Didžiausia gyvenimo klaida
Visa įvyko taip netikėtai. Mano
draugė Onutė išėjo į diskoteką. Jai buvo dar tik 14 metų. Ir,
kaip jau įprasta, juk reikia nuotaikos. O nuotaikai pakelti reikia
alkoholio. Ji buvo ne viena, su draugėmis. Šoko, linksminosi ir,
aišku, tikėjosi iš diskotekos bendraamžių ir nebendraamžių pažinčių.
Bet ar tai išėjo į gera? Ne! Ji su savo nauju pažįstamu nuėjo
į lauką parūkyti. Tik staiga atėjo daugiau jo draugų, griebė ją
ir ėmė tempti į tamsiausią bei nuošaliausią vietą. Ji pradėjo
rėkti, labai persigando ir vos neapalpo. Bet kas iš to, jie ją
pradėjo nurenginėti. Ne, jie nenuvilko jos striukės, jie paprasčiausiai
numovė jai kelnes. Ir visi (o jų buvo penki) ją išprievartavo.
Prievartavo be jokių apsaugos priemonių. Bet staiga iš už kampo
atbėgo diskotekos apsauginis ir tie vyrukai pabėgo. Nuo tos dienos
mano draugė Onutė bijo visų draugų, ypač naujų pažinčių. Ji vengia
visa tai prisiminti. Aš viską sužinojau visai neseniai. Man pačiai
širdį dėl to skauda, bet jau nieko nepakeisi. Todėl, panelės,
galvokime, kaip mums elgtis, ir atsakykime už savo veiksmus. O
labiausiai reikėtų vengti nepažįstamų vaikinų.
Jolanta
Mano 15 metų draugė Inga nuėjo
į vakarėlį su manimi ir labai prisigėrė. Aš jai sakiau, kad eitume
namo, bet jinai nėjo. Tada pradėjo bučiuotis su nepažįstamu vaikinu,
buvo prie jo labai prilipusi. Aš ją pasikviečiau ir pasakiau to
nedaryti, nes po to gailėsis, bet ji atsakė, kad niekada nesigaili.
Ji pasimylėjo su tuo bernu. O kai ji prablaivėjo, aš jai viską
papasakojau. Tada ji pradėjo verkti, gailėtis. Ji man sakė, kad
jaučiasi kažkokia atsilikusi, manė, kad visi žino. Ji labai blogai
jautėsi.
Rita, 14 m.
Mano draugė Liucija susipažino
su vaikinu, kai jai buvo 16 metų, o jos vaikinui - 24-eri. Tokio
amžiaus ji ir neteko skaistybės. Tada ji tą vaikiną prarado, jis
ją paliko.
Lina G.,17 m.
Mano draugės vardas Birutė. Ji
pirmą kartą pasimylėjo penkiolikos metų. Tai įvyko kieme ant laiptų.
Ji su savo vaikinu draugavo dvejus metus ir jis jos paprašė pasimylėti.
Jų draugystė buvo labai graži, jie vaikščiodavo Nemuno pakrantėmis,
eidavo į kiną. Jie vienas kitą labai mylėjo. Mano draugė po pirmo
karto jautėsi labai blogai, jai labai skaudėjo, ji negalėjo normaliai
vaikščioti. Atsigavo tik po savaitės.(...) Jie išdraugavo dar
metus, jų santykiai blogėjo, jis ją mušdavo, o ji verkdavo, labai
kentėjo, nežinojo, kas darosi. Dabar jie išsiskyrę.
Evelina
Dažnai manome, kad esame negražios,
niekam tikusios ir kad tokio nuostabaus, gražaus, protingo ir
turtingo vaikino, kaip ,,anos" draugės, niekada neturėsime.
Todėl neretai, tik atsiradus pačiam pirmajam, puolame jam ant
kaklo, nes manome, kad geresnio nebebus ir privalome su juo likti,
o svarbiausia, dėkoti likimui, kad nors tokį atsiuntė. Ir tada
nebekyla kitų klausimų, pvz., kam man reikia kelių užsienio kalbų,
tokių draugų, su kuriais negalima butelio išgerti, savarankiškumo,
drąsos, o svarbiausia - nekaltybės iki aštuoniolikos metų? Ir
dažniausiai supranti, kad, deja, tau nieko nebereikia, tik meilės
- kurios tikrai reikia, kad ir kokia ji būtų. Mano draugė kartu
buvo ir klasės, ir šokių būrelio draugė, kurią, atrodė, tikrai
labai gerai pažinojau. Ir niekada nemaniau, kad ji tokia silpna
meilės atžvilgiu (jeigu tai būtų galima pavadinti meile), juk
popamokinėje veikloje ji buvo tokia aktyvi, gerai mokėsi, tikrai
nepameluočiau sakydama, jog ji buvo mūsų klasės siela. Bet štai
atėjo tokia diena, kai ji sutiko vaikiną ir beprotiškai įsimylėjo.
Mums (draugėms) visada atrodė, kad ji verta daug geresnio negu
jis (tegul bus Robertas). Iš pradžių, kaip dažniausiai būna, draugystė
atrodė esanti nuostabi, bet tai truko neilgai. Praėjus kiek laiko,
jis vis dažniau išgėrinėdavo ir mėgdavo ,,pasilinksminti"
su kitomis ir t.t. Anot pačios Rūtos, ji labai jį mylėjo ir bijojo
prarasti. Robertas pasiūlė vieną išeitį. Kaip manote, kokią? Taigi
pasimylėti, nes kitu atveju Robertas ją paliks. Todėl ilgai nesprendusi
ir negalvojusi sutiko. Daugelis jūsų manote, jog po pirmojo karto
nepastojama, bet Rūta pastojo. Ji verkė ir sakė, kodėl tiek neteisybės,
juk yra tokių, kurios nuolatos ,,tai" daro su savo vaikinais,
bet nieko panašaus nenutinka... O jai... Pamenu, mes jau beveik
baigėme dešimtą klasę. Taigi buvome dar visai jaunutės, vos 16
metų. Rūta labai bijojo pasakyti tėvams, bet kitos išeities nebuvo.
Ji pasakė ir mama nusprendė, jog būtinas abortas ir nebus jokios
kalbos apie gimdymą. Be to, ir Robertas nenorėjo nė girdėti apie
vaiką, netgi sakė, jog tai ne jo vaikas, o tikriausiai kažkieno
kito. To buvo galima tikėtis, nes jam reikėjo laisvės, draugų,
alaus ir kitų linksmybių. Jis nenorėjo būti vyru ar net tėvu,
nes nesuvokia, ką reiškia būti vyru, dirbti ir išlaikyti šeimą.
Robertas vertino tik pinigus, kad juos išleistų visai nereikšmingiems
dalykams. Tiesa, nepaminėjau, jam buvo jau 19, o Rūtai tebuvo
16 metų. Dabar Rūtos gyvenimas visai kitoks, nei buvo prieš kelerius
metus, jai jau netrukus bus 20 metų. Ji mokosi, siekia tai, ko
norėjo nuo pats mažens, - būti mokytoja. Susirado daug protingesnį
ir šaunesnį draugą. Ir jums pataria: ,,Niekada neskubėkite, kad
nereikėtų kartoti tokių skaudžių klaidų. Pirmiausia įsitikinkite,
ar tai tikrai tas, su kuriuo norėtumėte praleisti visą savo gyvenimą.
Reikėtų savo išrinktąjį pažinti visapusiškai ir tik tuomet pasiryžti
tokiam atsakingam sprendimui - mylėtis! Kad ištikus bėdai nereikėtų
pasinaudoti gydytojo paslaugomis". Nesakau ir aš, kad esu
prieš meilę. Ne, tikrai ne! Bet reikia sulaukti nors 18 metų,
kad vėliau, ištikus bėdai, nereikėtų taip gailėtis kaip Rūtai.
Laukite to, kuris tikrai tavęs vertas (o toks tikrai yra), apie
tave galvoja ne kaip apie sekso objektą, bet nuoširdžiai planuoja
su tavimi tolesnį gyvenimą. Nenumokite ranka, o pasimokykite iš
kitų klaidų ir nebekartokite jų. Daugeliui dalykų suvokti prireikia
viso gyvenimo. Negalima laukti to momento darant vien klaidas
- būkite tikrai mylimos, bet neskubėkite. Kaip jau minėjau, nesakau
meilei ne, bet reikia elgtis taip, kad nereikėtų daryti labai
didelių klaidų, ypač aborto. Būkit laimingos ir mylimos. (Vardai
pakeisti.)
Draugė, 19 metų
Mano draugė ir aš važiavome į
Vilnių ,,tranzuodamos. Aš sustabdžiau vieną mašiną. Ta teta mane
atvežė iki Vilniaus. Mes su drauge susitarėme susitikti prie Gedimino
pilies kitą dieną 12 val. Bet ji neatvažiavo. Aš nuėjau pas savo
dėdę. Jis man davė šimtą litų grįžti namo. Aš įsėdau į autobusą.
Prie Kryžkalnio mes sustojome. Aš išlipau ir pamačiau ją. Jos
vardas Alina, jai tada buvo 12 metų. ji labai verkė. Vos neišprotėjo
dėl to, kad ją išprievartavo trys bernai. Aš patariu jaunoms panelėms:
saugokitės ir nevaikščiokite vienos. Niekada nestabdykite mašinų,
nes bus blogai. Mane auklėjo močiutė. Ji man sakydavo ir net dabar
sako niekada nevaikščioti vienai. Kartą Klaipėdoje ėjau gatve
trečią valandą nakties. Prie manęs sustojo juoda Audi mašina.
Manęs paklausė, kur yra pirmasis policijos komisariatas. Aš atsiminiau
močiutės žodžius, kad jei kas nors paklaus ko nors, tai reikia
bėgti, kiek kojos neša. Aš taip ir padariau, pabėgau nuo jų ir
bėgau tiesiai namo. Merginos, būkite labai atsargios, nes jūs
nežinote, kas jūsų laukia.
Lina, 13 metų
Parengta pagal kun. R.G.Skrinsko
interneto tinklapį "Pro vita". Jo adresas: www3.vdu.lt/life.
© 2003"XXI amžius"
