„XXI amžiaus“ priedas apie gyvybės apsaugą Nr.10 (119)

2010 m. spalio 22 d.


PRIEDAI

Abipus Nemuno

Kristus ir pasaulis

žvilgsniai

pro vita

Sidabrinė gija

Horizontai

Atodangos


 

Viltinga moralios politikos pergalė

Mindaugas BUIKA

Šventosios Žemės krikščionė
Hafsa Radajdia su naujagime
dukrele Aiša Betliejaus
Šv. Šeimos katalikų ligoninėje

Sąžinės laisvės patvirtinimas

Daug džiaugsmo gyvybės gynėjams ir Bažnyčiai atnešė Europos Tarybos parlamentinės tarybos (ETPA) priimta rezoliucija, kurioje besąlygiškai patvirtintas sąžinės prieštaravimo teisės galiojimas visose (ne tik privačiose, bet ir valstybinėse) medicinos įstaigose, atliekant su etikos reikalavimais prasilenkiančias operacijas. Spalio 7 dieną balsavimu priimtame ETPA dokumente pabrėžiama, kad „joks asmuo, jokia ligoninė ar institucija neturėtų būti verčiami, patraukiami atsakomybėn ar kokiu nors būdu diskriminuojami“ dėl atsisakymo atlikti ar padėti atlikti kokius nors veiksmus (konkrečiai nurodomi abortas, eutanazija, eksperimentai su embrionais), kurie veda į žmogaus gyvybės nutraukimą.

Tai radikalus posūkis Europos Tarybos parlamentinės asamblėjos praktikoje, kurios priimamose tokio pobūdžio rezoliucijose pastaruoju metu vyravo ideologinės „mirties kultūros“ nuostatos. Pavyzdžiui, 2008 metais ETPA paskelbtame dokumente netgi akcentuota, kad galimybė žudyti negimusį kūdikį (daryti abortą) turi būti pripažinta kaip moters „besąlyginė teisė“. Tuo remiantis, birželio pabaigoje (išsamiau apie tai rašė „Pro Vita“ liepos mėnesio numeryje) Europos Tarybos parlamentinės asamblėjos svarstymui buvo pateiktas kitas Didžiosios Britanijos parlamentarės Kristinos Makaferti parengtas rezoliucijos projektas, kuris reikalavo sveikatos apsaugos darbuotojų sąžinės prieštaravimui įvesti teisinius ir politinius apribojimus.

Nors ETPA dokumentai yra rekomendacinio pobūdžio, tačiau tokio projekto patvirtinimas būtų tapęs labai pavojingu precedentu, nes vadinamoji teisė į abortą ir eutanaziją įgytų didesnį moralinį palaikymą, o medicinos darbuotojo sąžinės prieštaravimas taptų lyg ir išimtimi. Europos teisės ir teisingumo centro direktorius Gregoras Papinkas pagrįstai perspėjo, kad einant šiuo keliu „vieną dieną į sąžinės prieštaravimą iš viso būtų pradėta žiūrėti, kaip į subjektyvų ar netgi amoralų dalyką“, ypač Vakarų civilizacijoje vis labiau įsiviešpataujant vadinamajai reliatyvizmo diktatūrai. Čia jau kalbama ne vien tik apie medicininės etikos ar Hipokrato priesaikos principus, bet ir apie patį tradicinį demokratijos nuostatų likimą. Juk ne veltui garsiajame Niurnbergo procese teisiant pagrindinius nacių nusikaltėlius, atsakingus už Antrojo pasaulinio karo tragediją, buvo tiek daug dėmesio skirta sąžinės laisvės pažeidimams medicinoje.

Medicinos dehumanizavimo pavojai

Pradėjus svarstyti Makaferti iniciatyvą dėl medicinos darbuotojų sąžinės „reguliavimo“, labai svarų atvirą laišką Europos Tarybos parlamentinės tarybos nariams paskelbė Pasaulio katalikų medikų asociacijų federacijos (PKMAF) vadovai, pabrėždami, kad šios profesijos atstovus norima padaryti politinių direktyvų vykdytojais. Laiške primenama dramatiška XX amžiaus patirtis, kai kažkas kitas „sprendžia, kuriems individams gali būti suteiktas pilnas orumas, o kurie net neturi teisės egzistuoti: visos tos abortų, įkalinimo ar fizinio eliminavimo lageriuose ir gulaguose bei eutanazijos programos turi bendrą vardiklį, kuriuo paneigiamas visų individų žmogiškasis orumas“.

Kaip tik todėl po Antrojo pasaulinio karo tarptautinės teisės organizacijos, siekdamos užkirsti kelią minėtiems ir panašiems piktnaudžiavimams, aiškiai pripažino kiekvieno žmonių giminės nario be išimties (nuo prasidėjimo iki natūralios mirties) vidinio orumo nepažeidžiamumą. PKMAF vadovai nurodo į Tarptautinės pilietinių ir politinių teisių konvencijos preambulę, kurioje pabrėžiama, kad šis žmogiškojo individo vidinio orumo pripažinimas „yra laisvės, teisingumo ir taikos pasaulyje pagrindas“. Iš šių principų natūraliai kyla medicinos personalo sąžinės prieštaravimas, kai dėl vienų ar kitų aplinkybių yra kėsinamasi į žmogaus gyvybės neįkainojamą gėrį.

Juk nėštumas nėra liga, kaip ir dirbtinio apvaisinimo technologija nėra griežtąja prasme gydymo priemonė. Todėl aborto atlikimas po pradėjimo turi būti vertinamas kaip žmogžudystė, kaip ir sunaikinimas žmogaus embrionų, kurie yra gaminami eksperimentams ar implantavimui. Jeigu tai suprantantis „medicinos personalas yra verčiamas veikti prieš teisę į gyvybę, iškyla pačios medicinos dehumanizavimo (nužmoginimo) pavojus“, nes veikiant prieš žmogaus orumą ir teises kartu paneigiamos ir pacientų teisės, konstatuojama PKMAF laiške.

Tuo labiau yra nepriimtinas medicinos personalo, atsisakančio eiti į kompromisus dėl teisės į gyvybę, diskriminavimas darbo vietoje, kartais užkertant kelią savo profesijos atlikimui. Pasaulio katalikų medikų asociacijų federacija (minėtą atvirą laišką taip pat pasirašė Tarptautinės katalikų farmacininkų federacijos bei Tarptautinio katalikų slaugos personalo komiteto vadovai) apgailestauja, kad dėl tokios padėties kai kuriose šalyse dalis gydytojų nebegali specializuotis ginekologijoje. Be kita ko, dėl to nukenčia ir moterys, kurios nenori daryti abortų ir pageidauja kreiptis į tuos ginekologus, kurie turi panašius moralinius principus.

Matyt, supratę šiuos pavojus, o gal ir savo sąžinės paakinti, dauguma Europos Tarybos parlamentinės asamblėjos narių atmetė „Makaferti iniciatyvą“, iš esmės pakeisdami rezoliucijos „Dėl sąžinės išlygos teikiant teisėtą medicininę pagalbą“ turinį. Pranešama, kad prie teksto pataisų svariai prisidėjo katalikiškos Airijos ir Italijos parlamentarai. Balsavime dalyvavusių trijų Lietuvos atstovų nuomonės išsiskyrė: socialdemokratė Birutė Vėsaitė ir Remigijus Ačas balsavo prieš pataisytą rezoliucijos tekstą, o krikščionis demokratas Egidijus Vareikis jį palaikė. Išsakyta ETPA daugumos nuostata, palaikant sąžinės prieštaravimo teisę, yra didelė moralios politikos pergalė, teikianti vilčių kovoje už „gyvybės kultūros“ įtvirtinimą.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija