Būkime atviri meilei ir gyvybei

Šeima yra visuomenės pagrindas, čia mokomasi mylėti ir atleisti, čia palankiausia vieta sutikti naują gyvybę.

Balandžio pradžioje minėdami pasaulinę Gyvybės dieną, kreipėme žvilgsnį į šeimą. Per ją mes skelbiame pasauliui gyvybės tiesą, kuri gali būti išreikšta žodžiais: šeima yra gyvybės lopšys.

Sakydami šiuos žodžius, turime galvoje ne tik tuos, kurie gimė ir gyvena, kurie kojomis liečia šią žemę, gali ištarti žodžius, matyti spalvas, išgirsti garsus, bet ir tuos, kurių nebylus šauksmas gyventi liko neišgirstas. Teigdami gyvybę, kaip besąlygišką vertybę, mes bandome atkreipti dėmesį į neįkainojamą žmogaus gyvybės vertę ir gyvenimo prasmę. Mes teigiame, jog yra būtina saugoti ir gerbti gyvybę nuo pat jos užsimezgimo iki mirties. Paradoksalu, jog tie, kurie kovoja už teisės aktais numatytą galimybę žudyti negimusius kūdikius, nesusimąsto, ar jie patys norėtų, jog su jais būtų buvę taip pasielgta... Gilūs ir prasmingi Popiežiaus Jono Pauliaus II žodžiai, nusakantys moters pasirinkimo ir gyvybės santykio dilemą: „...todėl griežtai atmesdami formulę „už pasirinkimą“, turime drąsiai ginti formulę „už moterį“, tai yra už pasirinkimą, kuris būtų tikrai moters naudai. Juk jai tenka sumokėti brangiausią kainą ne tik už savo motinystę, bet dar labiau už tos motinystės sunaikinimą, už gyvybės atėmimą vaikui, kuris joje pradėtas...“

Suprasdami, jog gyvybė yra ne tik neįkainojama vertybė, bet ir didelė atsakomybė, turime savęs ir kitų paklausti: ar dar įmanoma apsaugoti negimusio žmogaus teisę į gyvybę, šeimos teisę pačiai spręsti tikėjimo, vaikų ugdymo ir auklėjimo, pasaulėžiūros ir vertybių klausimus, o esant poreikiams sulaukti valstybės paramos ir pagalbos? 

Šeimai tenka didžiausia atsakomybė siekiant apsaugoti gyvybę. Tačiau kaip įmanoma apsaugoti gyvybę, kai šeima nebėra valstybės pagrindas? Kaip apsaugoti gyvybę, kai žmonės, klaidinami įvairių ideologijų, vis dažniau pasirenka ne santuoka grįstą šeimos gyvenimą, o vadinamąją partnerystę? Kaip ugdyti gyvybės kultūrą, kai rengimo šeimai ir lytiškumo ugdymo programos dūla ministerijų stalčiuose, kai meilę ir lytiškumą stengiamasi pakeisti „greito vartojimo“ pakaitalais?

Todėl tenka garsiai prabilti apie šeimos, grįstos santuoka, vertę, apie valstybės paramą bei palaikymą šeimai auginant ir auklėjant vaikus pagal šeimos vertybes ir pasaulėžiūrą, apie kartų sambūvį bei gyvenimiškos išminties ir tautiškumo perdavimą ateities kartoms. Juk šeimoje išgirstame ir egzistenciškai suvokiame žodžius: mama, tėtė, tėvynė. Mylinti šeima yra saugiausia aplinka augti vaikams. Turime ne tik kalbėti apie tai, bet ir stengtis, kad mūsų šeimos būtų atviros meilei ir gyvybei. Skelbdami šią Gyvybės dienos žinią padrąsinkime abejojančius ir paguoskime nusiminusius, sutvirtinkime savo pačių šeimas, atgaivinkime mus draugėn jungiančios meilės ugnį.

Nacionalinė šeimų ir tėvų asociacija

© 2008 „XXI amžius“