Kam priklauso gyvybė?

Mindaugas Pliauga

Šiuo metu Lietuvos Seime yra parengtas Gyvybės prenatalinėje fazėje apsaugos įstatymas. Šio įstatymo projekto rengimas vyksta labai sunkiai, o diskusijos dažnai būna nekonstruktyvios. Panaši padėtis yra ir kitose šalyse.

Abortų draudimų priešininkų propagandos dėstomi argumentai didžiosios daugumos žmonių susilaukia palaikymo, todėl kovotojams už gyvybę reikia atsiriboti nuo feminisčių ir kitų abortų šalininkų organizacijų keliamų emocijų ir nagrinėti jų argumentų pagrįstumą..

Skaitant vienos iš abortų šalininkų lyderės A. M. Pavilionienės straipsnį „Kam priklauso moters kūnas?“, kuriame išdėstyti pagrindiniai feminisčių ir abortų šalininkų argumentai, pasidarė nejauku. Vertinant pateiktus argumentus ir man, kaip A. M. Pavilionienei kyla klausimas – „kodėl nepripažįstama visuomeninių santykių pažanga, pagarba žmonių lygybei?“ Klausimas teisingas, bet ar A. M. Pavilionienės atsakymas teisingas?

Negaliu sutikti, kad abortų uždraudimo idėja lygių galimybių įstatymų fone yra tolygi moters teisės į savo kūną neigimui. Dar daugiau – sunku suvokti, kad šiandien abortų draudimas yra viena žiauriausių moters engimo, dvasinio paralyžiaus formų, šiuolaikinė vergovės bei inkvizicijos atmaina. Absurdiškas teiginys, kad abortų draudimas yra moterų inkvizicija. Moterų juk niekas nežudo, jų niekas neverčia pasirinkti vyrą (sutuoktinį, sugyventinį) ir su juo neatsakingai santykiauti. Sutinku ir pritariu minčiai, kad vyrai taip pat privalo prisiimti atsakomybę už meilės rezultatus. Pastojus klausti, ar asmenys yra atsakingi už tėvystę, nėra reikalo – jie jau tėvai. Sukurta nauja gyvybė. Ši nauja gyvybė nėra moters kūno dalis, nes pradėjimo momentu atsiranda gyvybė, kuri turi savo atskirą DNR. Mokslo įrodyta, kad nuo pirmosios prasidėjimo akimirkos sukuriama programa, kokia bus ši gyva būtybė. Jei leistų šiuolaikinė technika, galėtume kompiuterio ekrane pagal žmogaus genomo duomenis pamatyti, kaip jis atrodys užaugęs (matyti akių, plaukų spalvą, ūgį ir kitus duomenis). Vadinasi, žmogaus gyvybė prasideda pastojimo momentu ir žmogus yra žmogus nuo prasidėjimo momento iki pat mirties. Šiuo teiginiu negalima suabejoti, nes kito pagrįsto atskaitos taško nėra. Manyti, kad tampama žmogumi tik gimus yra neprotinga nei moksliniu, nei religiniu, nei etiniu požiūriu. Visus priešininkų argumentus galime nugalėti vienu klausimu – ar iš esmės skiriasi vaikas valandą prieš gimdymą ir valandą po gimdymo? Sveiko proto žmogui atsakymas aiškus – ne. Ar skiriasi moterų ir vyrų lytinės ląstelės akimirką iki apvaisinimo ir po jo. Atsakymas irgi labai aiškus – taip. Prieš apvaisinimą žmonių lytinės ląstelės buvo tik puselės, kurios netinkamos nei klonavimui, nei ląstelių auginimui, nes neturi visos genetinės informacijos. Kitaip sakant, nieko atskiro nėra, yra tik vyro ar moters kūno produktai. A. M. Pavilionienės žodžiais tariant, „privati nuosavybė“. Todėl suprantama, jie turi visas teises, laisves ir pasirinkimą, ką daryti su savo nuosavybe. Čia nematau jokių lyčių lygybės pažeidimų.

Tačiau abortas nėra privatus reikalas. Žmogaus gyvybės, prasidedančios ar besivystančios įsčiose, sunaikinimas niekada negali būti privatus dalykas, nes sukurtas naujas žmogus. Abortas yra tyčinis ir tiesioginis žmogaus nužudymas pradiniu jo gyvenimo laikotarpiu. Pagrindinė ir fundamentali pilietinė teisė – teisė į gyvybę – privalo būti apsaugota įstatymo. Gamta taip sutvarkė, kad moteris turi išnešioti naują žmogaus gyvybę iki gimimo. Vaikai (kol nesuauga) taip pat yra priklausomi nuo tėvų. Konstitucijos 38 str. nurodyta, kad tėvų teisė ir pareiga auklėti savo vaikus dorais žmonėmis ir ištikimais piliečiais, iki pilnametystės juos išlaikyti. Jei tėvai šių pareigų nevykdo ir nemyli ar nenori savo vaikų, valstybė pasirūpina šiais vaikais. Valstybė draudžia tokių vaikų žudymą. Taip turėtų būti ir su negimusiais vaikais. Manau, kad motinos pareiga yra išnešioti vaisių, nes mokslas dar neišrado dirbtinės gimdos. Kadangi šios motinos pareigos nevykdymas gresia kito žmogaus gyvybei, valstybė turi priversti šią pareigą įvykdyti. Žinoma, bus našlaičių daugiau ir jiems bus nelengva, bet ar vaikas augantis vaikų namuose atsisakytų gyvenimo? Gyvybė yra brangiausias turtas ir brangesnis už visas materialines ir nematerialines gėrybes! Todėl negalime leisti, kad dėl tėvų neatsakingumo, egoistinių tikslų iš žmogaus būtų atimta jo teisė į gyvybę, į jo gyvenimo kelią, kurį jis valstybės padedamas galės susikurti tokį, kokį norės ir sugebės. Mūsų visuomenė kalėjimuose išlaiko recidyvistus, nužudžiusius žmones, protinę ir fizinę negalią turinčius žmones, bet deja, mes atsižadame negimusių vaikų, esančių embriono ar vaisiaus stadijoje. Negalime gudraujant atskirti, kad ne visi žmonės yra asmenys. Mat teises turi tik asmenys ir juos gina įstatymai. Jei nesi asmuo, esi niekas. Tai neteisinga. Juk žmogaus gyvenimo kelias susideda iš stadijų: iki gimimo, vaikystė, jaunystė, branda, senatvė. Galima skaidyti smulkiau. Žmogus niekada nebūna toks pat. Pasižiūrėkite į savo įvairių laikotarpių nuotraukas ir į savo vidų. Vyksta kaita, todėl negalima pasakyti, pavyzdžiui, jaunystėje buvo žmogus, o senatvėje, kai tapo visiškai neįgalus, jau nebe žmogus. Turbūt visi pasakys, jog tai nesąmonė, nes mes visą laiką buvome žmonėmis. Taigi, vaisius motinos įsčiose irgi yra žmogus.

Žmogus yra gerbtinas ir laikytinas asmeniu nuo pat pastojimo akimirkos – vadinasi, nuo tada privalo būti pripažįstamos jo asmens teisės, tarp kurių pirmą vietą užima nepažeidžiama kiekvieno žmogaus teisė į gyvybę. Europos žmogaus teisių teismas tradiciškai vengia aiškiai pasisakyti, ar Konvencijos 2 straipsnio nuostatos yra taikomos ir negimusiam vaikui. 2004 m. liepos 8 d. Europos žmogaus teisių teismo sprendime Vo v. France Teismas nurodė, kad „nėra nei pageidautina, nei įmanoma atsakyti į klausimą, ar negimęs vaikas laikomas žmogumi pagal Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencijos 2 str.“ Teismas laikosi pozicijos, kad teisės į gyvybę pradžia – tai ne tik teisinis, bet ir medicininis, filosofinis, etinis ar religinis klausimas. Pažymėtina, kad visos tradicinės ir turbūt normalios netradicinės religijos negimusią gyvybę gerbia ir laiko žmogaus asmens pradžia. Kiekvienas nori gyventi ir negalima spręsti už negimusį vaiką, ar jam verta gyventi, nes visi psichiškai sveiki žmonės vienareikšmiškai atsakytų, jog nori gyventi. Tuo nesunkiai galima įsitikinti paklausus vaikų, gyvenančių vaikų globos namuose, – jie nori gyventi, nepaisant to, kad juos likimo valiai paliko tėvai. Stebėtina, bet abortų draudimas neliečia asocialių moterų, nes jos net pas gydytoją konsultuotis dėl nėštumo sunkiai nueina. Todėl neverta bijoti, kad padaugės asocialių šeimų vaikų. Šis įstatymas liečia moteris ir vyrus, kurie gali auginti vaikus, bet dėl egoizmo, moralinio palaidumo ir atsakomybės stokos jų nenori. Reikia pabrėžti, kad tėvų materiali padėtis yra tik savęs apgaudinėjimas, nes mūsų seneliai sunkiai gyvendami sugebėdavo užauginti keliolika ir daugiau vaikų. Abortų draudimas aktualus pasiturinčioms moterims, todėl feministės, menkindamos abortų draudimo įstatymus, gąsdina, kad abortus moterys darysis užsienyje. Nesunku suprasti, kad užsienyje pasidaryti abortą reikia nemenkų pinigų. Medicininiu, filosofiniu, religiniu ir etiniu požiūriu negimęs vaikas yra žmogus ir privalo turėti teisę į gyvybę ir niekas negali atimti šios jo teisės – didžiausio jo turto.

Teisinis klausimas jau savaime išsprendžiamas, nes ,,protingi įstatymai yra tie, kurie į gyvenimą ateina kaip pačios gamtos sukurti dėsniai“ (indų filosofas Aurobiudas Goša). Šalies visuomenė ir politikai pripažįsta gyvybę fundamentalia žmogiška vertybe. Neginčijama tiesa ir tai, kad teisė į gyvybę yra svarbiausia žmogaus prigimtinė teisė, o rūpinimasis gyvybe ir sveikata – viena pagrindinių valstybės, visuomenės ir piliečių pareigų. Tas, kuris pasisako už šią teisę, pasisako ne tik už pilietinę teisę į gyvybę kiekvienam žmogui – protiniam ligoniui, našlaičiui, nukaršusiam, luošiui, bet ir negimusiam kūdikiui. Žmogaus asmuo neliečiamas (Konstitucijos 21 str.) ir visi piliečiai turi lygias teises. Todėl apgailestauju, kad Pavilionienė ir kiti abortų šalininkai išaukština moterų teises, o negimusių vaikų teises nuvertina. Kas bus, jei stipresniojo teisė visose srityse užgoš silpnesniojo? Mes, piliečiai, suprantame ir nenorime, kad kito žmogaus laisvė, teisė ir pasirinkimas pažeistų mano teises, laisves ir pasirinkimus. Turi būti sugyvenimas. Dar XVIII a. pr. Kristų Babilono karaliaus Hamurapio kodekse sakoma: „Teisės normų tikslas – užtikrinti, kad galingasis neskriaustų silpnojo, kad atsirastų tvirtas pagrindas vykdyti teisingumą ir spręsti ginčus“. Labai gaila, kad dar nenugalėtas praeities socialines ir teisines neteisybes ir nelygybes daugelyje pasaulio kraštų papildo kito pavidalo neteisybė ir priespauda, nors jos ir pristatomos kaip pažangos elementai, vedantys naujosios pasaulio tvarkos link. Statistika rodo, jog daugiau kaip 98 proc. abortų daroma dėl socialinių ir ekonominių priežasčių ir tik apie 2 proc. dėl išprievartavimo, kraujomaišos, silpnos sveikatos, didelio luošumo ir pan. Atsakingi įstatymų kūrėjai visada sutinka, kad ,,sunkūs atvejai daro blogus įstatymus’’ – įstatymas privalo kalbėti normai.

Galima pagrįstai ir vienareikšmiškai daryti išvadą, kad privalome drausti abortus. Kiekvienas žmogus turi pareigas visuomenei, kurioje gali laisvai ir visapusiškai vystytis jo asmenybė.

Šiuo metu galime leisti abortus tik ypatingais atvejais (2 proc.) ir numatyti griežtą jų atlikimo tvarką. Kylant žmonių sąmoningumui ir mokslo pažangai, galbūt pavyks atsisakyti ir ypatingų atvejų. Nerasime šalies, kur nebūtų baudžiama už tyčinę žmogžudystę, tuo tarpu daugelyje šalių žudomi negimę kūdikiai. Taip yra todėl, kad užsimezgusi motinoje nauja gyvybė nėra laikoma žmogumi. Tai neteisinga nuostata: abortas yra žmogaus žudymas, nesvarbu, kokioje embriono ar vaisiaus fazėje yra negimęs vaikas, todėl turi būti valstybės baudžiamas. „Moteris turi būti nubausta už vaisiaus pašalinimą, kadangi ji pavagia iš respublikos jai skirtą pilietį’’ (Ciceronas). Nesant įstatymo, ginančio negimusio žmogaus gyvybę, gydytojai, vadovaudamiesi morale ir etika, privalo atsisakyti daryti abortus.

Elkitės kaip šviesos vaikai ir neprisidėkite prie tamsos darbų.

© 2007 „XXI amžius“