„XXI amžiaus“ priedas apie gyvybės apsaugą Nr.3 (40)

2004-iųjų kovo 12 d.


PRIEDAI

Abipus Nemuno

Kristus ir pasaulis

žvilgsniai

pro vita

Sidabrinė gija

Horizontai

Atodangos


 

Kas apgins vienišas motinas?

Povilas PIPINYS

Spaudoje apstu duomenų apie beveik katastrofišką mūsų šalies demografinę situaciją, kai kasmet žmonių miršta daugiau negu gimsta. Tą labiausiai lemia per nepriklausomybės metus smarkiai kritęs vaikų gimstamumas. 2002 metais gimusiųjų buvo tik 30 tūkstančių. O dar 1988 metais gimė apie 58 tūkst. vaikų – taigi gimusiųjų sumažėjo beveik du kartus. Toks gimimų sumažėjimas per trumpą laiką kiekvienai šaliai turėtų katastrofiškų socialinių pasekmių, ypač paveiktų tautų gyvybingumą. Nors apie tai dažnai tenka girdėti per žiniasklaidą, tačiau ką daryti, kad mažai tautai negrėstų išnykimas, mažai diskutuojama. Tik valdininkai mėgsta kategoriškai pasisakyti, kad valstybei kištis į gyventojų reprodukcijos reikalus jokiu būdu nereikia, o vaikų tegu gimsta tiek, kiek Dievo duota. Ypač priešiškai sutinkami pasiūlymai vaikus auginančioms šeimoms skirti didesnę materialinę paramą. Net iš Vyriausybėje esančių moterų tenka girdėti, kad vaikai - tai tik tėvų reikalas.

Tokiomis aplinkybėmis, matyt, ir gimė įstatymo, pagal kurį vaikus auginančios vienišos motinos turės surasti teisiškai pripažintus vaikų tėvus, kurie turėtų jas materialiai remti ir tuo nuimti paramos naštą nuo valstybės. Jeigu tai nebus padaryta, jos praranda teisę į pašalpą bei kitokią materialinę paramą, kurią suteikdavo vienišos motinos statusas. Nors šis drastiškas įstatymas įsigalioja nuo balandžio mėnesio, tačiau jis jau kelia pagrįstą nerimą vienišoms motinoms, kurių pastaruoju metu ženkliai pagausėjo.

Nežinau, kas sugalvojo šį įstatymą, užkertantį kelią daugeliui moterų, nesugebėjusių sukurti tradicinės šeimos, atlikti joms skirtą gamtos priedermę – paleisti į pasaulį naują gyvybę. Galbūt to įstatymo kūrėjas yra lankęsis Kinijoje, kurioje jau keletą dešimtmečių veikia įstatymas, net drastiškesnis nei lietuviškas variantas, įpareigojantis šeimas apsiriboti tik vienu palikuonimi. Tačiau vertėtų priminti, kad Kinijoje yra per vieną milijardą ir 200 mln. gyventojų, o pasaulyje kas penktas žmogus yra kinas. Šio įstatymo dėka Kinijoje buvo sumažintas gyventojų prieaugis net 200 mln., ir Kinijai labai teigiamas dalykas, nes besaikis gyventojų daugėjimas jau pradėjo kelti labai rimtas socialines problemas, be to, šalies teritorija labai ribota.

Bet ar mums, turintiems vos 3,5 mln. gyventojų ir aiškiai neigiamą gyventojų prieaugį (Kinijoje, nepaisant drastiškų priemonių prieaugiui sumažinti, jis dar ženklus ir lygus apie 0,8 proc.), reikia stengtis dar greičiau mažėti ir taip visai išnykti nuo žemės paviršiaus, kai pasaulyje kasmetinis gyventojų prieaugis - per 80 mln. Juk daugiau nei dešimt kartų pagal gyventojų skaičių didesnėje už Lietuvą šalyje - Prancūzijoje, jau prieš daugelį dešimtmečių esant nuliniam gyventojų prieaugiui, vyriausybė pradėjo teikti rimtą materialinę paramą vaikus auginančioms šeimoms, ir to užteko, kad gimstamumas ženkliai padidėtų. Labai aktyvią demografinę politiką vykdo panašaus į Lietuvą dydžio šalis Norvegija, kurioje gimus kūdikiui nesigailima išmokėti 30 tūkst. kronų (apie 15 tūkst. Lt) pašalpą. Gyventojų prieaugiu rūpinasi ir kitos civilizuotos šalys, nors daugelyje iš jų gyventojų tankis daug didesnis nei Lietuvoje. Todėl sakyti, kad pamainos ugdymas yra tik šeimų reikalas, mums visai netiktų. Suprantama, šis įstatymas taip pat yra valstybės kišimasis į šeimos reikalus, tačiau kaip jis atsilieps demografinei situacijai Lietuvoje, šį įstatymą priimant, matyt, mažiausiai buvo galvojama. Gal jo autorių pagrindinis tikslas buvo sutaupyti keletą milijonų litų, kad valdininkija galėtų gauti dar didesnius atlyginimus, dar didesnius prie jų priedus.

O ką daryti toms motinoms, kurios negalės ar dėl kai kurių priežasčių nenorės ieškoti vaiko tėvo? Laukiančioms kūdikio išeitis paprasčiausia – abortas. O jeigu jį daryti jau per vėlu, tai geriausiu atveju galima naujagimį palikti kur nors laiptinėje, o blogiausiu – nužudyti, neretai taip ir daroma). Taigi abortų dar padaugėtų. O kokia išeitis toms, kurių vaikai gimė tais laikais, kai apie tokį įstatymą dar nebuvo jokios kalbos?

Suprantama, kad vienišų motinų statusas yra sovietinių laikų reliktas, nes tais pokario laikais, kada vyrų labai trūko, gimstamumas buvo skatinamas ir motinoms, neturinčioms vyro, buvo teikiama visapusiška parama. To dėka gyventojų skaičius Sąjungoje, taip pat ir Lietuvoje, gana greitai pasiekė prieškarinį lygį. Net buvo didžiuojamasi, kad gimstamumo rodikliai Sovietų Sąjungoje buvo vieni didžiausių Europoje. Jau 1965 metais Lietuvoje gyventojų skaičius pasiekė prieškarinį trijų milijonų lygį ir artėjo prie keturių milijonų. Dabar, kai visuomenei gal svarbiau ne vaikų, o milijonierių skaičius, matyt, ir stengiamasi, kad vaikai nebūtų kliuvinys visų piliečių materialinės gerovės kilimui. Tačiau negalima jo taikyti anksčiau, nei jis bus paskelbtas, „nusikaltimą“ padariusioms moterims. Juk kaikurios jų gimdė prieš 15 ar 10 metų. O jų vaikų tėvai gal net neaišku kur galėtų būti ar dingę be žinios, todėl jų paieškos ar įrodymai, kad jau nebėra tarp gyvųjų, daug kainuotų. Valstybė, manau, dingusių tėvų paieškų nefinansuos.

Nepaisant šio įstatymo galimų neigiamų pasekmių demografinei situacijai Lietuvoje, manau, jog visuomenė jam pritars, nes dabar svarbiausia, kad kuo daugiau gyventojų įsigytų kotedžus, gėdos nedarančius limuzinus, moterys padarytų karjerą, o vaikai - tik kliuvinys. Dabar tik turtingos šalys gali sau leisti prabangą remti vaikus auginančias šeimas. Kai kas paprieštaraus, kad gali atsirasti darbo jėgos deficitas. Tačiau tada galima atsakyti, jog galima pasikviesti iš Kinijos ar Indijos milijoną ar kitą – kad tik būtų darbo. Tiesa, prieš rinkimus demografine korta, taip pat šiuo įstatymu gali pasinaudoti kai kurios patriotinėmis pasivadinusios partijos, tačiau jas galima lengvai apšaukti populizmu.

Todėl, nematydamas prasmės kritikuoti šį vienišoms motinoms tikrai drakonišką įstatymą, visgi siūlyčiau porą šio įstatymo pataisų, kurių tikslas - sušvelninti galimas neigiamas pasekmes ir suteikti jam tvirtesnį teisinį pagrindą.

Pirma, šis įstatymas negalioja atgaline data, taigi visoms motinoms, kurių vaikas gimė iki jo priėmimo, turi būti paliktas galiojantis vienišos motinos statusas ir su tuo susiję visi valstybinių įstaigų įsipareigojimai jų atžvilgiu. Kitu atveju, jei kai kurios motinos pateiks teisminį ieškinį, Konstitucinis Teismas gali pripažinti šį įstatymą negaliojančiu.

Antra, po jo įsigaliojimo datos paskelbti devynių mėnesių moratoriumą ir jį pradėti taikyti tik toms motinoms, kurių vaikas gims 2005 m. sausio 1d. ir vėliau. Taigi „planuodamos“ vaiką moterys jau žinos, kad vienišos motinos statusas nebegalioja, todėl negalės kelti jokių pretenzijų.

O kad įstatymas neprisidėtų prie greitesnio tautos nykimo, reikėtų, kad visose šeimose vaikams būtų sudarytos normalios sąlygos augti ir bręsti, vertos Europos šalies statuso. Ir tuo turėtų pasirūpinti ne tik tėvai, bet ir visa šalies visuomenė, nes be gausios ir sveikos pamainos tauta neturi ateities.

Vilnius

 

Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija