„XXI amžiaus“ priedas apie gyvybės apsaugą Nr.10 (71)

2006-iųjų spalio 13 d.


PRIEDAI

Abipus Nemuno

Kristus ir pasaulis

žvilgsniai

pro vita

Sidabrinė gija

Horizontai

Atodangos


 

Blaivi gyvensena – tai laimė, meilė, dora

Vilniuje, prie Seimo rūmų, įvyko mitingas, skirtas vyskupo Motiejaus Valančiaus blaivystės sąjūdžio 25 metų sukakčiai paminėti. Jame buvo plačiai kalbama apie girtavimo žalą mūsų visuomenei, ypač jaunimui. Įvyko moksleivių organizacijų sąskrydis „Skleiskis blaivumu, jaunoji Lietuva“. Mitingo dalyviai priėmė kreipimąsi į prezidentą Valdą Adamkų, Seimo pirmininką Viktorą Muntianą, ministrą pirmininką Gediminą Kirkilą.

Mitinge buvo perskaityta „Lietuvos Caritas“ generalinio direktoriaus kun. Roberto Grigo kalba. Joje pabrėžiama, kad visi savo krašto, tautos ir laisvės mylėtojai pasisakydavo už blaivybę, prieš svaiginimąsi. Svaigalai buvo suprantami kaip pavojus Tėvynei, kaip jos priešų sąjungininkas. Kandidatas į lietuvių šventųjų gretas, Štuthofo kankinys kunigas Alfonsas Lipniūnas čia, Vilniuje, jaunimui sakė: „Neparsiduokite vokiečiams naciams už tabaką ir degtinę“. Lietuvos partizanai, kovoję su Sovietų Sąjungos okupacija, savo statutuose ir dokumentuose reikalavo iš kovotojų laikytis blaivumo; miško karių savanorių blaivaus gyvenimo kartais griežtomis drausminėmis priemonėmis reikalavo, iškilmingais blaivystės įžadais siekė žymiausi partizanų vadai. Taikaus pasipriešinimo dalyviai, pogrindžio spaudos leidėjai savo moralinę kovą su begriūvančia Sovietų imperija taip pat jungė su asmeniniais įsipareigojimais nesisvaiginti, išsaugoti Lietuvos ateities kūrybai sveiką, stiprų ir skaistų savo kūną ir sielą. Šitos lietuvių patirties įžvalgos bei išsaugotas dvasinis potencialas davė vaisių Atgimimo Sąjūdyje, vėliau kuriantis krikščioniškoms, patriotinėms ir pilietinėms jaunimo organizacijoms. Į visas atsikuriančios valstybės veiklos sritis atėjo žmonės, nesuluošinę savęs alkoholiu, užgrūdinę idealistinį mąstymą ir turėję pakankamai valios elgtis savarankiškai. Šiandien mums lygiai svarbu turėti savo nuomonę ir išdrįsti atitinkamai veikti, išdrįsti neplaukti su masinės antikultūros srove, nepaklusti kiekvienai mums primetamai trumpalaikei, pelno siekiančių koncernų padiktuotai madai, kai mūsų pačių sąžinė, sveikas protas įspėja dėl nusikalstamų besaikės alkoholizacijos užmačių. Kun. R.Grigas priminė, kad sovietmečio rezistentai pašaipiai sakydavo, perfrazuodami diktatorių V. Leniną, kad komunizmas tai yra sovietų valdžia plius visos šalies alkoholizacija (anas sakė elektrifikacija). Tuometinį visuotinį svaigalų prieinamumą ir visuomenės girdymą suvokėme kaip svetimųjų pavergėjų pastangą sunaikinti prasigėrusių tautų kultūrą bei politinio savarankiškumo siekius. Girti žmonės negalvoja apie laisvę, teisingumą ar dvasines vertybes; girtuokliai tampa nepavojingi priespaudos aparatui. Tačiau panašią grėsmę Lietuvos išlikimui šiandien kelia tokia pat nežabota alkoholizacija, vykdoma vien tik pinigą kalančių, o bendruosius Lietuvos interesus ignoruojančių prekybinių struktūrų. Kalančių pinigą visuomenės degradacijos, sveikatos, šeimų griovimo ir žmonių gyvybių kaina – vien tik girtumo aukų statistika autoavarijose yra pakankamas argumentas. Deja, godumo ir valdžios neatsakingumo karas prieš savo šalį ir tautą tęsiamas, politikams, įstatymų leidėjams nuolaidžiaujant arba neužtikrinant pakankamos įstatyminės kontrolės, kad ši masinės savižudybės bakchanalija būtų sustabdyta.

„Lietuvos Caritas“ vadovas kreipėsi į mūsų jaunimą, ragindamas pakeisti kvailas ir tuščias, ištižėlių madas - patrauklia nepriklausomų ir savitų asmenybių laikysena. Nei alus, nei rūkalai, nei rusiški keiksmai, tarsi vis iš naujo prisiimant svetimos prievartinės įtakos „viršenybę“, „vasalų“ ir „mokinių“ vaidmenį – visa tai neturi nieko bendra su jaunyste, su šaunumu. „Tebus jūsų jaunystės „firminis ženklas“ – sporto pergalės, grožio kūryba, pasiektos ir siekiamos dvasinės aukštumos. Reikalaukite iš vyresniųjų, priminkite savo tėveliams ir mokytojams, kad jų, suaugusiųjų, visų valdžion išrinktųjų pareiga – įstatymais apginti gyvenimą“, – kviečia kun. R.Grigas.

Mitingo dalyvė Birutė Burauskaitė, kreipdamasi į jaunuosius valančiukus, kalbėjo, kad sovietų okupuotoje Lietuvoje blaivaus gyvenimo būdo propagavimas buvo prilygintas valstybiniams nusikaltimams. Susirūpinę tautos likimu žmonės buvo persekiojami, baudžiami.

Archyvuose guli storiausios bylos, kuriose surašytos KGB sukauptos šių valstybinių nusikaltėlių „nuodėmės“ – blaivių vakaronių rengimas, jaunimo skatinimas linksmintis be alkoholio, paskaitų skaitymas apie alkoholio žalą, kreipimąsis į sovietinę valdžią riboti alkoholio prekybą ir pan.

Deja, sovietinę vergovę keičia aukso vergovė, susirūpinusi sakė Birutė. Štai prieš Šiaulių miesto savivaldybę, ketinusią vieną dieną, rugsėjo 1-ją, švęsti be alkoholio - sukilo piniguočiai, paskaičiavę, kiek gali sumažėti jų pelnas, ir pagrasino miesto valdžią paduoti į teismą. Ir rugsėjo 1 –ąją alkoholis liejosi laisvai.

O statistika, kiek į ligonines pateko apsinuodijusių alkoholiu paauglių, žiniasklaidos buvo paskelbta su pasimėgavimu. Būtų juokinga, jei ne tragiška, kad kvietimas jaunimą linksmintis be alkoholio laisvoje Lietuvoje verslininkų požiūriu prilygintas nusikaltimui. Ir mūsų rinkta, ir mūsų, mokesčių mokėtojų, pinigais išlaikoma valdžia nė piršto nepajudino, kad kas nors keistųsi, kad Lietuva artėtų prie tų civilizuotų valstybių, kurios ne žodžiais ir tik prieš rinkimus, o darbais rūpinasi savo jaunaisiais piliečiais.

„Tačiau išeitis yra - tai jaunųjų laisvos Lietuvos piliečių pasiryžimas nepasiduoti pigiai reklamai, klykiančiai, kad mus vienija alus ir pergalės, kad Joninės - tai laisvai besiliejančio alkoholio šventė. Būtina reikalauti, kad valdžia statytų daugiau stadionų, sporto salių, laisvalaikio centrų, daugiau lėšų skirtų moksleivių ekskursijoms, kelionėms ir daugeliui kitų lavinančių ir įdomių užsiėmimų“, - kalbėjo B.Burauskaitė.

Mitinge buvo priimtas kreipimasis į mūsų šalies vadovus. Jame sakoma, kad Europos Komisijos užsakymu atlikto tyrimo duomenimis, alkoholio daromi nuostoliai ūkiui ir žmonių sveikatai Europoje yra apie šešis kartus didesni negu valstybių pajamos iš alkoholio akcizų. Dar didesni šie nuostoliai yra Lietuvoje, ir reikia ypatingų valstybės bei visuomenės pastangų, kad jie pradėtų ateityje mažėti. Žinoma, kad 97 procentai vyresniųjų klasių mokinių Lietuvos mokyklose jau yra pradėję gerti, dauguma jų rūko, o tautos lopšys – mūsų kaimas – dėl girtavimo išsigimsta ir virsta alkoholikų kolonijomis. Alkoholis ir tabakas lengvai prieinami vaikams, nes pardavinėjami parduotuvių maisto produktų skyriuose ir kioskuose. Jaunimo girtavimą ir alkoholizmą skatina per visas informacijos priemones skleidžiama reklama. Nuostoliai dėl alkoholio sukeltų eismo nelaimių mūsų šalyje yra 2-3 kartus didesni negu kitose Europos šalyse. Nepaisant to, Seimas priima įstatymus, įteisinančius alkoholio pardavinėjimą degalinėse. Mes užimame gėdingą, labiausiai prasigėrusios tautos vietą Europoje. Be to, į mūsų jaunimo sveikatą ir gyvybę vis stipriau kėsinasi narkotikų prekeiviai. Mūsų valdžia pataikauja alkoholio verslui, todėl tebesitęsia alkoholio verslininkų ir valstybės institucijose įsitaisiusių jų rėmėjų pastangos sužlugdyti Alkoholio kontrolės įstatymą bei visą apsaugos nuo alkoholio sistemą ir vieną svarbiausių jos grandžių - Valstybinę tabako ir alkoholio kontrolės tarnybą. Įstatymu numatytos alkoholio daromos žalos statistika nėra išsami. Todėl valstybės vadovai „nemato“ milžiniškų nuostolių ir tęsia pražūtingą politiką. Prisidengdami turizmo plėtra, o tikriau – norėdami privilioti į Lietuvą daugiau girtuoklių iš užsienio, kai kurie verslininkai įkyriai siūlo valdžiai įteisinti naminę, sakoma kreipimesi.

Lietuva yra tempiama narkotikų legalizavimo link. Čigonų taboras - ryškiausias šios ydingos politikos padarinys. Apmaudu, kad tokią politiką remia Narkotikų kontrolės departamentas prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės, o jo direktorė A.Astrauskienė, prieštaraudama faktams ir nuolat kartodama, kad „padėtis stabilizavosi“, slopina visuomenės ir valstybės pareigūnų priešinimąsi narkotikams bei jų platintojams, darydama didelę žalą narkotikų prevencijai.

Kreipimesi kviečiama griežtai drausti alkoholio reklamą; sugriežtinti alkoholio pardavinėjimo sąlygas – dienų ir valandų skaičių, vietų nustatymą, alkoholio laikymą prekybos vietose, taip pat – licencijų išdavimą; drausti prekiauti alkoholiu šalia mokyklų, degalinėse, kioskuose, parduotuvių maisto skyriuose, naudojantis internetu ar pristatymo į namus paslaugomis, ar kitokiais būdais, lengvinančiais alkoholio prieinamybę. Taip pat – kovoti su naminės gamintojais ir pilstuko prekeiviais. Įpareigoti policiją juos suimti, už šias veikas padidinti baudas, kurių dalis būtų skiriama skatinti policijai, jos operatyvinei veiklai gerinti. Naminės gamyba ir prekyba neturi būti įteisinta jokia dingstimi.

Siūloma padidinti alkoholio akcizus, kad alkoholiniai gėrimai būtų mažiau prieinami jaunimui. Akcizų dydį nustatyti taip, kad jie būtų proporcingi alkoholio tūriui konkrečiame gėrime. Alkoholinio gėrimo kaina turi didėti priklausomai nuo stiprumo, o akcizai turi būti reguliuojami taip, kad didėjant infliacijai ir gyventojų pajamoms, alkoholiniai gėrimai neatpigtų.

Dalį lėšų, gaunamų iš alkoholio akcizų, skirti alkoholikų ir narkomanų, ypač priklausomybės ligomis sergančių vaikų, gydymui, reabilitacijai bei grąžinimui į visuomenę, visuomeninių organizacijų, kovojančių dėl blaivybės, prevencijos veiklai ir administravimo poreikiams finansuoti.

Paskirti Seimo Sveikatos reikal1ų komitetą pagrindiniu komitetu alkoholio problemoms spręsti vietoj dabar tai atliekančio Ekonomikos komiteto, kurio paskirtis – skatinti verslus dažnai yra nesuderinama su visuomenės sveikatos poreikiais.

Valstybė turi skirti lėšų įstatymu numatytam alkoholio vartojimo mažinimo planavimui ir planų įgyvendinimui, taip pat alkoholio daromos žalos sveikatai ir ūkiui išsamiai statistikai kaupti, tvarkyti bei pateikti visuomenei.

Uždrausti jaunimui iki 18 metų rūkyti viešose vietose, ypač mokyklose. Sustiprinti mokyklose rūkymo prevencijos veiklą.

Valstybės narkotikų politikos prioritetai turi būti narkotikų pasiūlos ir paklausos mažinimas, apimantys pirminę prevenciją, ankstyvąją diagnostiką bei ankstyvąją intervenciją mokyklose ir šeimose, taip pat psichiką veikiančių medžiagų neteisėto platinimo užkardymą bei narkomanijos gydymą nenaudojant narkotikų.

Turi būti pripažinta, kad platinimas „žalos mažinimo“ priedanga su narkotikų vartojimu susijusių programų kaip, pvyzdžiui, švirkštų keitimas narkomanams bei pakaitinis gydymas naudojant tokius narkotikus, kaip metadonas ar subuteksas, didina narkotikų apyvartą, jų patekimo į juodąją rinką tikimybę, didina visuomenės pakantumą narkotikams, sudaro sąlygas įsitvirtinti narkotikų kultūrai ir narkotikus palaipsniui legalizuoti.

Valstybė, atsižvelgdama į 1988 metų Jungtinių Tautų Konvencijoje įtvirtintas baudžiamąją atsakomybę sunkinančias aplinkybes, turi sugriežtinti administracinę ir baudžiamąją atsakomybę už veikas, susijusias su psichiką veikiančių medžiagų gaminimu, platinimu, vartojimu. Asmenims, padariusiems šiuos nusikaltimus, išskyrus vartojusius psichiką veikiančias medžiagas, turi būti konfiskuojamas turtas, jie negali būti atleidžiami nuo baudžiamosios atsakomybės, bausmė jiems negali būti atidėta ar atleidžiama. Turėtų būti steigiami specializuoti teismai (skiriami teisėjai) byloms, susijusioms su psichiką veikiančių medžiagų gaminimu, platinimu ir vartojimu, nagrinėti.

Vaikams, vartojantiems psichiką veikiančias medžiagas be gydytojo paskyrimo, turi būti taikomos privalomos medicininės ir socialinės kontrolės programos, o priklausomiems nuo narkotinių ir psichotropinių medžiagų – gydymas bei privalomosios socialinės reabilitacijos priemonės, finansuojamos iš valstybės biudžeto.

Kreipimesi siūloma sudaryti sąlygas Lietuvos mokyklose dorą ir blaivybę puoselėjančių visuomeninių bei religinių organizacijų popamokinei ir organizacinei veiklai. Skirti mokytojams, vadovaujantiems šių organizacijų būreliams, papildomą atlygį.

Parengė B.Ž.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija