„XXI amžiaus“ priedas apie gyvybės apsaugą Nr.6 (139)

2012 m. birželio 15 d.


PRIEDAI

žvilgsniai

pro vita

Horizontai

Kristus ir pasaulis

Sidabrinė gija

Atodangos

Abipus Nemuno


 

Sveikata pasirūpinti galiu tik pats

Audrius Poška

Prieš pusantrų metų mane ir mano šeimą sukrėtė netikėtas įvykis – vienam mūsų artimam giminaičiui, mano dvidešimtmečiui krikštasūniui, buvo diagnozuotas vėžys. Tai labai palietė mane ir, būdamas arti jo viso gydymo metu, vis užduodavau sau klausimą – kodėl? Ne kaip išgydyti šią ligą, bet KODĖL šia liga žmonija serga? Atsakymo į šį klausimą paieškos keitė daugelį mano jau      nusistovėjusių požiūrių. Supratau keletą labai svarbių dalykų.

Šiame pasaulyje mano sveikata yra svarbiausia ir įdomiausia tik man pačiam, nes visiems kitiems ji įdomi tik tiek, kiek nesukelia problemų (turiu mintyse šeimą ir kolektyvą), kiek atneša pajamų  farmacijos, „sveikatos apsaugos“ sistemai ir maisto pramonei. Esu tikrai labai laimingas ir man gyventi gera, įdomu ir malonu. Tai kodėl turėčiau skubėti į Amžinybę? Noriu būti pensininkas (mūsų valdžios piktumui), sveikas (farmacijos ir tos pačios „sveikatos apsaugos“ piktumui) ir dar prie „babkių“. Noriu kokybiško ir garbingo užtarnauto poilsio, kaip mėgsta sakyti mūsų šnekoriai „politikieriai“, bet aiškiai suvokiu, kad tuo pasirūpinti, tai sukurti ir pasiekti galiu tik aš pats. Niekas kitas nepasirūpins žmogumi geriau nei jis pats. Tai turi suvokti kiekvienas žmogus šiandien, nes rytoj bus per vėlu. Noriu pamatyti anūkus, džiaugtis jais, žaisti su jais, o kaip tai padaryti, jeigu esi vidutinis lietuvis pensininkas? Tada esi be sveikatos, be pinigų ir be gyvenimo džiaugsmo, nes realybė (valdžios rūpesčiu) yra tik vargana egzistencija. Tai manęs visiškai netenkina!

Vienas iš pokyčių, atsiradusių mano gyvenime, – judėjimas. Antras be galo svarbus pokytis – mityba. Jau daugiau kaip metai mes su žmona visiškai atsakėme bet kokios mėsos, žuvį valgome keletą kartų per metus. Pagrindinis maistas – košės, daržovės ir vaisiai. Daugelis oponuoja, kad gal geriau bet kokia mėsa nei su chemikalais daržovės (šiuo metu kitokių tiesiog nėra). Aš manau, kad kokios bebūtų blogiausios tos daržovės ar vaisiai, jos mažiau kenkia žmogui nei geriausia mėsa. Kur eina mūsų visuomenė su dabartinio mokslo rekomendacijomis, mes visi matome. Kuo daugiau pinigų skiriama „sveikatos apsaugai“ ir farmacijai, tuo labiau visuomenė serga ir miršta. Viskas labai paprasta. Tai yra milžiniški verslai, kuriems žmogus nė kiek nerūpi! Paskutinis pokytis – įsigilinimas į save, į esmines gyvenimo vertybes – dorą, sąžiningumą, darbštumą ir meilę artimui. Kas dieną stengiuosi apie tai galvoti ir kiek įmanoma nepažeisti šių vertybių. Be abejo, angelu ir šventuoju netapau, bet savęs tobulinimui ribų nėra, ir manau, kad blogesniu žmogumi tikrai netapau, o jeigu kiek geresniu, tai jau pasiekimas!

Iki šių pasikeitimų gyvenome kaip ir daugelis. Mėgome sočiai ir gausiai pavalgyti, po to skubėdavome pagulėti. Nelengvai užaugintą viršsvorį saugojome stengdamiesi važiuoti net iki parduotuvės, kuri nuo namų – vos už 100–150 metrų. Prie televizoriaus būdavo ir alaus buteliukas su kokiais nors beverčiais užkandėliais ir t.t. Savo viršsvorį teisindavome sau ir kitiems žinomu visų storulių posakiu (pasiteisinimu) „gero žmogaus turi būti daug“.

Pokyčių pradžia

Daugelis dalykų vyksta mums panosėje, bet mes jų nematome arba nepripažįstame. Pirmoji keistis pradėjo mano žmona Vilija. Ji jau senokai rytais daro mankštą, grūdinasi šaltu vandeniu ir domisi mityba. Bet savame kieme pranašu sunku būti. Taip atsitiko ir jai – ji kalbėjo, o aš jos negirdėjau. Atėjo laikas, kai pats pradėjau domėtis, ieškoti informacijos. O jei ieškai, būtinai atrandi. Man tikras atradimas buvo žinia, kad Sigita Kriaučiūnienė, kurią pažinojau daug metų, – Lietuvos Sveikuolių sąjungos viceprezidentė. Ji buvo didžiųjų mano pokyčių „krikšto motina“, o „krikštatėviu“ tapo Dainius Kepenis po to, kai 2011 metų sausio pirmomis dienomis nuvažiavau į Palangą. Dainiaus sveikatos mokykla – tinkamiausia vieta pradėti pokyčius. Jo stiprios asmenybės žavesys, jūra, pušynai, kopos ir žiema. Patikėkite, tai nepakartojamas derinys! Per pirmąsias dešimt dienų pokyčių, praradau 8 kg ir tai buvo toks stiprus impulsas, bei tiek pasikeitė savijauta, kad apie grįžimą į ankstesnį gyvenimo būdą nebeliko net minties.

Mes su žmona Vilija tapome tikra komanda. Dukros iš pradžių „streikavo“, prieštaravo, ginčijosi, bet, kai suvokė, jog kitaip nebus, susitaikė, kad namuose mėsos nebeliko, kad „kokakola“, „čipsai“ ir kitokie šiuolaikiniai „mitybos perliukai“ yra nepageidaujami. Be abejo, mūsų apsisprendimas yra įsisąmonintas ir suvoktas, o vaikams tai dar vis primesta tvarka, nes nieko panašaus aplinkoje nemato. Mokykla, kiemas, televizorius kiša į mūsų galvas šiuolaikinį reklaminį šlamštą, o jaunam žmogui susivokti tame informacijos sraute nėra taip lengva. Net didžiajai daliai suaugusių tai nesuprantama, ką jau bekalbėti apie jaunimą. Tačiau poslinkiai matomi, ir vis daugiau žmonių susimąsto bei pradeda atskirti tai, kas tikra, o kas kalama per prievartą tik dėl „didžiojo verslo“ naudos.

Pastarąjį pusmetį buvome kviečiami į draugų ir partnerių asmenines ir įmonių šventes Latvijoje. Šventės praėjo smagiai. Jau seniai žinome, kad geram pasilinksminimui alkoholis nebūtinas.

Kiekvienas žmogus turi teisę turėti savo požiūrį ir įsitikinimus. Diskutuojant labai nesunku argumentuotai įrodyti, kad tikrai gera sveikata nesuderinama su fizinio aktyvumo trūkumu, nesuderintu maistu, mėsa, vaistais ar ligoninėmis, rūkymu ar alkoholio vartojimu. O kur dar dvasiniai dalykai, kuriuos daugelis pamiršta! Tai ne mažiau svarbu! Mėgstu posakį – „fiziniai pratimai gali pakeisti daugelį vaistų, bet nė vieni vaistai negali pakeisti fizinių pratimų“. Kitiems skeptikams, kurie tvirtina, kad be mėsos aš nusilpsiu, pasiūlau pasportuoti drauge – pavažiuoti dviračiu kokius 30–40 km, ar pabėgėti bent 5–6 km. Dar tokių nesutikau, kurie norėtų įrodyti, kad esu nusilpęs.

Ar gydytojams tikrai rūpi mūsų sveikata?

Didelė klaida galvoti, jog gydytojai suinteresuoti mūsų sveikata. Šiais laikais klausimas – kas moka pinigus ir už ką gaunamas atlyginimas – padeda atsakyti į daugelį klausimų. Mes nerasime nė vieno mediko, kuris gautų atlyginimą už tai, kad jo pacientai sveiki. Tai kyla logiškas klausimas – kodėl jie turėtų stengtis, kad mes būtume sveiki? Ką jie veiks ir kiek uždirbs? Kaip gyvens sumažėjus pajamoms? Mūsų ligos jiems užtikrina finansiškai saugų gyvenimą. Jeigu mes mažiau sirgsime, kris jų reikšmingumas mūsų visuomenėje. Ar galite įsivaizduoti situaciją, kad, pavyzdžiui, šeimos gydytojas gautų atlyginimą ne už tai, kiek ligonių aptarnavo, o už tai, kiek jų NEREIKĖJO aptarnauti. Įsivaizduojate, kiek biudžeto lėšų būtų sutaupyta, jeigu sveika gyvensena būtų skatinama, o sirgimas būtų neskatinamas išmokomis. Žmonės būtų tuo nepatenkinti, bet prisitaikytų, ir taptume žymiai sveikesnė tauta.

Gydytojai net ir nežino, kaip reikia gyventi, kad nesirgtume. Universitetai juos moko tik greitai panaikinti pasekmes, bet ne priežastis. Jeigu jie žinotų, patys niekada nesirgtų, jų šeimų nariai irgi būtų sveiki... Tačiau dažnai gyvenime matome kitą vaizdelį – daugelis su nemenkais viršsvoriais, ligoti ne tik patys, bet ir jų šeimos nariai. Jie miršta dažnai net nesulaukę garbaus amžiaus, nors ištikimai tarnavo „tradicinei medicinai“. Nežinau, kodėl ji taip vadinasi, kai remiasi farmakologija, kuriai tik 200 metų? Žinau tik tai, kad farmacija šiais laikais – be galo pelningas verslas! Kaip manote, ar nors vienas verslas suinteresuotas savo pelnų mažėjimu?!

Išvalius mūsų organizmą nuo teršalų, išsivalo ir mūsų sąmonė nuo godumo, pavydo, ištvirkimo, veidmainiavimo, melagysčių ir t.t. Šito viso pasaulio politikai bijo labiausiai. Turime suprasti, kad godžius visokiems materialiniams daiktams ir turtams bei praradusius sąžinę žmones labai lengva valdyti. To siekiama reklamomis, filmais, propagandomis, TV programomis, spauda ir t.t. O sąmoningais, dorais ir išmintingais žmonėmis manipuliuoti beveik neįmanoma. Todėl visais laikais visos valdžios pirmiausia naikino inteligentiją, visuomenės šviesuolius.

Laikas keistis – DABAR

Žmonės yra labai inertiški, kas dieną vadovaujasi vienu dėsniu – kam keistis, jeigu ir taip gerai! Keičiamės tik tada, kai ligos prispaudžia, kai suvokiame, kad toliau taip gyventi nebegalima. Dauguma žmonių, paklausti, kas yra pats didžiausias turtas, išpyškina: „Žinoma, kad SVEIKATA!“. O kai paklausi, kiek laiko kasdien skiria pinigams uždirbti ir kiek laiko puoselėti ir saugoti patį didžiausią savo turtą – sveikatą, – nutyla. Tada prasideda įdomiausia ir juokingiausia pokalbio dalis. Dažnai gailiuosi, kad neįrašinėju argumentų ir priežasčių, kurias vardina teisindamiesi. Jeigu duočiau po to paklausyti, daugelis turbūt paneigtų, kad jie taip kalbėjo, nes prisipažinti, kad kalbėjo taip nerišliai, nelogiškai ir kvailai, daugumai paprasčiausiai neužtektų drąsos.

Linkiu susimąstyti, kas yra tikrosios vertybės dabar, ir ryžtis keisti savo gyvenimą patiems, o ne laukti, kol kas nors privers tai daryti. Daugelis sako, kad tai darys, kai ateis laikas. Paklausus, kada bus tas laikas ir kaip jie tai sužinos, niekas negali atsakyti. Manau, kad laikas yra DABAR. Rytoj jau bus per vėlu, nes tas laikas, kurį praleidome, jau niekada nebegrįš.  

 

Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija