„XXI amžiaus“ priedas apie gyvybės apsaugą Nr.3 (40)

2004-iųjų kovo 12 d.


PRIEDAI

Abipus Nemuno

Kristus ir pasaulis

žvilgsniai

pro vita

Sidabrinė gija

Horizontai

Atodangos


 

Valstybė turi visokeriopai remti,
o ne griauti šeimos instituciją

Pastaruoju metu šeimos institucija Lietuvoje patiria krizę. Apie tai įspėja mokslininkai, apie tai kalba Bažnyčia, visuomeninės organizacijos, apie tai dar rudenį įspėjo Tėvynės sąjunga, siūlydama konkrečius projektus, kurie padėtų sustabdyti dabartinę krizę.

Lietuvoje mažėja santuokų ir daugėja skyrybų, vis didesnė vaikų dalis gimsta nesantuokinėse šeimose. Kartu sparčiai mažėja gimstamumas apskritai. Socialinių tyrimų instituto parengtoje „Demografinės politikos strategijoje“ aiškiai teigiama, kad visuose demografiniuose procesuose (gimstamumo, šeimos formavimo, mirtingumo ir migracijos) vyksta neigiami pokyčiai. Jų pasekmė – gyventojų skaičiaus mažėjimas, demografinės pusiausvyros praradimas, spartus gyventojų senėjimas. Daugiausia su darnios ir stabilios šeimos krize susijęs gimstamumo mažėjimas yra pasiekęs tokią ribą, kai iškyla reali grėsmė tautos išlikimui.

Šeimos erozija kartu yra ir visos visuomenės erozija. Įvairūs tyrimai vienareikšmiškai patvirtina, kad nusikaltėliai, narkomanai, viskuo nusivylę žmonės paprastai išauga ten, kur šeimos yra virtusios griuvėsiais, kur vaikai negauna tėvų dėmesio ir šilumos.

Deja, Lietuvos Vyriausybė, užuot iš esmės reformavusi paramos šeimai politiką, apsiriboja kosmetiniu pašalpų didinimu bei toliau siūlo šeimos instituciją silpninančius įstatymus, remia programas, didinančias visuomenės pamatų eroziją.

Dabartinės Vyriausybės vykdoma paramos šeimai politika ydinga, nes:

1. Valstybė šiandien išleidžia didžiules lėšas tam, kad užgesintų socialinių problemų gaisrus. Didžioji valstybės paramos dalis yra nukreipta į vidinių problemų draskomas ar iširusias šeimas. Tokioje aplinkoje augantiems vaikams padėti svarbu, tačiau tikra pagalba yra ta, kuria siekiama sustiprinti šeimą.

2. Nėra vienos institucijos, kuri koordinuotų visas programas, susijusias su šeimos institucija, bei galėtų įvertinti, ar jų įgyvendinimas nedidina šeimų erozijos. Tai, kokias problemas tokia situacija sukelia, rodo ir Sveikatos apsaugos ministerijos remiamas „Jaunimui palankių paslaugų teikimo“ projektas bei švedų projektas dėl lytinio švietimo mokykloje, kurie tiesiogiai pažeidžia tėvų teisę auklėti vaikus pagal savo įsitikinimus, kišasi į šeimos vidaus gyvenimą. Tokie projektai, prieš juos įgyvendinant, turi būti įvertinti, ar jie neprisideda prie šeimos institucijos erozijos.

3. Vyriausybė ir toliau siūlo įstatymo projektus, kurie ne tik nestiprina šeimos institucijos, bet ją sumenkina iki paprasčiausios partnerystės. Neseniai Vyriausybė pateikė Seimui svarstyti „Lietuvos Respublikos partnerystės (bendro gyvenimo neįregistravus santuokos) įstatymą“. Kaip teigiama aiškinamajame rašte, šio įstatymo tikslas tėra išskleisti jau Civiliniame kodekse įteisintas nuostatas. Tačiau dabartinė situacija veikiau skatina peržiūrėti Civilinį kodeksą bei iš jo pašalinti šeimos instituciją silpninančias nuostatas, o ne toliau įtvirtinti dalykus, kurie šeimą prilygina paprasčiausiam kontraktui, kur įsipareigojimai gali nutrūkti, iškilus bet kokiai problemai.

Ką dabartinėje situacijoje turėtume daryti?

Pirmiausia iš esmės permąstyti valstybės paramos šeimai politiką ir aiškiai įvardyti, kad jos tikslas yra tai, jog tvirta šeima, nepatirdama ekonominių sunkumų, galėtų auginti vaikus, perteikti jiems vertybinį pamatą bei, bendradarbiaudama su švietimo institucijomis, suteiktų kuo geresnį išsilavinimą.

Kokius pirmuosius žingsnius turėtume žengti naujos veiksmingos paramos šeimai politikos link?

Vyriausybė turi neberemti eksperimentinių ar lobistinių grupių finansuojamų programų švietimo bei sveikatos apsaugos srityse. Valstybės švietimo ir sveikatos apsaugos politika taip pat turi stiprinti šeimą. Privalu gerbti tėvų teisę perteikti vaikams savo vertybes ir apsaugoti vaiką nuo tų pamokų, kurios pažeidžia šeimos dorovines nuostatas ir kuriose šeimos vaidmuo suprantamas tik kaip giminės pratęsimas ir seksualinių poreikių patenkinimas. Sveikatos apsaugos politikos vaiko, paauglio interesai negali būti suvesti vien tik į seksualinį švietimą.

Akivaizdu, jog turime žengti svarbų žingsnį koordinuotos valstybės paramos šeimos politikai link.

Irena DEGUTIENĖ
Tėvynės sąjungos
Krikščioniškųjų demokratų
frakcijos pirmininkė

Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija