„XXI amžiaus“ priedas apie gyvybės apsaugą Nr.11 (120)

2010 m. lapkričio 12 d.


PRIEDAI

Abipus Nemuno

Kristus ir pasaulis

žvilgsniai

pro vita

Sidabrinė gija

Horizontai

Atodangos


 

Duok cigaretę!

Stasys POVILAITIS

Tą atmintiną šeštadienio popietę skubėjau Marijampolės centru. Prie Specialiųjų globos namų mane sustabdė du ikimokyklinukai.

– Duok cigaretę! – tiesiai kreipėsi į mane vienas.

– Duok užrūkyt, duok! – reikalavo antras.

– Tuoj aš jums surasiu cigarečių, – kišu ranką į švarko kišenes. Iš vienos ištraukiu policijos rėmėjo pažymėjimą, iš kitos – fotoaparatą.

– Policija jus filmuoja. Šie kadrai bus panaudoti jus drausminant ar net nubaudžiant.

Vienas vaikinas nubėgo į kitą gatvės pusę, bet nėjo tolyn, o suko ratus aplink ir klausėsi pokalbio.

– Pašauk savo bendrininką, kad jis ateitų čia kuo greičiau, – įsakiau stovinčiam šalia manęs žmogiukui. Tas pašaukė ir pabėgėlis tuoj pat atėjo prie mūsų.

– Dokumentai, pavardės, gyvenamosios vietos, tėvų vardai? – reikalavau.

– Dėde, ponuli, tamsta, – baugščiai lemeno mažyliai.

– Prisiekit, kad niekada iš nieko neprašysit rūkalų, kad niekada nerūkysit, nepaleistuvausite, nevartosite svaigalų, nevogsite, nemeluosite...

– Prisiekiam, – tyliais virpančiais balsais ištaria vienas paskui kitą.

– Eikit, lankykit mokyklą, gerai mokykitės, būkit drausmingi, klausykit tėvų ir mokytojų, – atsisveikinu.

„Kiek veiksminga, kaip ilgai truks ši „pamoka“? – galvoju. – Ką tomis aplinkybėmis gerai padariau, ką turėjau padaryti, o ko nepadariau?“ – klausiau savęs ir To, aukštybėse.

Vaikų, paauglių rūkymas – didelė problema mūsų šalyje. Jau pirmi bandymai rūkyti pradeda griauti vaiko, paauglio sveikatą, psichiką, dvasią. Iš pradžių – bandymas rūkyti, paskui – išgerti, o paskui dar prie viso to ir pasimylėti...

Paradoksalu, bet tada fotografavau iš tuščio. Negalėjau fotografuoti, tuo labiau – filmuoti, nes fotoaparate buvo išsieikvoję baterijos, be to, neturėjau ir teisės to daryti. Išgąsdinti ir drausminami vaikai, gal dėl mažumo, to nesuprato.

Manęs šie vaikėzai, matyt, prašo ne pirmo. Ko gero, ne vienas yra jiems jau davęs cigaretę ir tiedu ne kartą jau traukė dūmą. Rūkymas – priklausomybė. Turintis vienokią ar kitokią priklausomybę kur kas lengviau ja užkrės tą, kuris tų priklausomybių neturi – ypač vaikus, paauglius.

Beje, apie priesaiką. Bandau save įsivaizduoti jų amžiuje. Jeigu sesers, mamos ar tetos būčiau verčiamas duoti priesaiką, kad uogienės valgysiu tik po vieną šaukštą, o ne po penkis, tai vargu ar tos priesaikos laikyčiaus. Vaikiškos priesaikos vaikiškom ir lieka. Štai bent pagąsdinimas rykšte ar diržu kur kas veiksmingiau suveiktų. Kad taip būtų buvę galima aniems rykštę parodyti! Tikriausiai, kad jie iš asocialių šeimų – tokie maži, išblyškę, papilkėjusiais veideliais.

Rūkantys žmonės daugiau serga, o jų gyvenimas statistiškai net 20 metų trumpesnis nei nerūkančių. Tačiau rūkoma masiškai. Dėl to, kad Lietuvos vyriškiai gyvena bene trumpiausiai Europoje, prisideda ir gausus vyrijos nuodijimasis rūkalų dūmais.

Tų dviejų berniukų, jeigu rūkys visą gyvenimą, t. y. nuo pradinių klasių, gyvenimo trukmė gali sutrumpėti gerokai daugiau nei 20 metų. Vidutinė Lietuvos vyrų gyvenimo trukmė – maždaug 65 metai. Retas stipriosios lyties atstovas sulaukia pensinio amžiaus. O jei ir sulaukia, tai neilgai ta pensija džiaugiasi.

Panašus nuotykis, tik jau su rūkančiom mergaitėm buvo Palangoje. Tą lietingą ir vėjuotą sekmadienio rytą ėjau į bažnyčią. Skubėdamas pro senąjį telefono pokalbių pastatą pamačiau tris nedidukes mergaičiukes – gal 6, 10 ir 12 metų. Jos, lyg ir išsigandusios, kad niekas nepamatytų, bet kartu ir jausdamosi didvyrėmis, dalijosi cigaretes ir bandė jas prisidegti. „Rūkyti – didelė laimė. Anksčiau pradėsit, anksčiau baigsit“, – juokaudamas galvojau praskubėti pro šalį, bet paskui kažkas lyg ir sustabdė mane:

– Policija, – išsitraukiu jau minėtą policijos rėmėjo pažymėjimą. – Ar galima rūkyti viešoje vietoje, miesto centre, šventą dieną, sekmadienį, vaikams, mažoms mergaitėms, pradinukėms, nepilnametėms, – užsipuolu mažąsias nusidėjėles. – Dokumentus, prašom! Pavardės, vardai, tėvų, mokytojų, pavardės!

Išsitraukęs fotoaparatą pradedu fotografuoti.

– Oi, dėde, mes nerūkysim, oi… oi, – aikčioja, susigūžia, pasimeta. – Prisiekiam.

– Prisiekit visos, kad niekada neberūkysit, niekada, jokiom aplinkybėm, neišgėrinėsit, nepaleistuvausit, o užaugusios, subrendusios – tekėsit ir vaikų turėsit.

– Prisiekiam, dėde, prisiekiam, mes eisim į bažnyčią ir… išpažinties…

– Patikėsiu, jei žadat eiti į bažnyčią ir dar išpažinties, tikiu, bet aš jus paseksiu, patikrinsiu.

Palikęs lyg ir perkeistas mergaičiukes nuskubėjau į bažnyčią. Šv. Mišios jau prasidėjusios, truputį vėluoju. Neis jos į bažnyčią, o tuo labiau išpažinties, galvoju. Prasibraunu į priekį, arčiau altoriaus, tad lyg ir arčiau Dievo.

Apšviesk, Aukščiausiasis, mažuosius ir mažąsias rūkalius ir rūkales, kad jie nerūkytų, neragautų alkoholio, apšviesk mane, mus, bandančius su tom ydom kovoti, apšviesk mūsų tautą, sugedusią vakarietišką civilizaciją, meldžiuosi.

Šv. Mišių pabaigoje dešinėje bažnyčios pusėje pamačiau ką tik rūkiusias tris mergužėles. Atrodė jos taisosi, vadinasi, dar galutinai nesugedo…

 

Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija