„XXI amžiaus“ priedas apie gyvybės apsaugą Nr.8 (129)

2011 m. rugpjūčio 19 d.


PRIEDAI

Abipus Nemuno

Kristus ir pasaulis

žvilgsniai

pro vita

Sidabrinė gija

Horizontai

Atodangos


 

Partijos išnyko. Trispalvė okupuota. Svajonės apie Skandinaviją tęsiasi

Vaida Liutkutė

Lietuvoje prasidėjo visiško alkoholio reklamos draudimo atšaukimo svarstymas, suteikęs galimybę stebėti ne tik amžiną visuomenės gerovės ir verslo našumo kovą, bet išryškinęs ir kelias kitas, daug didesnio mąsto, problemas. Stebint viešąją erdvę, bendraujant su Seimo nariais socialiniuose tinkluose paaiškėja įdomūs ir sukrečiantys dalykai: Lietuvoje nebeliko politinių partijų, manipuliacijoms naudojama šalies trispalvė, lietuviai – vienintelė tauta, kurios neveikia reklama, o kol svajojantieji apie skandinavišką gyvenimo kokybę nepajudina nė piršto, Lietuvai grasina Baltarusiškas baubas.

Teko girdėti, kad vienas Seimo narys blaivininkų siekį sustabdyti dabartines Seimo iniciatyvas išvadino revoliucinio aukuro kūrenimu. Akivaizdu, kad kai kuriems politikams žodis „revoliucija“ kelia baimę. Kodėl? Gal baiminamasi, kad gali nebelikti vietos lentelėms su jų pavardėmis ant Seimo kabinetų durų? Juk po revoliucijos prasideda atgimimas, atnešantis pokyčius, kurių išsekusiai Lietuvai reikia it lašo gėlo vandens.  

Kada? Kodėl? Kaip? Išnyko partijos?!

Lietuvos Respublikos piliečio teise balsuoti ir rinkti šalies valdančiuosius naudojuosi ne taip seniai, tačiau visada su didele atsakomybe, įsigilinimu, tikėjimu. Kadangi politinė ideologija yra toji kertinė ašis, aplink kurią sukasi visa jos veikla ir vykdoma politika, didelį dėmesį skiriu partijų programoms. Mano manymu, jos turi išsamiai pristatyti partijos, o kartu ir kiekvieno jos nario, konkrečius veiklos planus. Jose visuomet ieškau bendrų sąlyčio taškų. Nors vyrauja nuomonė, kad rinkimų programa – krūva pažadų ir nieko daugiau, reikia pripažinti, kad tai yra vienintelis rinkėjui suteikiamas būdas sužinoti politinius partijos planus ir nuspręsti, ar jie bent kiek atitinka asmeninius interesus.

Diskusijos dėl alkoholio reklamos atskleidė išties gluminantį faktą – politinių partijų nebėra, nes savo ideologija jos nesivadovauja.  Alkoholio kontrolės įstatymo projektą siūlė vienuolika Seimo narių, iš kurių septyni – Tėvynės sąjungos Lietuvos krikščionių demokratų partijos nariai. Šią partiją rinkėjai liaupsino dėl  ištikimybės ideologijai. TS-LKD rinkimų programoje juodu ant balto parašyta: „Kita kovos prieš besaikį alkoholio vartojimą kryptis – alkoholio reklamos ir prieinamumo ribojimas. Remdamiesi tarptautine tabako kontrolės praktika ir patirtimi, taip pat kitų šalių pavyzdžiais, svarstysime visiško alkoholio, ypač silpnųjų alkoholinių gėrimų ir mišinių, reklamos uždraudimo galimybę. Sieksime apriboti laisvą pastarųjų gėrimų įsigijimo prieinamumą nepilnamečiams“. Panašu, kad partijai turėti vieningą poziciją nebemadinga, o nutolti nuo rinkimų programos vykdymo gali kiekvienas kada panorėjęs. Ar tik nebus tie septyni Seimo nariai nusprendę apgauti rinkėjus, paminti partijos idealus ir ją išduoti? Na, kaip sakė vienas seimo narys iš šio septynetuko – „tai, kas numatyta programoje, mes stengiamės vykdyti, bet alkoholio kontrolės srityje sekasi nekaip...“.

Išvada: rink nerinkęs – jų elgesys, apsipratus su Seimo nario „karūna“, neprognozuojamas, o dirbti sekasi nekaip, nors ir stengiamasi vykdyti partijų programas. Tik, matyt, ne iš paskutiniųjų.

Skandinaviška gerovė be pastangų

Centrinės Europos ir Rytų bloko šalys dažnai linksniuoja Skandinavijos šalis kaip gerąjį pavyzdį. Ne vienas politikas, ekonomistas, žurnalistas yra gėrėjęsis jų gebėjimu tvarkytis šalies viduje, pasiekta gyvenimo kokybe, piliečiams suteikiamomis socialinėmis garantijomis ir t.t. Lietuva – ne balta varna, taip pat tikisi vieną dieną prilygti Baltijos jūros regiono lyderėms. Aukšti tikslai ir dideli užmojai šalies politikai gali būti naudingi, tačiau stebina mūsų suvokimas, kad Skandinavijos pasiekta gerovė vieną dieną aplankys Lietuvą it kokio šventojo apvaizda, o mums nereikės nė piršto pajudinti: pyragais ir riestainiais prapliups iki šiol tik lietų nešę Lietuvos debesys.

Kodėl, norėdami permainų, prieš pozityvius pokyčius pašiaušiame nugaras? Juk šiuo metu šalyje gerovės siekiama tik nedideliam skaičiui įmonių, priklausomų nuo alkoholio reklamos, tačiau pamirštama, kad šaliai sukeliamos žalos kaštai yra perkeliami ant kitų sektorių ir mokesčių mokėtojų pečių. Tokia politika nesivadovauja Skandinavijos šalys. Tarkime, Norvegijoje alkoholio reklama visiškai draudžiama nuo 1975 metų, Švedijoje ji visiškai draudžiama televizijoje, internete, radijuje, jos neišvysi net lauke.

Tuo tarpu Lietuvoje, įvairių Lietuvos organizacijų atstovų laiške Seimo Pirmininkei dėl pritarimo atšaukti dar neįsigaliojusį visišką alkoholio reklamos draudimą teigiama, kad toks draudimas – beprecedentis, jo nėra jokioje Skandinavijos šalyje. Šio laiško priešistorė, tiesa, taip pat ne itin skaidri, nes Internetinių leidinių asociacijos vardu po juo pasirašiusi Aistė Žilinskienė net nesibodėjo pasitarti su asociacijai priklausančiomis žiniasklaidos priemonėmis. Vienos jų atstovas teigė: „Visiškai nepritariame A. Žilinskienės pozicijai ir pabrėžiame, kad apie ją nebuvo informuota, ji su mumis nebuvo derinta“.  

Reklamai atspari tauta

Lietuvos Laisvosios rinkos institutas pristatė atlikto tyrimo apie alkoholio reklamą rezultatus, kurie parodė, kad tik vienuolika procentų apklausos dalyvių reklama skatina vartoti daugiau alkoholio. Šiuo vienu tyrimu bandoma paneigti šimtus mokslinių studijų. Jei reklama neskatina alkoholio vartojimo, tai kodėl pramonė į ją investuoja milijonus? Lietuva – stebuklų kraštas. Tiesa, čia yra ne tik stebukladarių, bet ir šiek tiek naivokų, nes atvirai klausti asmens „kaip jus veikia alkoholio reklama?“ galima tik visiškai neišmanant nei reklamos poveikio individui, nei apklausų sudarymo principų. LLRI viešojoje erdvėje uždaviau klausimą: kiek kainuotų užsisakyti apklausą „Saulė ir Mėnulis nėra dangaus kūnai“? Suprantu, piniginiai klausimai viešai nesprendžiami, bet atsakymo nesulaukusi imu manyti, kad tokį tyrimą, remdamasi laisvosios rinkos principais, LLRI pajėgtų atlikti, kai tik parengtų detalią sąmatą.

Tuo tarpu Seimo nariai, palaikantys reklamos draudimo atšaukimą, it poterius kartoja kažkieno gerai sulipdytus argumentus: internete reklamos nesukontroliuosim, televizijos reklamai skirti pinigai atiteks kitų šalių transliuotojams. Tačiau tai – klaidinga informacija, nes tiek reklamos internete, tiek televizijoje užtikrinimui yra sukurti specialūs mechanizmai, kuriais jau sėkmingai naudojasi kitos šalys. Be to, Europos Sąjungos direktyvos nedraudžia šalims įsivesti jokių griežtesnių ribojimų televizijos transliacijoms, o audiovizualinė žiniasklaidos paslaugų direktyva nedraudžia Lietuvai atsisakyti kokios nors reklamos. Grasinimas, kad alkoholio gamintojai produktus ims reklamuoti Pirmojo Baltijos kanalo eteryje, Lietuva praras milijonus, o reklamos taip ir liksime nesukontroliavę, yra išties juokingas. Juo labiau, kad paties kanalo atstovai tikina įstatymų niekuomet nepažeidinėję ir net neketinantys to daryti.

Įdomu stebėti, kaip piešdami Lietuvos ateitį tokiomis tirštomis ir niūriomis spalvomis, alkoholio gamintojai ir prekybininkai prisidengia trispalvės spalvomis. Atkakliai tvirtina, kad viskas daroma vardan Tėvynės Lietuvos: na, suprantate, kad ji nenuskurstų ir paskutinių marškinių neparduotų. Bet juk dalis didžiųjų Lietuvos televizijos kanalų jau seniai nebepriklauso Lietuvai. Netgi didelė dalis alkoholio gamintojų yra užsienio kapitalo įmonės. Panašu, kad tautiškumo lozungais prisidengiantys pramonės atstovai siekia išplėšti paskutinius pinigėlius iš skurstančios Lietuvos kišenės.

Taigi akivaizdu, jog dalis šalies politikų vadovaujasi tokia logika: jei negalima drausti reklamos visur – nereikia jos drausti visai. O gal tuo pačiu principu derėtų vadovautis visur? Negalėdami užtikrinti, kad vairuotojai visose perėjose praleis pėsčiuosius, panaikinkime šviesoforus?

Alkoholio reklama anksčiau ar vėliau Lietuvoje bus visiškai draudžiama, klausimas tik ar Lietuva bus šios priemonės diegimo lyderė, ar liks tarp paskutiniųjų? V. Kudirka yra pasakęs: „Valdžia negali priversti manęs gerti, o aš turiu pilną teisę prikalbinti kitą negerti“.  Šią paprastą tiesą supranta vis daugiau Lietuvos žmonių, tad atsidurti lyderių pozicijoje dar turime vilties.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija