"XXI amžiaus" priedas apie gyvybės apsaugą, 2003 m. sausio 17 d., Nr.1 (26)

PRIEDAI









Kenčianti naujųjų amžių dvasia

Ar galime šiandien teigti, kad kenčianti dvasia yra būdingas XX-XXI amžių bruožas, nusakantis pagrindinę žmogaus būseną? Šis klausimas yra daugialypis ir surasti vienareikšmį atsakymą būtų labai sunku. Pamąstykime, ar galėjo būti kitaip, atsižvelgiant į sąlygas ir aplinkybes, kuriomis ši būsena susiformavo: du pasauliniai karai, atominio ginklo išbandymas, ekologinė krizė ir kitos nelaimės, kurias dar būtų galima ilgai vardyti, įspraudė žmogų į patį baisiausią jo būties kampą. A.Šopenhaueris rašė: “Beprasmiška užmerkti akis ir nenorėti pripažinti aiškiai išreikštos tiesos, kad tikrasis žmogaus egzistavimo tikslas yra kentėjimas”. Tačiau A.Šopenhauerio teorija, nors ir teigė kenčiančių žmonių solidarumą, įprasminant gyvenimą užuojauta kenčiančiajam bei dalyvavimu kito kančioje, iš esmės vedė prie priešiškos krikščioniškai sampratai nuostatos, tai yra prie pozityvios gyvenimo prasmės neigimo. Tai turėjo nemažos reikšmės formuojantis tolesnei Vakarų kultūrai.

Kančios išgyvenimas ribinėse situacijose

Praktinis kančios išgyvenimas buvo ypač aktualus egzistencialistams. Šiandien visų yra pripažįstama, kad žmogaus egzistencija vyksta per ribines situacijas: kaltę, kovą, kančią ir mirtį. Stipriausias ir pagrindinis kančios išgyvenimas vyksta žmogui susidūrus su mirtimi. „Mirties akivaizdoje labiausiai išaiškėja žmogiškosios būties paslaptis. Žmogus kankinasi ne vien dėl skausmo ir kūno irimo, bet dar labiau dėl amžinojo išnykimo baimės. Visiškai teisingai jis elgiasi, kai širdies nujautimu atmeta ir bjaurisi galutiniu ir visišku savo asmens suirimu. Amžinybės sėkla, nesuvedama į gryną medžiagą ir esanti žmogaus viduje, sukyla prieš mirtį” (II Vatikano susirinkimo dokumentai; GS,18). Nuo šios kovos išgyvenimo bei suvokimo priklauso individo elgesys ribinėse situacijose. Žmogus gali tiesiog rezignuoti, jaustis nepajėgus ką nors pakeisti. Tokiu atveju jį užvaldo beprasmybės jausmas, vidinis tuštumos pojūtis, atimantis viltį prasmingai gyventi, kas neretai priveda prie savižudybės. Žmogus gali bėgti nuo pasaulio, užsidarydamas savo „egzistenciniame vakuume”, arba šį bėgimą išreikšti taip pat savižudybe. Individas į kančią gali reaguoti ir herojiškai, surasdamas joje prasmę bei pasitikėdamas vien savo jėgomis. Pagaliau kančioje jis gali įžvelgti religinį metafizinį pagrindą, dėl ko žmogus nesijaučia vienas, o savo egzistenciją sieja išimtinai su Dievu, kur atsivėrimas visaapimančiai Būčiai yra ir atsivėrimas kančiai.
Pastarasis reagavimo ribinėse situacijose būdas atitinka krikščionišką nuostatą, kuri yra pateikiama kaip prieštara šiuolaikinei natūralistinei sampratai, kančios situacijoje besivadovaujančiai pragmatizmo bei technokratijos principais. Čia krikščioniškuoju požiūriu aptarsime daugiausia problemų ir diskusijų keliančias kančios situacijas ribinėse aplinkybėse - tai savižudybę ir eutanaziją.

Kančios išgyvenimas savižudybės atveju

K.S.Lewis leidinyje Skausmo problema pastebi, kad nebūtų jokios problemos dėl skausmo, jeigu šalia kasdienės skausmingos patirties mes neturėtume to, kas mums suteikia garantiją, kad pirminė tikrovė yra teisinga ir mylinti. Žmogus ilgisi šios tikrovės ir visa savo valia išreiškia troškimą laimingai ir harmoningai gyventi. Kad ir kaip būtų paradoksalu, pats savižudybės veiksmas yra nukreiptas į norą gyventi, bet gyventi laimingai ir prasmingai. Šis troškimas yra pačioje žmogaus prigimtyje, atitinkančioje orumą asmens, kuris yra laisvas ir savyje turi Dievo panašumą. Nors ir netikintis, žmogus gyvybę vusuomet suvokia kaip neįkainojamą vertybę, todėl bet kokiu atveju siekia gyventi. Tačiau, susidūręs su sunkumais, fizinėmis ar dvasinėmis kančiomis, individas negali susitaikyti su neprasmingu gyvenimu ir pasirenka savižudybės kelią.
V.F.Franklis knygoje Nesąmoningas Dievas teigia, kad prasmės klausimas žmogui yra aktualiausias, išskiriantis jį iš gyvų būtybių. Tik industrinė, vartotojiška visuomenė, besistengdama patenkinti visus žmogaus poreikius, užmiršo patį svarbiausią - būtent prasmės poreikį. „Industrializaciją lydinti urbanizacija pakerta žmogaus šaknis, atitolina jį nuo tradicijų ir tradicinių vertybių. Akivaizdu, kad tokiomis aplinkybėmis beprasmybės jausmas kamuoja pirmiausia jaunąją kartą”. Tokioje situacijoje žmogų užvaldo vidinės tuštumos jausmas, kuris dažniausiai reiškiasi abejingumu ir nuoboduliu, iniciatyvos stoka ką nors keisti savo gyvenime. Žmogus užsisklendžia savame vakuume, tuštuma auga ir galiausiai jį priveda prie neurozės bei savižudybės. Pagrindinis savižudybės motyvas tokiu atveju yra neviltis, gyvenimo prasmės nebuvimas ir savo vertės nesuvokimas, tai visai nesuderinama su krikščioniškąja morale. Jei žmogus tikėtų, jo neištiktų tokios problemos, nes tikintis individas jaučia išskirtinę savo vertę ir prasmę. Ta vertė ir prasmė kyla iš to, kad Dievas, sukurdamas žmogų pagal savo paveikslą ir panašumą, iškėlė jį savo akivaizdoje ir pastatė visos kūrinijos priekyje, paskirdamas jam saugotojo ir tvarkytojo vaidmenį. Iš čia kyla ir žmogaus gyvenimo atsakomybė. Atrasti ir išsaugoti savyje pirminę vertę, savo gyvenimo prasmę bei jausti atsakomybę už savo gyvenimą yra pagrindinis uždavinys tikinčiajam, nes tik toks žmogus yra pajėgus išlaikyti prigimtinį orumą bet kokioje kančios situacijoje ir turi jėgų priešintis bet kokiam savęs sunaikinimui. Krikščionių teologijoje gyvybę žmogus gavo ne iš savęs ir ne sau, o iš Viešpaties ir Viešpačiui, todėl bet kokią pretenziją būti savo gyvenimo savininku bei disponavimą gyvybe savo nuožiūra krikščioniškoji moralė griežtai atmeta.
Šiek tiek kitokia situacija yra nepakeliamos fizinės kančios ar sunkios depresijos atveju (pavyzdžiui, mirus artimui ar panašiai). Žmogus tokios nenugalimos kančios momentais tiesiog susitapatina su kančia ir, trokšdamas išsilaisvinti iš kamuojančio skausmo, aptemusioje kančios būsenoje nusižudo. Pagrindinis tokio veiksmo motyvas čia yra pasąmoninis išsilaisvinimas. Šiuo atveju kančia, užvaldžiusi žmogų, paveikia jo visumą, somatinę-dvasinę vienovę. Nepakeliamas kančias kenčiantis žmogus praranda kūno, dvasios bei proto integralumą ir nėra pajėgus atlikti visaverčio valios akto savo paties gyvybės atžvilgiu. Tokioje situacijoje, atsižvelgiant į aplinkybes, kenčiančio moralumą yra labai sunku vertinti. Krikščioniškos moralės požiūriu, akcentuojant žmogaus atsakomybę už jo padarytus veiksmus, „žmogaus orumas reikalauja, kad jis veiktų turėdamas sąmoningą ir laisvą apsisprendimą, kad jo veiksmai kiltų iš vidinio asmenybės sprendimo, o ne iš aklo vidaus impulso” (II Vatikano susirinkimo nutarimai; GS,17). Kad ir kokia sunki kančios situacija būtų, krikščioniškoji teologija visuomet pasilieka prie pagrindinio kriterijaus, t.y. atvirumo Dievui, kuris įgalintų žmogų priimti kančią, kaip neišvengiamą Dievo užduoties ir plano vykdymą, atsižvelgiant į galutinį tikslą. Tik taip asmeninė žmogaus tragedija virsta triumfu, o kančia - dvasios laimėjimu. Todėl savižudybė yra nusikaltimas ne tik prieš save ir savo artimus šeimos narius, sukeliant jiems dar didesnį skausmą, bet ir Dievo ekonomijos nepaisymas bei žmogaus prigimtinių teisių pažeidimas. Tai nusižengimas pareigai mylėti save ir savo artimą bei Dievo pašaukimo tobulėti, pabaigiant Jo karalystę, nepaisymas.
Atskiras klausimas yra savo gyvybės paaukojimas vardan aukštesnio gėrio ir tikslo. Tam tikrais atvejais krikščionybė tai pateisina, bet visuomet reikia klausti, ar tokie veiksmai pasiteisina, turint omenyje, kad, išsaugojęs savo gyvybę, žmogus gal daug daugiau būtų nuveikęs ir pasitarnavęs dėl to. Šventojo Rašto principas „Nėra didesnės meilės kaip gyvybę už draugus atiduoti” (Jn15,13) nėra suvokiamas tiesiogiai. Tai atitinka Kristaus mirties tikslą - prisiėmimą mūsų nuodėmių tam, kad iš meilės savo kančia mus atpirktų.

Kančios išgyvenimas eutanazijos atveju

Šiandien katalikų teologija vis dažniau pastebi F.Dostojevskio teiginio „Jei nėra Dievo, vadinasi, viskas leistina” aktualumą, ypač susidūrus su eutanazija, kuri įgavo mirties pagal užsakymą pavadinimą. Tiesiogine prasme eutanazija yra žmogaus nužudymas iš gailesčio, individui sunkiai sergant ir kenčiant nepakeliamus skausmus. Tam turi būti duotas paties ligonio ar jo artimųjų sutikimas. Šioje kančios situacijoje neišvengiamai susiduriame su pačios kančios traktavimo šiuolaikinėje utilitaristinėje ir technokratinėje visuomenėje problema. Vyraujančio hedonizmo pasekmė - šiandien išaukštinama visa, kas individui teikia malonumą, o tai, kas susiję su kančia, yra paniškai vengiama ir bijoma. Nors sparčiai besivystančios technologijos siūlo vis įvairesnių būdų kančioms palengvinti bei su jomis kovoti, kenčiantis, sergantis žmogus yra suvokiamas kaip nenaudingas visuomenei. Tačiau kad ir kokiomis nuostatomis vadovautumės kančios atžvilgiu, ar laikytume ją realiu blogiu, ar suteiktume krikščionišką prasmę, ji vis tiek yra neišvengiama žmogaus gyvenime ir yra integrali jo egzistencijos dalis, su kuria anksčiau ar vėliau vis tiek teks visiems susidurti. Todėl, nors ir negalime jos išvengti, bet galime keisti patį požiūrį į kančią, kartu keičiantis ir patiems, augant ir tobulėjant Dievo valia.
Pagrindinis klausimas, kylantis diskusijose dėl eutanazijos, yra: ar eutanazija gali būti objektyvios medicininės etikos požiūriu laikoma pateisinamu veiksmu kančios situacijoje? Šiuo klausimu išsiskiria aktyvios ir pasyvios eutanazijos koncepcijos, kai sergančiajam sąmoningai suleidžiama mirtina injekcija, arba, kai, konstatavus ligonio smegenų mirtį, yra išjungiami gyvybę palaikantys preparatai. Pastaruoju atveju ligonio gydymas jau nebeturi prasmės, taip, kaip ir vegetatyvinis jo gyvybės pratęsimas, todėl krikščioniškoji moralė šiuo atveju pateisina gydytojo intervenciją, leidžiant pacientui numirti natūralia mirtimi.
Pirmasis atvejis sukelia nemažai prieštaravimų. Jau vien tai, kad ligonis išgyvena nepakeliamas kančias, rodo, kad žmogus yra praradęs kūno, dvasios bei proto integralumą ir yra nepajėgus atlikti visavertį valios aktą. Tokioje situacijoje kančią žmogus išgyvena kaip agresorių, paralyžiuojantį visą jo būtį, todėl, nematydamas išeities, didelio streso būsenoje pasirašo sau mirties nuosprendį. Tačiau šiam agresoriui išnykus, t.y. skausmui atlėgus, žmogaus valios aktas jo paties gyvybės atžvilgiu labai greitai pasikeistų. Žvelgiant iš krikščioniškos moralės perspektyvos, gydytojo pareiga visuomet yra rūpintis gyvybės išsaugojimu ir jos pratęsimu, naudojant visas įmanomas technologines priemones, kurios šiuo atveju galėtų pasitarnauti nuskausminamajam gydymui. Šis gydymas gražintų pacientą į sąmoningumo būseną. Bet pati didžiausia parama kenčiančiajam yra jo artimųjų globa ir meilė.
Sąmoningas gyvybės nutraukimas, net ir pačiam pacientui prašant, negali būti aiškinamas kaip rūpinimasis. Dažni argumentai, atsakant į šį priekaištą, remiasi paciento tolerancija jo sprendimams, pasirenkant savo paties likimą, tolerancija, kuri yra tapusi pagrindine vertybe autonomijos siekiančiam individui. Tačiau visų laikų pagrindinis etinis principas buvo ne rinktis likimą, bet priimti jį tokį, koks jis yra, su visais džiaugsmais ir kentėjimais, ypač gyvenimo saulėlydyje, kai gyvybinės kūno galios neišvengiamai senka. Šiandien visuomenės pragmatizmas nepastebimai ima valdyti kitų gyvenimus ir mirtį ne pagal natūralią atranką, o pagal naudingumo principus, kenčiančius, negalios ištiktus asmenis priskiriant prie tų, kurių gyvybė yra nenaudinga ir neverta pratęsimo.
Krikščioniškuoju požiūriu, tam turėtų būti priešinamasi. Popiežius Pijus XII rašė: „Su giliu liūdesiu mes kartais matome, kaip atimamos gyvybės iš nevisapročių ir kenčiančių nuo paveldėto susirgimo, lyg jie būtų nenaudinga našta visuomenei” (Mystici Corporis; AAS 35). Kančios ir mirties akivaizdoje jokios priemonės negali nuraminti mirties baimės ir patenkinti troškimo gyventi dar ilgiau. Tai prigimtinė žmogaus teisė į gyvybę, kuri nepraranda savo reikšmės per visą asmens gyvenimą iki pat jo mirties. To reikalauja žmogaus orumas, duotas paties Dievo. Todėl Bažnyčia, anot popiežiaus Jono Pauliaus II, „privalo ieškoti susitikimo su žmogumi visų pirma jo kančios kelyje. Šiame susitikime žmogus tampa Bažnyčios keliu; ir šis kelias yra vienas svarbiausių jos kelių” (John Paul II; Salvifici Doloris, 3).
Čia dar kartą reikėtų sugrįžti prie kančios prasmingumo klausimo. Gali atrodyti, kad krikščionių teologijoje kančia yra kažkas pozityvaus ar savaime vertingo, tačiau taip nėra. Kančia Šventajame Rašte yra realus blogis, kurio reikia vengti ir kuris sukelia širdgėlą. Jėzaus atodūsyje “Kodėl mane apleidai” kančia nebuvo sutikta kaip savaiminis gėris ar kažkas patrauklaus, o greičiau kaip kažkas bauginančio. Lozoriaus kape Jėzus raudojo dėl savo draugo netekties ir buvo kupinas įtūžio ant mirties. Tai rodo natūralią žmogišką reakciją kančios situacijoje, kur negalia yra išgyvenama vienodai visur ir visiems, kaip skausmą nešantis, neišvengiamas žmogiškasis faktorius, mįslingai užkoduotas Dievo planuose. Žmogiškoje prigimtyje kančia yra neišvengiama ir kaip savaiminis blogis veda individą prie jo žlugimo ir suardymo. Tačiau, atsivėrus Dievui ir prisiėmus kančią Jo akivaizdoje, žmogus pakyla į naują egzistencijos laipsnį ir, anot A.Maceinos, įgauna naują būtį „transcendencijos įtakoje laimėdamas naujų išgyvenimų, naujų jausmų, naujų pažiūrų, naujos meilės ir naujo tikėjimo”. Kitaip sakant, Dievo akivaizdoje išgyventa kančia yra prasminga, kai tuo tarpu likęs vienas žmogus kančioje patiria skausmingą savo būties nykimą. Šiuo požiūriu krikščioniškoji teologija yra vilties teologija, savo dėmesį sutelkianti ne į kančios kilimo pradžią, bet į pabaigą. Per Kristų kančia tikėjimu yra įtraukiama į Pažado ekonomiją, o Prisikėlimas tampa viltimi galutinai nugalėti mirtį ir kančią.

Lina KLUSAITĖ

© 2003"XXI amžius"

Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija