„XXI amžiaus“ priedas apie gyvybės apsaugą Nr.12 (49)

2004-iųjų gruodžio 17 d.


PRIEDAI

Abipus Nemuno

Kristus ir pasaulis

žvilgsniai

pro vita

Sidabrinė gija

Horizontai

Atodangos


 

Europa sensta

Petras KATINAS

Didelės grupės pensininkų turistų vasarą užplūsta gražiausių Europos ir pasaulio miestų gatves. Aišku, švedų, vokiečių, prancūzų pagyvenę žmonės, netgi seneliai gali leisti sau tokią prabangą. Skirtingai nuo mūsų „socialiai orientuotos“ Vyriausybės globojamų pensininkų, kurie net neišgali nusipirkti autobuso ar traukinio bilieto aplankyti savo giminių ar artimųjų kapų, esančių tik už keliasdešimties kilometrų.

Tačiau ir turtingoje Vakarų Europoje vis dažniau susimąstoma, ką daryti su vis augančiu pensininkų skaičiumi. Aišku, iki pat XX a. pabaigos tokių problemų, kaip mokėti padorias dideles pensijas garbingo amžiaus sulaukusiems žmonėms, net nekilo. Gimstamumas buvo pakankamai didelis, nuolat kilo ekonominiai rodikliai, darbo našumas. Turtingos Europos valstybės sukaupė pakankamai lėšų, tad vyriausybės galėjo skirti pinigų sočiam ir padoriam pensininkų gyvenimui užtikrinti. Pavyzdžiui, Olandijoje iki šiol kiekvienam piliečiui, sulaukusiam 60 metų, be pensijos, dar mokamos papildomos 1000 eurų išmokos.

Deja, ši sistema, anot vieno vokiečių ekonomikos eksperto, buvo pernelyg tobula, kad vieną gražią dieną neimtų byrėti. Visko pertekę europiečiai ne tik ėmė nebegimdyti vaikų, labai ilgai gyventi, bet ir pastebimai aptingo. Pavyzdžiui, Olandijoje net 73 proc. moterų ir septyni procentai vyrų dirba ne visą darbo savaitę. Ir kitose išsivysčiusiose Europos valstybėse vyksta panašūs procesai. Paprastai kalbant, vis daugiau žmonių, išpaikinti įvairiausių socialinių lengvatų, nebenori dirbti. Po Antrojo pasaulinio karo laisvosios Europos šalys ėmė formuoti naują socialinį modelį, ir tai labai konsolidavo visuomenę. Dabar gi ekonomikos augimo „aukso amžius“ baigėsi.

Apskritai dideli demografiniai pokyčiai lėmė, kad ES valstybėse buvo suvokta: be būtinų pensijų sistemos reformų sistema gali žlugti. Prieš porą metų ES specialistai paskelbė pranešimą, kuris sukėlė vos ne sprogusios bombos įspūdį. Pranešimo autoriai, žinomiausi Europos ekonomistai, paskaičiavo, kad, norint išsaugoti dabartinių pensijų ir kitų socialinių išmokų lygį, ES šalims per artimiausius 35-erius metus reikės skirti papildomai mažiausiai 456 milijardus eurų! Jau dabar pensijos „suvalgo“ 10,4 proc. „senųjų“ ES valstybių bendrojo vidaus produkto. O 2040 metais tas procentas išaugs iki 13,6 proc. Jeigu 1960 metais penkiolikoje „senųjų“ ES valstybių gyveno 34 milijonai vyresnių nei 65 metų amžiaus žmonių, tai 2010-aisiais senojoje Europoje (neskaitant dešimties naujokių) tokių jau bus 69 milijonai. Dabar kas dešimt metų pagyvenusių žmonių (vyresnių nei 65 metų) skaičius padidėja 13 proc.

Tad ką daryti? Kol kas nuspręsta naudotis pagrindiniu principu: dirbantys žmonės (kai kuriais atvejais ir jų darbdaviai) privalo patys kaupti savo būsimąsias pensijas. Valstybės turi stebėti, kad toks pensijų draudimas būtų privalomas bei kad tam skirti žmonių pinigai nebūtų iššvaistyti ar jų „nesuvalgytų“ infliacija.

Kita pensijų reformų dalis – pensinio amžiaus didinimas. Jis kiekvienoje šalyje nevienodas: vyrams nuo 60 iki 67 metų, moterims nuo 55 iki 66 metų. Taip pat palaipsniui atsisakoma įvairių lengvatų anksčiau išeinant į pensiją. Tiesa, kai kuriose ES šalyse ankstesnis išėjimas į pensiją leidžiamas, bet gaunama pensija sumažėja po 6-7 proc. už kiekvienus metus.

ES kol kas nėra vieningos pensinio aprūpinimo sistemos. Tačiau pastaruoju metu vis dažniau skamba reikalavimai sukurti bendrą Europos struktūrą, kuri suvienodintų šią sistemą. Aišku, tai nebus lengvas uždavinys. Tuo labiau kad įvairiose ES šalyse gana skirtingi interesai bei požiūriai. Pavyzdžiui, Ispanijoje pensijoms skiriama penki procentai BVP. Bet daugėja valstybių, kuriose įvedamos pensinių fondų kaupimo institucijos.

Pavyzdžiu rekomenduojama imti Šveicarijos trijų pakopų pensijų sistemą. Pirmoji pakopa: būtinos įmokos iš atlyginimų, antroji – būtini papildomi taupomieji įnašai, trečioji – savanoriški įnašai į pensijų fondus. Visi norintieji kas mėnesį moka šiuos įnašus, bet ne daugiau kaip penkis tūkstančius šveicariškų frankų. Tie pinigai grįžta mokėtojui sulaukus pensinio amžiaus. Beje, valstybinė pensija Šveicarijoje – 24 tūkst. šveicariškų frankų per metus, arba, skaičiuojant litais, - 4640 litų per mėnesį. Daugumą mūsų pensininkų nuo tokios sumos gali net infarktas ištikti. Tačiau žinant, koks brangus pragyvenimas Šveicarijoje, tai pakankamai kukli suma. Kas lankėsi šioje Alpių šalyje, tas matė tai savo akimis.

Jeigu „senosios“ ES šalys vis skausmingiau susiduria su visuomenės senėjimo problemomis, tai naujokėse jos dar ne taip aštriai jaučiamos. Tačiau, nepaisant to, kad šios šalys savo ekonomine galia nė iš tolo negali prilygti senosioms, ir jose vyksta neišvengiamos socialinės reformos. Pavyzdžiui, Lenkijoje nepakeliama problema tapo lengvatų panaikinimas tiems, kurie, nesulaukę pensinio amžiaus, išeina į pensiją. Dabar Lenkijoje vyrai išeina į pensiją 65, moterys – 60 metų. Bet, nepaisant to, net ketvirtadalis dirbančiųjų tebeturi teisę išeiti į pensiją anksčiau. Tai labai brangiai kainuoja valstybei.

Aišku, kalbant apie pensininkų dalią senojoje ir naujojoje Europoje, reikia kur kas didesnės analizės. Viena aišku, svarbiausia – Europoje augantis visuomenės senėjimas ir tai, kad vis labiau mažėja žmonių, uždirbančių tas pensijas. Belieka tiktai pasiguosti, kad buvę mūsų komunalinio SSRS buto kaimynų pensininkai gyvena nepalyginti blogiau už mūsiškius. Pakanka paminėti tik Armėniją, kurioje net neužsimenama apie pensijų reformas ar jų didinimą. Po SSRS griuvimo, Armėnijoje tiktai išaugo pensinis amžius: 65 metai vyrams, 63 metai moterims. O pusė milijono armėnų pensininkų gauna vidutiniškai 8200 drahmų pensiją. Tai yra kiek mažiau nei 40 litų.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija