Ar turėsime Lietuvoje
paliatyvios slaugos sistemą?

Pokalbis su Kauno medicinos universiteto Slaugos fakulteto dekanu profesoriumi Arvydu Šeškevičiumi

Gerbiamas profesoriau, jūs jau daugelį metų domitės paliatyviąja slauga, esate parengęs ir studentams dėstote paliatyvios slaugos kursą. Manau, daugelis mūsų skaitytojų žino, ką reiškia žodis slauga, bet žodis paliatyvioji turbūt ne vienam kelia abejonių. Gal galėtumėte trumpai pasakyti, kas tai yra paliatyvioji slauga?

Pagal mūsų vartojamą apibrėžimą, paliatyvioji slauga – tai priežiūra ligonių, sergančių aktyvia, progresuojančia ar toli pažengusia liga, kurių prognozuojama gyvenimo trukmė trumpa, o pagrindinis priežiūros tikslas – išvengti ir sumažinti kančias bei pagerinti gyvenimo kokybę. Pagrindinė paliatyvios priežiūros idėja – galimybė pagerinti paciento likusio gyvenimo kokybę. Todėl paliatyvioji pagalba siekia ne tik mažinti ir palengvinti mirštančių ligonių skausmą, bet ir patenkinti jų fizinius, emocinius, socialinius bei dvasinius poreikius. Anksčiau buvo kreipiamas dėmesys tik į ligonio gyvenimo prailginimą. Tuo tarpu šiandien įvairios sveikatos problemos ir sėkmingi gydymo rezultatai nustatomi pagal gyvenimo kokybę. Svarbus elementas paliatyvioje slaugoje yra tas, kad pagalba teikiama ne tik ligoniui, bet ir jo šeimos nariams, kurie kartu su slaugančiu ir gydančiu personalu sudaro vieną visumą. Taigi šios sistemos filosofijoje slypi holistinis požiūris į žmogų.

Tačiau apie paliatyviąją pagalbą mes sužinojome ir pradėjome kalbėti labai neseniai.

Paliatyvioji pagalba yra nauja medicinos sritis, nors Vakaruose ji jau sėkmingai vystoma daugelį metų. Ši pagalba atsirado atskirai nuo tradicinės medicinos. Pirmiausia ją teikė rūpestingos slaugytojos. Šiuolaikinė paliatyvioji pagalba daugiau integruota į kitas sveikatos priežiūros sritis. Ją teikia kvalifikuoti gydytojai, slaugytojai, išmanantys mediciną, farmakologiją, onkologiją, psichoterapiją ir turintys bendravimo įgūdžių. Jau daug metų gydymą ir slaugą Vakaruose vykdo tik aukštos kvalifikacijos specialistai. Juk onkologinių ar kitų sunkių ligų gydymas reikalauja didelio patyrimo ir žinių. Taip pat paliatyvios pagalbos komandoje dirba socialiniai darbuotojai, psichologai, muzikos ar kitokios meno srities terapeutai, savanoriai, kunigai.

Kaip veikia paliatyvios pagalbos sistema, tiksliau, iš kokių tarnybų ji sudaryta?

Mes remiamės Oksfordo nustatytais standartais, pagal kuriuos paliatyvios slaugos sistemą sudaro keturios pagrindinės tarnybos. Tai paliatyvios medicinos stacionarai iki 20 lovų, kuriuose prižiūrimi sunkūs ligoniai iki pat mirties; paliatyvios slaugos tarnyba į namus, kada pas sunkiai sergantį ligonį atvažiuoja kvalifikuoti specialistai (ši tarnyba dar tiekia ir maistą į namus); taip pat dienos klinika, kurioje atvykusiam ligoniui yra suteikiamos paliatyvios medicinos paslaugos nuo ryto iki vakaro. Čia su ligoniu, kaip ir kitose tarnybose, dirba užimtumo terapeutas, psichologai, gydytojai, slaugytojai, o vakare ligonis parvažiuoja arba jį parveža artimieji namo. Taip pat yra gedėjimo tarnyba, kurioje, mirus ligoniui, suteikiama psichologinė pagalba jo artimiesiems. Visos šios tarnybos turi būti prieinamos visiems ligoniams, nepaisant socialinių, rasinių, tautinių ar religinių skirtumų. Be to, visa ši sistema privalo turėti bendruomenės savanorių ir medicinos darbuotojų mokymo centrus, kuriuose konsultacijas galėtų gauti ir bendrosios praktikos gydytojai.

Kaip minėjote, tokia paliatyvios pagalbos sistema Vakaruose yra ne naujiena. O Lietuvoje tokia sistema ar veikia?

Tokios sistemos Lietuvoje nėra. Paradoksas, bet paliatyvioji medicina Lietuvoje dar nėra pripažinta, nėra įteisintas tokio tipo ligoninių steigimas. Yra onkologijos ligoninės, tuberkuliozės ligoninės ir t.t., bet paliatyvios priežiūros ligoninių ar skyrių nėra. Žinoma, yra slaugos statusą turinčių ligoninių, bet tai toli gražu ne tas pats. Slaugos ligoninėse, kaip ir kitose, ligoniui skiriama 41 litas ir nėra galimybių organizuoti minėtą sistemą, steigti tarnybas su išplėsta paslaugų sistema, įdarbinti psichologus ir kitus specialistus. Tai mes galėtume padaryti tik tuomet, kai į ligoninių rejestro sąrašą būtų įtraukta ir paliatyvios priežiūros ligoninių steigimas bei atitinkamas jų finansavimas.

Bet pastangos šia kryptimi yra dedamos?

Galima sakyti, kad paliatyvios pagalbos užuomazgos kuriasi pavienių entuziastų dėka. 1995 metais buvo įkurta Paliatyvios medicinos draugija, kuriai jau dešimt metų priklausau ir aš. Mes rengėme standartus, bet Sveikatos apsaugos ministerija juos atmetė, o mums nurodyta sukurti ne standartus, o reikalavimus. Prieš ketverius metus buvo sudaryta grupė reikalavimams rengti. Šiais metais tapau draugijos prezidentu. Dabar yra sudaryta nauja grupė ir tikimės, kad iki gegužės mėnesio reikalavimai bus parengti, o Sveikatos apsaugos ministerija juos patvirtins. Visoje Vakarų Europoje, tarp jų ir kaimyninėje Lenkijoje, tokia sistema sėkmingai veikia. Atėjo laikas pasirūpinti žmogaus orumu bei teikti visavertę pagalbą sergantiesiems ir mums. Turime neatsilikti nuo Europos.

Kaip supratau, entuziazmo netrūksta, bet didžiausia kliūtis yra Sveikatos apsaugos ministerija?

Nors pagrindiniai Lietuvos sveikatos apsaugos strategijos uždaviniai yra stiprinti ir saugoti žmogaus sveikatą nuo gimimo iki mirties, Sveikatos apsaugos ministerija, pradėjusi sveikatos apsaugos sistemos reformą, vis dar nepakankamai dėmesio skiria paliatyviajai pagalbai. Nepakankamas dėmesys skiriamas ir medikų bei socialinių darbuotojų studijoms šioje srityje.

Ar pati visuomenė yra pakankamai pasirengusi tokiam humanistiniam požiūriui į sergantįjį, į mirtį apskritai?

Didėjantis pagyvenusių žmonių skaičius ir jų sergamumas mūsų šalyje reikalauja iš medikų plėsti ne tik paslaugas, bet ir formuoti naują humanistinį požiūrį į sunkai sergantį ligonį, kuris rengiasi mirti. Bet kurioje visuomenėje svarbus yra ugdymo faktorius, be kurio nieko nepasieksi. Todėl būtina ugdyti aiškią humanistinę sveikatos priežiūros sampratą, pagal kurią būtų siekiama visavertiško sunkiai sergančio žmogaus poreikių patenkinimo, žmogaus, kuris iki pat mirties būtų traktuojamas kaip jaučiantis, mąstantis ir veikiantis individas. Holistinis požiūris į žmogų ugdo supratimą, kad ligonio gyvenimo pabaigoje yra svarbūs ne tik biologiniai poreikiai, bet ir psichologinės, dvasinės problemos. Juk ligoniams dažnai kyla tokie klausimai: „Ko aš iš tikrųjų norėčiau? Ką aš daryčiau per tą laiką, kuris dar liko man gyventi? Kur aš norėčiau mirti?“. Kiekvienas mūsų esame patyrę netektį, vienaip ar kitaip susidūrę su skausmo ir ligonio vienatvės problema, su atsakomybe už sergančio žmogaus gydymą. Kiekvienas norėtume išeiti iš šio gyvenimo oriai, mylimų žmonių apsuptyje, sulaukę kvalifikuotos pagalbos. Manau, kad, aktyviai bendradarbiaujant su visuomene ir teikiant šias paslaugas, paliatyvioji medicina sveikatos apsaugos sistemoje turėtų užimti deramą vietą.

Čia turbūt labai svarbus kvalifikuotų slaugos specialistų ir gydytojų parengimas, kuriuos jūs KMU Slaugos fakultete ir rengiate?

Specialistų rengimas paliatyviai medicinai yra specifinis. Gydytojas ar slaugytojas turi turėti ne tik medicininių žinių, bet gerai išmanyti sergančio žmogaus psichologiją bei pats būti tvirtai, psichologiškai pasirengęs, nes beveik kiekvieną dieną susiduriama su mirtimi. Gydytojas turi pažinti save ir nagrinėti savo pojūtį į mirtį, taip pat turi pažinti kitų kraštų ir kultūrų mirties suvokimą, turėti tvirtas etines nuostatas ir žinoti daug kitų psichosocialinių aspektų, kurie yra būtini bendraujant su ligoniais ir jų šeimos nariais. Remdamiesi užsienio universitetų patirtimi, mes esame parengę paliatyvios slaugos programą, pagal kurią jau daugelį metų sėkmingai mokome studentus ir Lietuvoje.

Tikiuosi, kad jie bus geri specialistai. Ačiū už pokalbį.

Kalbėjosi Lina KLUSAITĖ

© 2004 "XXI amžius"