„XXI amžiaus“ priedas apie gyvybės apsaugą Nr.3 (40)

2004-iųjų kovo 12 d.


PRIEDAI

Abipus Nemuno

Kristus ir pasaulis

žvilgsniai

pro vita

Sidabrinė gija

Horizontai

Atodangos


 

Popiežiškosios Gyvybės
akademijos dešimtmetis

Meilė vaikams yra meilė gyvybei

Mindaugas BUIKA

Šiemetinėje Popiežiškosios Gyvybės akademijos plenarinėje sesijoje, kuri Vatikane vyko vasario antroje pusėje, buvo paminėtos ir šios svarbios institucijos įkūrimo dešimtosios metinės. Taip pat buvo pagerbtas popiežiaus Jono Pauliaus II paskirtas pirmasis Akademijos prezidentas žymus prancūzų genetikas Žeromas Ležionas, kuris mirė praėjus vos mėnesiui po paskyrimo, tačiau paliko gilų pėdsaką jos veikloje.

Šventojo Tėvo apaštaliniu laišku „Vitae mysterium“ 1994 metais įkurtos Popiežiškosios Gyvybės akademijos pagrindinis uždavinys yra tirti svarbiausias biomedicinos ir teisės problemas santykyje su gyvybės skatinimu ir gynimu pagal Bažnyčios magisteriumą ir krikščioniškosios moralės reikalavimus. Per savo egzistavimo dešimtmetį Akademija yra parengusi apie 20 reikšmingų studijų žmogaus embriono, genomo projekto, mirštančiųjų orumo, klonavimo ir kamieninių ląstelių panaudojimo temomis.

Po Ž.Ležiono mirties 1994 metų balandį, Popiežiškajai Gyvybei akademijai vadovauja čilietis profesorius Chuanas de Diosas Vialis Korea, kuriam padeda Akademijos viceprezidentas italas vyskupas Elijas Sgrečia ir Popiežiaus skiriama penkių akademikų taryba. Šventasis Tėvas skiria ir kitus Akademijos narius, kurių iš viso yra septyniasdešimt – tai žymūs genetikos, bioetikos, medicinos, reprodukcijos, moralinės teologijos ir psichologijos ekspertai.

Krikščioniškosios etikos aktualumas biomedicinoje

Savo laiške, skirtame Popiežiškosios Gyvybės akademijos dešimtmečiui paminėti, popiežius Jonas Paulius II pripažino, kad sparti biomedicinos mokslų pažanga ir tuo pat metu aštrėjančios tų pasiekimų etinės problemos šios institucijos veiklą daro ypač reikšmingą. „Bėgant metams Popiežiškosios Gyvybės akademijos svarba tampa vis labiau akivaizdi, - rašo Šventasis Tėvas. – Biomedicinos mokslų pažanga, nors suteikia daug žadančių perspektyvų dėl žmonijos gerovės ir sunkių bei skausmingų ligų gydymo, tačiau dažnai kartu iškelia rimtas problemas, ypač pagarbos žmogiškajai gyvybei ir asmens orumui“.

Iš vienos pusės stiprėjantis medicininės technologijos dominavimas žmogiškosios prokreacijos procese, atradimai genetikos ir molekulinės biologijos srityje, pokyčiai sunkių ligonių terapijos vykdyme, o iš kitos pusės paplitusios utilitarinės ir hedonistinės nuostatos šiuolaikinių žmonių mąstyme gali vesti į moralinius paklydimus elgesyje, o valstybiniu lygiu tai sąlygotų neteisingų įstatymų priėmimą, kurie būtų priešingi nekaltos žmogiškosios gyvybės nepažeidžiamumo principui nuo prasidėjimo momento iki natūralios mirties. Šiame kontekste yra būtina stiprinti mokslininkų, ypač dirbančių biomedicinos srityje, sąmoningumą ir jautrumą, kad mokslinis entuziazmas būtų darnoje su antropologijos bei krikščioniškosios etikos reikalavimais.

Popiežius laiške reiškė padėką visiems Gyvybės akademijos nariams už kvalifikuotą tarnybą, kurios dėka Akademija daug prisideda skleidžiant „Gyvybės evangelijos“ mokymą. Didžiausią naudą iš bendradarbiavimo su Akademija „turi Apaštalų Sosto doktrininės ir pastoracinės struktūros“, pažymėjo popiežius Jonas Paulius II. Jos gauna reikiamas žinias ir duomenis savo sprendimams, ir tokiu būdu moralinės normos yra geriau pritaikomos realiam gyvenimui. Popiežiškosios Gyvybei akademijos skelbiamos studijos taip pat naudingos visiems katalikams intelektualams, kurie yra pašaukti aktyviai dalyvauti ir įtvirtinti krikščioniškus principus kultūroje, švietime, mokslo ir technologijos tyrimuose.

Popiežius dėkojo akademikams „už pastangas... skatinti dialogą tarp mokslinių tyrimų ir filosofinių bei teologinių mąstymų, kurie yra vadovaujami Bažnyčios magisteriumo“. Jonas Paulius II pabrėžė bioetikos ypatingą atsakomybę šių dienų mokslinėje veikloje ir linkėjo, kad Gyvybės akademija dar labiau prisidėtų prie „biomedicinos mokslo humanizavimo“ ir stiprintų darną tarp mokslinių tyrimų ir tikėjimo.

Mokslininkas nusipelnė altorių garbės

Popiežiškosios Gyvybės akademijos susitikime vasario 19 dieną, prisimindamas pirmąjį jos vadovą profesorių Ž.Ležioną, buvęs Popiežiškosios sveikatos apsaugos sielovados tarybos pirmininkas kardinolas Fiorencas Andželinis paragino pradėti tirti jo galimo paskelbimo Bažnyčios palaimintuoju bylą. „Tai buvo žmogus, kuris herojiškai išgyveno savąjį krikščionišką tikėjimą profesinėje veikloje, - kalbėjo kardinolas F.Andželinis apie Ž.Ležioną. – Savo tikėjimą jis liudijo su būdingu paprastumu, tarnavo gyvybei visišku atsidėjimu ir džiaugsmu bei nesuinteresuotumu, asmenine nauda“. Kaip minėta, profesorius Ž.Ležionas vadovavo Popiežiškajai Gyvybės akademijai labai neilgai – jis mirė praėjus vos 33 dienoms nuo paskyrimo į šį postą.

Gimęs 1926 metais Monruže, Prancūzijoje, Ž.Ležionas įgijo tarptautinį pripažinimą 1958-aisiais, kai atrado genetinį defektą - vadinamąją Trisomiją 21, atsakingą už Dauno sindromą. Tapęs žymiu mokslininku, dėstytoju ir tyrinėtoju, jis toliau ypatingą dėmesį skyrė vaikams, kenčiantiems dėl prigimtinės negalios, susijusios su genetiniais pokyčiais. Vėliau jis tapo pasižymėjusiu gyvybės gynėju, griežtai ir dažnai pasisakydavo prieš Europoje legalizuotus abortus, nepaisydamas to, kad susilaukdavo daugelio savo kolegų medikų nesupratimo ar net priešiškumo. Profesorius Ž.Ležionas, kaip profesionalus liudytojas, taip pat dalyvaudavo su abortais susijusiose politinėse diskusijose JAV ir Kanadoje, kur šie klausimai visada buvo ir lieka visuomenės dėmesio centre.

Jį pažinę gyvybės gynėjai prisimena šį pasaulinio garso genetiką ir krikščionį kaip didelio dvasingumo asmenybę, kuris savęs neaukštino, bet rodė draugiškumą ir malonumą visiems. Apie Ž.Ležioną, kaip šventą žmogų, liudija ir tas faktas, kad prieš svarbius pasisakymus jis nevengdavo apsilankyti vienuolynuose ir paprašyti seserų vienuolių maldų, kad jo dalyvavimas renginyje būtų sėkmingas. Iš tikrųjų Ž.Ležionas savo įkvepiančiomis kalbomis gyvybės gynimo temomis sugebėdavo patraukti tūkstantinių auditorijų dėmesį, visiems palikdamas neišdildomą įspūdį.

Popiežius Jonas Paulius II lankydamasis Paryžiuje 1997 metais, kur vyko jo susitikimas su pasaulio katalikų jaunimo atstovais, taip pat pasimeldė ir prie Ž.Ležiono kapo, taip pagerbdamas žymųjį prancūzų krikščionį mokslininką. Kadangi Ž.Ležionas gyveno ir mirė Prancūzijos sostinėje, tai jo beatifikacijos bylos galimas pradėjimas priklauso nuo Paryžiaus arkivyskupo kardinolo Žano Mari Liustižė.

* * *

Šiemetėje Popiežiškosios Gyvybės akademijos plenarinėje sesijoje, kurios kiekviena darbo diena prasidėdavo šv.Mišiomis Vatikano šv.Mortos rūmų koplyčioje, taip pat buvo išsamiai aptarta tema „Žmogiškosios prokreacijos orumas ir reproduktyvumo technologijos: atropologiniai ir etiniai aspektai“. Dalyvių pranešimuose buvo nagrinėjama žmogiškosios prokreacijos biblinė ir teologinė prasmė, naujieji dirbtinio gimstamumo metodai bei jų poveikis tradiciniams motinystės ir tėvystės vaidmenims santuokoje. Su mokslininkais vasario 21 dieną susitikęs popiežius Jonas Paulius II savo pasisakyme pažymėjo, kad santuokinio vyro ir žmonos akto, kai jie tampa tėvais ir kartu „Kūrėjo bendradarbiais“, negali pakeisti jokia technologinė intervencija.

Šventasis Tėvas nurodė, kad mokslininkai turi darbuotis tiriant vyriškojo bei moteriškojo nevaisingumo priežastis, kad būtų įveikta ši negalia, dėl kurios kenčia sutuoktiniai. Tačiau su prigimtimi nesuderinamas manipuliavimas dirbtinio gimstamumo metodais moraliniu požiūriu yra nepriimtinas: tokia technologija negali pakeisti realios tėvystės bei motinystės ir žaloja tiek šeimos tėvų, tiek ir jų vaikų žmogiškąjį orumą.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija