Dėl medicinos Nobelio premijos suteikimo

Nobelio medicinos premijos laureatas britų profesorius Robertas Edvardsas

Nobelio premijos komitetas rugsėjo 4 dieną paskelbė šių metų Nobelio premijos medicinos arba fiziologijos srityje laureatą. Juo tapo britų profesorius Robertas Edvardsas. Šis mokslininkas sukūrė dirbtinio apvaisinimo „mėgintuvėlyje“ technologiją. Jei moteris negali pastoti, paimamas jos kiaušinėlis, dirbtinai apvaisinamas ir, prasidėjus embriono vystymosi procesui, grąžinamas atgal. Pirmasis taip pradėtas sėkmingai išnešiotas ir 1978 metais per Cezario pjūvį gimęs kūdikis buvo Luisa Braun. Manoma, kad nuo to laiko iki mūsų dienų naudojant šią dirbtinio apvaisinimo techniką gimė apie 4 milijonai vaikų.

Nobelio komiteto komunikate užsimenama, jog prof. R. Edvardso tyrimai tapo gyvų etinių debatų tema, beje, paties profesoriaus iniciatyva. Kai kurie religiniai lyderiai, bioetikos ekspertai ir mokslininkai prašė sustabdyti tyrimų projektą, o kiti jį rėmė. Etinių debatų centre buvo ir tebėra žmogaus embriono statusas. Naudojant dirbtinio apvaisinimo technologiją, daug žmogaus embrionų žūva, o kai jų nebereikia – sunaikinami arba naudojami kitokiems tyrimams. Koks yra žmogaus embriono statusas? Ar tai tik biologinė medžiaga, su kuria galima elgtis kaip tik norima? Šios dirbtinio apvaisinimo technikos kritikai laikosi nuomonės, jog žmogaus embrionas jau yra žmogiška būtybė, turinti savo orumą, kurį privalu gerbti. Neetiška juo manipuliuoti, naudoti kaip objektą ir instrumentą. Dar kiti kritikavo nedidelį tokio apvaisinimo efektyvumą, siekiantį 30 proc. Kitaip tariant, 70 proc. bandymų baigiasi nesėkmingai. Be to, tai brangi technologija.

Žinoma, medicina turi rūpintis nevaisingumo problema, tačiau naudoti etiniu požiūriu priimtinas technikas. Taip į šiuos klausimus žiūri ir Katalikų Bažnyčia. Tuo tarpu dirbtinio apvaisinimo šalininkams sėkmingas kūdikio pradėjimas ir gimimas, nevaisingų porų džiaugsmas sulaukus palikuonių pateisina naudojamas priemones ir kaštus.

Nobelio medicinos premijos skyrimą profesoriui R. Edvardsui komentavo Popiežiškosios gyvybės akademijos pirmininkas mons. Ignacijus Karasko de Paula, kuris pabrėžė, jog kalba asmeniškai, o ne visos Akademijos ar Šventojo Sosto vardu. „Asmeniškai būčiau balsavęs už kitus kandidatus – už Makulocką ir Tilį, kamieninių ląstelių atradėjus, arba Yamanaką, kuris pirmasis sukūrė pliuripotentinę ląstelę, – sakė mons. I. Karasko. – Vis dėlto R. Edvardso pasirinkimas man neatrodo visai netinkamas. (...) Britų mokslininkas nėra veikėjas, kurį galima nuvertinti – jis pradėjo naują ir svarbų etapą žmogaus reprodukcijos srityje, kurio geriausi rezultatai visiems matomi, pradedant Luisa Braun, (...) kuriai šiandien per trisdešimt ir kuri jau pati visiškai natūraliu būdu yra vaiko mama.

Abejotini dalykai? Jų daug: be R. Edvardso nebūtų kiaušialąsčių rinkos; be jo nebūtų pilnų šaldiklių su embrionais, kurie bus implantuoti ar, labiau tikėtina, panaudoti tyrimams, arba mirs, visų užmiršti ir palikti. Pasakyčiau, kad R. Edvardsas pastatė namą, tačiau atidarė klaidingas duris, susitelkdamas į apvaisinimą mėgintuvėlyje, kartu atverdamas duris žmogiškų būtybių dovanojimams, pirkimams ir pardavimams.“ Pasak monsinjoro, dirbtinio apvaisinimo technika neišsprendė paties nevaisingumo problemos. Šios didelės problemos sprendimas turi eiti kitu keliu. Reikia kantriai laukti ir pasitikėti mūsų tyrėjais ir klinikomis.

*   *   *

Ši Popiežiškosios gyvybės akademijos pirmininko deklaracija buvo cituojama tarptautinių žinių agentūrų. Deja, pirmosios apie šią deklaraciją pranešusios žinių agentūros „Ansa“ pranešime įsivėlė klaida, kurią vėliau pakartojo kitos tarptautinės žiniasklaidos priemonės. Nors mons. I. Karasko tvirtino, kad „Edvardso pasirinkimas man neatrodo visai netinkamas“, „Ansa“ pranešime rašoma, jog „atrodo visai netinkamas“. Šią klaidą, savo ruožtu, pakartojo kelios Lietuvos žiniasklaidos priemonės, kurios citavo BBC. Dėl šios klaidos atsirado antraščių, pasak kurių, „Vatikanas pasmerkė“ Nobelio medicinos premijos laureatą, nors, kaip minėta, mons. I. Karasko nekalbėjo Šventojo Sosto vardu ir jo deklaracijoje nėra pasmerkimo, tik jau seniai aptarinėjamų bioetikos problemų prim inimas.

Pagal VR

© 2010 „XXI amžius“