis, kad tu jį priimsi savo karštai laukiančiomis lūpomis, suteikia man laimės akimirkas", - rašė Luidžis. "Aš paimu tavo rankas, dedu jas prie savo veido, savo širdies, savo burnos ir bučiuoju jas milijoną kartų", - rašė Marija. Jie susituokė 1905 metais ir per pirmus ket-verius santuokinio gyvenimo metus susilaukė trijų vaikų. Beatifikacijos iškilmėse Šventasis Tėvas ypač pabrėžė palaimintųjų sutuoktinių pasiryžimą būti atvirais naujai gyvybei. Tikras išbandymas šeimoje atėjo 1913 metais, kai Marija netikėtai pasijuto laukianti ketvirto kūdikio. Gydytojai ją perspėjo, jog dėl galimų komplikacijų yra didelė tikimybė, kad gimdydama ji mirs, ir rekomendavo daryti abortą. Tačiau sutuoktiniai, tarpusavyje pasitarę, pasirinko gimdymą ir pasitikėjimą Dievo globa. Nors gimdymas iš tikrųjų buvo sunkus, motina ir kūdikis išgyveno. Ketvirtąja gimusi duktė Enriketa, sulaukusi jau 87-erių metų, dalyvavo savo tėvų beatifikacijoje.
Luidžis mirė 1951-aisiais, sulaukęs 71 metų, o Marija mirė prabėgus keturiolikai metų nuo vyro mirties, būdama 81-erių. Trys iš keturių jų vaikų pasirinko dvasinį gyvenimą: abu sūnūs tapo kunigais, o viena iš dukterų - vienuole.

Šiemet spalio 7-ąją palaimintuoju paskelbtas vokiečių žurnalistas Nikolausas Grosas (1898-1945) buvo Vokietijos profsąjungų laikraščio redaktorius, su žmona Elizabeta augino septynis vaikus. Nikolausas labai mylėjo savo šeimą ir ja rūpinosi. Po politinių pokyčių į valdžią Vokietijoje atėjus Hitlerio vadovaujamiems naciams, jis skausmingai stengėsi išlaikyti pusiausvyrą tarp šeimos gyvenimo ir pareigos užimti atsakingą poziciją visuomeninėje veikloje. N.Grosas suorganizavo rezistencijos naciams pogrindžio grupę, režimo neteisingumo pavyzdžiai buvo dažnai pateikiami jo laikraštyje.
Kada bičiulis ir dvasinis patarėjas monsinjoras Kasparas Šultė perspėjo redaktorių būti atsargesnį ir priminė jam žmoną bei septynis vaikus, Nikolausas atsakė: "Jeigu šiandien nerizikuosime savo gyvybe, kaip mes galėsime pateisinti save Dievo ir žmonių akivaizdoje?" Jis patikėjo šeimą Dievo globai. Nors ir būdamas nekaltas, jis buvo suimtas, įkalintas ir teisiamas kaip neva prisidėjęs prie 1944 metų pasikėsinimo nužudyti Hitlerį. Iš kalėjimo nuolat rašė laiškus žmonai ir vaikams, prašydamas jų maldų ir užtikrindamas, kad pats už juos meldžiasi.
Elizabeta lankė savo vyrą kalėjime ir matė akivaizdžias kankinimų žymes ant jo kūno, ypač rankų. Pavedęs savo šeimą Dievo globai, Nikolausas, apkaltintas "valstybės išdavimu", buvo pakartas Berlyne 1945 m. sausio 23 d. Jo beatifikacijos iškilmėse dalyvavo dauguma dar gyvų vaikų.

1994 m. balandžio 24 d. beatifikuota brazilė Džiana Bereta Mola (1922-1962) studijavo mediciną savo tėvynėje ir vėliau specializavosi pediatrijoje Milano universitete, Italijoje. Čia 1955 metais pamilo ir ištekėjo už Pietro Molos. Jie susilaukė trijų vaikų.
Kai Džiana tapo nėščia ketvirtą kartą, gydytojai nustatė auglį kiaušidėje ir patarė jį operuoti, o tai būtų reiškę abortą. Saugodama kūdikio gyvybę, Džiana atsisakė operacijos, nors tai buvo lemtinga jai pačiai. 1962 m. balandžio 28 d. jį pagimdė dukterį Emanuelą ir netrukus mirė. Skelbdamas D.Molą palaimintąja, popiežius Jonas Paulius II sakė, kad dramatiško pasirinkimo aplinkybėmis tarp savo gyvybės išgelbėjimo ir kūdikio, Džiana nesvyruodama paaukojo save pačią. Kokį herojišką liudijimą ji mums davė!

2000 m. gegužės 21 d. kanonizuotas meksikietis Manuelis Moralesas (1898-1926) buvo ištikimas sutuoktinis ir mylintis trijų vaikų tėvas. Jis ėmėsi veiklos, kai Bažnyčios persekiojimas Meksikoje buvo ypač sustiprėjęs. 1926 m. rugpjūčio 15 d. sužinojęs apie savo parapijos kunigo suėmimą, jis suorganizavo jaunimo protesto grupę.
Policija apsupo šią grupę, išskyrė iš jos Manuelį, jį sumušė ir drauge su suimtu kunigu nuvežė už miesto. Dvasininkas maldavo pasigailėti Manuelio gyvybės dėl jo šeimyninės padėties, tačiau Manuelis drąsiai atsakė: "Aš galiu mirti, bet Dievas nemiršta. Jis pasirūpins mano žmona ir mano šeima". Prieš patirdamas kankinio mirtį, jis sušuko: "Tegyvuoja Kristus Karalius ir Gvadelupės Švč. Mergelė Marija!"

1994 m. balandžio 24 d. palaimintąja paskelbta Elizabeta Kanori-Mora (1774-1825) gimė turtingoje romiečių šeimoje ir sulaukusi 22-ejų metų ištekėjo už jauno advokato Kristoforo Moro. Jie turėjo keturis vaikus (du iš jų mirė kūdikystėje).
Elizabetos vyras susirado kitą moterį, nutolo nuo šeimos, iššvaistė jų pinigus. Motina viena turėjo auginti ir rūpintis dukromis Mariana ir Lučiana. Nors vyras nevengė fizinės ir psichologinės prievartos, Elizabeta liko jam ištikima, jį mylėjo ir nuolat meldėsi už jo atsivertimą. Ji buvo įsitikinusi, kad vyras atgailaus ir sugrįš į Bažnyčią.
1807 metais Elizabeta įstojo į tretininkų ordiną, pasiaukodama ir toliau rūpinosi šeima. Su meile atsidavusi savo dukterų reikalams, ji mirė 1825 m. vasario 5 d. Kaip Elizabeta ir buvo pranašavusi, vyras netrukus po jos mirties atsivertė, taip pat įstojo į tretininkų bendruomenę, o vėliau netgi tapo kunigu pranciškonu.

1995 m. sausio 17 d. beatifikuotas Piteris To Rotas (1912-1945) gimė Papua - Naujojoje Gvinėjoje, Ramiojo vandenyno saloje. Jis buvo vyriausias savo kaimo katechetas. Vedęs Paulą la Varpit, taip pat katechetę, kartu su ja augino tris vaikus.
Piteris narsiai gynė santuokos šventumą. Kada Antrojo pasaulinio karo metais salą okupavę japonai įteisino poligamiją ir priešinimąsi tam prilygino nusikaltimui, Piteris atvirai pasisakė prieš šiuos įstatymus ir buvo suimtas. Žinodamas, kad okupantų gali būti nužudytas, jis prašė žmonos atnešti geriausius drabužius, kad būtų pasirengęs susitikti su Dievu. Kalėjime jis buvo kankinamas. Sulaukęs 33 metų, Piteris buvo nužudytas, suleidus nuodų injekciją.

1990 m. gruodžio 9 d. šventąja paskelbta kanadietė Margarita D'Uvil (1701-1771) ištekėjo 21-erių metų ir su savo vyru Fransua D'Uvilu susilaukė šešių vaikų (keturi iš jų mirė jauni).
Margaritos vyras buvo nerūpestingas, švaistė pinigus, buvo linkęs į girtuoklystę. Nors žmonai jis buvo abejingas, tačiau sunkiai susirgusiu ji juo rūpinosi, slaugė iki mirties 1730 metais. Vėliau Margarita turėjo daug dirbti, kad išmaitintų savo vaikus ir grąžintų vyro paliktas skolas. Tačiau augindama du berniukus, kurie vėliau tapo kunigais, ji rado laiko geriems darbams, ypač slaugydama ligonius.
Palaipsniui prie jos prisijungė daugiau moterų, kurios paskyrė save maldai ir artimo meilės darbams ligonių slaugos srityje. Bendruomenė "Gailestingumo seserys" (žinoma "pilkųjų vienuolių" vardu dėl jų abito spalvos) išplėtojo savo veiklą visoje Kanados prancūziškojoje Kvebeko provincijoje. Margaritai 1747 metais buvo suteikta teisė administruoti didžiausią Monrealio ligoninę. Jos vadovaujamos vienuolės paliko gilios krikščioniškos artimo meilės liudijimą.

1996 m. spalio 6 d. beatifikuotas airis Edmundas Raisas (1762-1844) vedė, kai jam buvo 23 metai. Jo žmona Merė, būdama nėščia, nukrito nuo arklio. Motina mirė, tačiau dukterį gydytojai išgelbėjo. Mergaitė taip pat buvo pakrikštyta Merės vardu. Praėjus keliems mėnesiems po gimimo, paaiškėjo, kad ji vystosi per lėtai, todėl Edmundas į namus pasikvietė giminaitę, kuri pradėjo ja rūpintis.
Edmundas iš savo dėdės paveldėjo sėkmingą arklininkystės verslą ir sunkiai dirbo. Sulaukęs 40 metų ir pajutęs dvasinį pašaukimą, jis viską pardavė, o dukrą nusiuntė bevaikio brolio Patriko šeimai. Užsiėmęs jaunimo religiniu auklėjimu, Edmundas subūrė grupę bendraminčių vyrų, kurie įsteigė naują vienuoliją "Krikščionių broliai". Stiprėdama kongregacija 1820 metais buvo pripažinta popiežiaus, o Edmundas buvo išrinktas generaliniu vyresniuoju. Per likusį vienuolinį gyvenimą E.Raisas rūpinosi ir savo dukterimi Mere, užtikrindamas, kad jai nieko netrūktų ir po jo mirties 1844 metais.

Šiemet spalio 7-ąją palaimintąja paskelbta kanadietė Emilija Tavernje-Gamelen (1800-1851) gimė Monrealyje ir, būdama 23 metų, ištekėjo už turtingo verslininko. Jie susilaukė trijų berniukų, kurie mirė ankstyvoje vaikystėje. 1827 metais mirė ir Emilijos vyras.
Nepaisant tokios didžiulės netekties, likusi viena Emilija nepalūžo ir visą savo likusį gyvenimą paskyrė tarnavimui vargšams. Ji įkūrė senelių namus, globojo ligonius, lankė kalinius. Prie jos prisijungė grupė jaunų moterų, kurios davė privačius tarnavimo vargšams įžadus. Palaipsniui susikūrė nauja vienuolinė kongregacija, dabar žinoma kaip "Apvaizdos seserys". Emilija buvo išrinkta pirmąja jos generaline vyresniąja. Ji mirė 1851-aisiais po 12 metų sirgtos choleros ligos, kuria užsikrėtė nuo slaugytų ligonių.

Parengė M.B.

© 2001 "XXI amžius"