„XXI amžiaus“ priedas apie gyvybės apsaugą Nr.2 (159)

2014 m. vasario 21 d.


PRIEDAI

žvilgsniai

pro vita

Horizontai

Sidabrinė gija

Kristus ir pasaulis

Atodangos

Abipus Nemuno


 

Skubėkime mylėti žmones, nes jie taip greitai išeina

Daiva MORDUSIENĖ

Kauno miesto slaugos ligoninė

2013 metų pabaigoje Kauno miesto slaugos ligoninė paminėjo 20-ąsias įsikūrimo metines. Joje man teko dirbti penkerius metus. Dirbau ne tik kaip bendrosios praktikos slaugytoja, bet ir kaip sesutė Kristuje, padėdama ligoniams sugrįžti į Tėvo namus. Norėčiau sugrįžti į tą įamžintą laiką ir prisiminti ligonius, kurie jau dabar turi savo buveines pas Viešpatį. Keletą liudijimų, labai gražių, nors ir skausmingų, apie juos užrašiau. Apie 10 metų dirbau medike, bendrosios praktikos slaugytoja. Teko dirbti reanimacijos skyriuje Alytuje, ten buvo pirmoji vieta, kur realiai susidūriau su trapia žmogaus būtimi, su mirtimi. Tuomet į viską žvelgiau savaip, Dievo buvo tame maža, nes asmeniškai nebuvau Jo pažinusi. Tą dvasinį darbą tuomet Alytaus ligoninėje labai kruopščiai dirbo žinoma gydytoja Birutė Žemaitytė. Prabėgus keletui metų, Viešpats pašaukė mane dirbti ne tik medicininį darbą, prižiūrint žmogaus kūną, bet ir rūpintis jo dvasine gerove. Aš labai dėkinga Jam už tą malonę pažinti visą žmogų, suprasti, koks jis nuostabus, sukurtas pagal Dievo paveikslą ir panašumą. Rūpintis ligoniu su meile – atlikti dieviškąją misiją. Tai neretai reikalauja didžiulio pasiaukojimo. Ne paslaptis ir tai, kad kasdien susiduriant su kančia, prie jos priprantama, pristinga jėgų kiekvienam, ypač reikliam ir irzliam ligoniui, rodyti meilę, dėmesį. Vien žmogiškomis jėgomis vargu ar ilgai tai įmanoma. Čia verta prisiminti Motinos Teresės mintis: jeigu į tarnavimą vargšams, ligoniams pasitelksime tik savo jėgas, užduoties neįveiksime, tačiau su Kristumi galime padaryti viską.

Palaikomojo gydymo slaugos ligoninių steigimas susijęs su Jeanne Garnier vardu: ji 1842 metais įsteigė slaugos ligoninę Prancūzijos mieste Lione. Šiuolaikinių tokio tipo ligoninių steigimo pradžia laikomi 1967 metai, kai Cicely Sounders įkūrė Londone Šv. Kristoforo ligoninę. Nuo tada šios ligoninės ėmė sparčiai plisti visame pasaulyje.

Labai svarbus uždavinys čia tenka kapelionui, kuris yra ypatingu būdu pašauktas ganytojiškai mirštančiųjų globai. Mirties akivaizdoje ir pačioje mirtyje labiau nei bet kada reikia švęsti ir aukštinti gyvybę. Ji privalo būti visiškai gerbiama, saugoma ir puoselėjama žmogui išgyvenant natūralią gyvybės baigtį.

Taigi visais šiais atvejais ligonis laukia išklausymo, supratimo, dialogo, užuojautos bei pagalbos, kuomet dėl ligos bei kančių sunkiai išbandomas ne tik jo pasitikėjimas gyvenimu, bet ir tikėjimas Dievu bei Jo Tėviška meile.

Galiu paliudyti, kad daugeliu atvejų ligas, beje, kaip ir kiekvieną patirtį, Dievas puikiausiai panaudoja ligonio dvasiniam augimui. Liga neretai veda į atsivertimą, kurio pagalba žmonės pirmą kartą savo gyvenime atranda Dievą. Labai svarbu, kad slaugant būtų toks žmogus, kuris klausytų kito ne tik protu, bet ir širdimi. Toks žmogus turėtų patvirtinti šio dieviškojo gailestingumo kvietimo tikrovę, padėti sergančiam atpažinti šį augimo procesą, jį suvokti ir ugdyti.

Ieškodami atsakymo, kodėl žmogų užklumpa kančia, turime pažvelgti į dieviškosios meilės apsireiškimą. Jo misija skirta pakirsti blogio šaknis, nugalėti nuodėmę ir mirtį. Yra dvi esminės amžinojo gyvenimo ir žmogaus galutinės laimės su Dievu sąlygos; tai reiškia, jog eschatologinėje perspektyvoje kančia yra visiškai sunaikinta. Kristus ėjo į savo kančią, suprasdamas jos išganingąją galią. Jis ėjo paklusdamas Tėvui, bet pirmiausia vienydamasis su Juo meilėje, kuria mylėjo žmogų ir pasaulį. Savo kančia Jis parodė, kad „Dievas taip pamilo pasaulį, jog atidavė savo viengimį Sūnų, kad kiekvienas, kuris Jį tiki, nepražūtų, ir turėtų amžinąjį gyvenimą“ (Jn 3, 16).

Paliatyvioje medicinoje kasdien susiduriame su kančia. Vien tik žodžiais apie kančios prasmę, be pasiaukojančio asmens šalia ligonio mažai padėsime. Svarbiausia, ko laukia ligonis, yra išklausymas, supratimas, dialogas, užuojauta bei pagalba tuomet, kai dėl ligos bei kančių sunkiai mėginamas ne tik jo pasitikėjimas gyvenimu, bet ir pats tikėjimas Dievu bei Jo tėviška meile.

Pabandėme pažvelgti į kai kuriuos pacientų dvasinės slaugos aspektus:

1. Žmogus yra šių dviejų, tarpusavyje labai susijusių – fizinio bei dvasinio – elementų vienovė.

2. Žvelgiant į kančią krikščionišku žvilgsniu, eschatologinėje perspektyvoje kančia yra visiškai sunaikinta.

3. Skausmą įmanoma numalšinti medicininėmis priemonėmis, o kančia lieka nuslopinus skausmą, nes kyla iš pačios žmogaus būties, laimės ir pilnatvės troškimo, kurį gali suteikti tik Kūrėjas.

4. Liga pati iš savęs nesuteikia sergančiam žmogui prasmės – tik pats ligonis gali ją įprasminti. Tai nėra natūralus poelgis, tai – tikėjimo vaisius.

5. Kiekvieno žmogaus, net ir nepagydomai sergančio, gyvybė yra be galo vertinga.

6. Medikai neretai linkę matyti vien tik pažeistus žmogaus organus, o ne patį negaluojantį žmogų, kaip visumą, tačiau mūsų pacientai nėra tik kūnai ar organinės mašinos.

7. Krikščionis nėra vienas savo kančioje. Mylintis Tėvas, kenčiantis Viešpats Jėzus bei gydanti dvasia būna šalia jų, veikia, tačiau tai yra slėpinys, peržengiantis žmogaus empirinį suvokimą.

8. Dirbantieji su mirštančiais ir gedinčiais asmenimis turi būti jautrūs žmogaus dvasingumui ir kitoms jo prigimties dimencijoms.

9. Asmenys, patekę į tokią situaciją, gali norėti skirti laiko ir dėmesio dvasiniams klausimams.

10. Dvasinė pagalba turi būti teikiama jautriai, atsižvelgiant į individualius ligonių skirtumus.

11. Teikiantieji dvasinę pagalbą turi būti pasiruošę atvykti pas ligonį bet kada, kai jam reikės, o ne tik nustatytu laiku.

12. Individo dvasinių nuostatų, įsitikinimų išklausymas ir priėmimas kartais gali būti visa, ko tam žmogui reikėjo.

13. Teikiantieji dvasinę pagalbą turi būti labai budrūs besikeičiantiems ligonių dvasiniams poreikiams, kurie terminaliniams ligoniams gali keistis labai greitai.

14. Dvasinė pagalba šeimos nariams ir draugams yra vienas iš esminių rūpinimosi mirštančiuoju komponentų.

15. Mirtis turi būti suprantama kaip gyvenimo dalis, perėjimas į amžinąjį gyvenimą.

16. Svarbu, kad būtų žmonės (ligoninės kapelionas, slaugytojos, socialinis darbuotojas, savanoriai), kurie išklausytų ligonį ir padėtų jam, dar sąmoningam esant, priimti Bažnyčios įsteigtus sakramentus: atgailos, Eucharistijos, ligonio patepimo sakramentą (LPS).

17. Ligonio patepimas teikiamas ne tik mirštantiems, bet ir kiekvienam rimtai sergančiam. Yra siekiama, kad šis sakramentas nebūtų „paskutinis“ patepimas, bet taptų integralia krikščioniško sakramentinio gyvenimo dalimi.

18. Teikiantieji dvasinę pagalbą turi turėti reabilitacinius tikslus ir realistiškai naudoti savo psichinius ir dvasinius resursus.

Liudijimai iš dvasinės ligonių slaugos

Prisimenu vieną vakarą vienoje iš slaugos ligoninės palatų, kurioje gydėsi ligonis Valentas. Mes visi ligoninės darbuotojai jam lengvinome kūno skausmus, o Viešpats jam parodė savo begalinį gailestingumą tą vakarą. Šalia jo budėjo patys artimiausi žmonės. Man dar vakarinėse šv. Mišiose Viešpats davė žodį, kad reikėtų pas Valentą užeiti ir pasakyti tiesą, kad jis serga nepagydoma liga.

Aš atėjau pas jį pasikalbėti apie jo ryšį su Jėzumi. Jo kūnas buvo jau visai silpnas. Niekada nepamiršiu to žmogaus akių, jos spinduliavo gerumu.

Mes susipažinome. Jis jau sunkiai kalbėjo. Aš žinojau, kad jis ilgą laiką nepriėmė Viešpaties malonės. Ir štai dabar ar susitaikys, ar ne?

Aš paklausiau, ar jis priėmęs Krikšto sakramentą ir Šv. Komuniją. Jis atsakė teigiamai. Tuomet, vilgydama jo lūpas vandeniu, paklausiau, ar jis tiki, kad yra Dievas. Jo neigiamas atsakymas man buvo netikėtas. Tuomet aš patylėjau ir paklausiau, ar galiu pasimelsti už jo sveikatą. Jis sutiko. Aš meldžiausi dėkodama žodžiais už jo visą gyvenimą. Tuomet atėjo netikėta mintis paklausti apie jo tėvelius. Jis atsakė, kad mamytė tikėjo, o tėvelis ne. Tuomet aš atsakiau, kad Valentas dabar darosi panašus į savo tėvelį. Ir šlakstydama švęstu vandeniu po maldos išgyvenau, kad tarp manęs ir Valentino yra Viešpats, kuris žvelgia į mūsų širdis ir gelbsti amžinybei. Ir štai atėjo tas laikas, kai Viešpats leido pasakyti labai švelniai ir su meile jam tiesą apie kitą gyvenimą, kuris mūsų visų ir jo laukia, kad ten mūsų laukia gerasis Išganytojas, kuriam turėsime išpažinti savo klaidas. Aš paklausiau, galbūt tai galima būtų padaryti dabar, čia žemėje, šioje palatoje. Jis pritarė. Aš širdimi tikėjau, kad tai – tiesa. Artimieji, pakviesti į palatą, netikėjo jo apsisprendimu, bet akimirksniu tai palietė jų protus ir širdis. Išvažiavo pas kunigą. Mes abu ruošėmės, man ir toliau Viešpats davė žodžius, kurie buvo stiprybė jo dvasiai. Pamatęs kunigą su Švenčiausiu sakramentu, jis visas suspurdėjo, o aš žvelgiau širdimi į švenčiausią Mergelę Mariją, nusidėjėlių gynėją, angelų karalienę… Priėmęs Viešpatį, už keleto valandų į Tėvo rankas atidavė dvasią.

Garbė Dievui, Tėvui ir Sūnui ir Šventajai Dvasiai.

* * *

Norėčiau papasakoti vieno mūsų brolio, ligonio Algimanto, sugrįžimą pas Tėvą. Jis išgyveno mūsų ligoninėje ligos neigimą, izoliaciją, paskui pyktį, derybas, galų gale, susitaikymą.

Sėdėjęs kalėjime už žmogžudystę, dėl ligos išleistas iš jo pirma laiko ir atvežtas į ligoninę baisiai apleistas, buvo vienas sunkiausių pacientų. Toksikomanas, piktas ant viso pasaulio, nes augo pamestas mamos, šis žmogus draskėsi nieko artyn prie savęs neprisileisdamas. Reikėjo nemažai laiko, kol jis pajuto, kad visi čia jam nori gero, pasirengę palengvinti jo kančias. Ir pamažu Algimantas atitoko – rimo, šviesėjo…

Norėčiau truputį plačiau papasakoti apie šį Dievo vyrą – taip dabar galiu drąsiai sakyti. Susipažinome gerdami arbatą, jie su draugu gėrė stiprią kaip kalėjime. Kalbėdavomės apie daug ką. Aš, ilgėjant mūsų draugystės laikui ir užsitarnaudama jo pasitikėjimą manimi, vis daugiau kalbėdavau apie mylintį mus ir jį Tėvą. Jis prisimindavo savo vaikystę, kaip gyveno šalia bažnyčios ir patarnaudavo šv. Mišiose. Vieną kartą aš jį apšlaksčiau švęstu vandeniu, jis tada man pasakė, kad aš nuneščiau tą vandenį į laboratoriją ištirti. Aš jam buvau paaiškinusi, koks tai vanduo. Jis prisimindavo senus laikus, koks buvo donžuanas, ir gerai, nes tai – jo gyvenimo dalis, tuomet pralinksmėdavo.

* * *

Buvo dar vienas Algimanto dabar jau amžinos atminties draugas Algirdas, kurie buvo susipažinę kalėjime. Mes susėsdavome, aš jiems nupirkdavau ant kotelio čiulpinių, bendraudavome, aš atsinešdavau Šventą Raštą ir kartais mums pavykdavo pakalbėti apie Viešpatį, Algimantas liepdavo „parišti“ šitą pokalbį, o Algirdas jau buvo atsivertęs, todėl tylėdavo ir šypsodavosi. Algimantas dažnai pyko ant viso pasaulio, o jo kančia buvo labai sunki ir ne kiekvienam pakeliama. Juk jis dar buvo tik 45 metų vyras, o liga baisi. Jo kūnas vis labiau išopėdavo nuo žaizdų, jis nevaikščiojo. Jei kurią dieną pagerėdavo, būdavo labai linksmas, atsirasdavo vilties vėl gyventi. Vieną kartą po žaizdų perrišimo žiūrėdama į jo nykstantį kūną aš pasakiau, kad jo kojos panašios į Kristaus. Jis tikriausiai žvelgė į mane. Vieną kartą aš, nors ir bijodama, atsinešiau vieną paveiksliuką ir nukryžiuotąjį. Paklausiau, gal palatoje ką nors palikti. Jis pagalvojęs pasiliko paveiksliuką, o ten buvo Nukryžiuotasis su erškėčių vainiku. Po to jis sakydavo: „Aš su Juo pasikalbu“. Ir tas jo ištartas „su Juo“ buvo gyvas ir tikras. Jautėsi, kad kalbasi kaip vyras su vyru, nors tai – gal ir ne pats teisingiausias kelias. Jo būklė blogėjo, žaizdos didėjo, nepaisant visų mūsų, jį slaugančiųjų, pastangų. Kai jam pagerėdavo, aš pasakodavau jam apie amžinąjį gyvenimą, paliudydavau apie mūsų sugrįžimą pas Tėvą. Jis klausydavosi ir būdavo visokių atsakymų ir net barnių, bet dėl amžinojo gyvenimo verta kovoti.

Mes turėjome ir daug bendro, jis mane, kai kada net pamokydavo, ypač, kaip bendrauti su savo mama. Aš jį mokydavau bendrauti su savo mama, nes jis buvo labai sužeistas mamos ir negalėjo jai atleisti. Atleido tik prieš pat mirtį. Su ilgesiu akyse ir šypsena sakė: „Mama, pabūk, neišeik“.

Pradėjome ruoštis pagaliau dar vienam etapui – išpažinčiai. Jis labai bijojo, nors aš jam daugybę kartų kalbėjau apie begalinę Dievo meilę. O jis sakė: „Vaikeli, kiek aš nuodėmių padaręs“. Derėjomės. Ir pagaliau jis pasiryžo. Atėjo klebonas, jį prikėlė, ir prasidėjo jo grįžimas pas laukiantį Tėvą tiesiausiu keliu. Aš už durų meldžiausi. Jis gavo atleidimą, priėmė Šv. Komuniją, gavo visuotinius atlaidus. Aš atėjau, kai kunigas išėjo, jis buvo visai be jėgų, buvo atsimerkęs, bet suglebęs. Po to kitą dieną jis man pasakė, kad buvo išgėręs vaistų, nes labai bijojo. Iškart po išpažinties atėjo mama, buvo jos gimimo diena, jį pabučiavo ir apsipylė ašaromis, paliko vaišes ir išėjo verkdama.

Jis buvo dvasiškai tvirtesnis, kitą dieną sakė, kad jam dar plaukia nuodėmės ir vėl reikia išpažinties. Ir vėl kvietėme kleboną. Jis pasidarė bejėgis kaip kūdikis ir mirė Viešpatyje. Mūsų socialinė darbuotoja Nerija sakė: „Jo išėjimas buvo gražus, mirė susitaikęs su Dievu“.

* * *

„…Kokią vertę Kūrėjo akyse turi turėti žmogus, jeigu užsitarnavo tokį galingą Atpirkėją; jeigu Dievas davė savo viengimį Sūnų, kad jis, žmogus, nežūtų, kad turėtų amžinąjį gyvenimą!“ (Iš enciklikos „Redemptor Hominis“).

Dirbant man, kaip bendrosios praktikos slaugytojai ir kaip Viešpaties įrankiui, tikrai buvo daug ligonių, kuriems labai reikėjo sakramentų, jų gydančios galios, veikiančios juose ir kunigo asmenyje.

Buvo toks ligonis Vladimiras. Jis sirgo gerklų onkologine liga. Diagnozuota IV stadija. Jis patyrė labai dideles kančias. Norėčiau paminėti, kad ligos, beje, kaip ir kiekvieną patirtį Dievas puikiausiai panaudoja ligonio dvasiniam augimui. Liga neretai skatina atsivertimą, kurio pagalba žmonės pirmą kartą savo gyvenime atranda Dievą. Labai svarbu, kad slaugant būtų toks žmogus, kuris klausytų kito žmogaus ne tik protu, bet ir širdimi. Toks žmogus turėtų paliudyti šio dieviškojo gailestingumo kvietimo tikrovę, padėti sergančiam atpažinti šį augimo procesą, jį suvokti bei ugdyti.

Ėjau per palatas klausdama, kam reikės ir kokių kunigo patarimų, nes ruošėmės kviesti kunigą. Užėjau pas Vladimirą, jis gulėjo. Aš paklausiau, ar jis nenori, kad jį aplankytų kunigas, jis atsakė pikčiau – „ne“. Tuomet aš tylėjau ir sėdėjau šalia jo. Po kurio laiko paklausiau, ar jis pakrikštytas, jis atsakė „ne“. Aš vėl tylėjau ir klausiau, ko nori Viešpats iš šito pokalbio. Tada aš sakiau, kad būtų gerai, jeigu į savo gyvenimą priimtumėte Dievo malonę ir pasikrikštytumėte. Jis ilgesnį laiką tylėjo ir aš tylėjau. Ir po kurio laiko sako: „Gerai, pasikrikštysiu“. Jam dėl ligos labai sunku buvo kalbėti. Susitarėme.

Aš pakviečiau kleboną ir jį pakrikštijo. Jis pasakė: „Dabar aš būsiu ne Vladimiras, o Vladas“. Taip jį ir vadinome iki mirštant ir po mirties. Buvo didelis džiaugsmas mūsų širdyse. Jis kentėjo, bet jau buvo nebe vienas. Jis negalėjo kalbėti ir rašė raštelius. Man pasakė: „Daiva, kaip man tave dabar vadinti? Mama, sese?“ Aš sakiau: „Daiva“. Buvau labai sujaudinta to klausimo ir supratau, kad Viešpačiui nėra negalimų dalykų.

Aš jam buvau artimiausia tuo metu, padėjau kuo galėjau. Prieš mirtį atsirado jo pirmoji žmona, anūkai. Pirmą kartą juos matė, dar po savaitės turėjo švęsti jo gimtadienį, bet jis iškeliavo pas Gailestingąjį savo Tėvą. Tebūna Viešpačiui šlovė ir padėka tam, kuris atsivėrė Jo gailestingumui.

* * *

Kitas ligonis buvo Algirdas. Jis sirgo onkologine skrandžio liga, bet labai mylėjo gyvenimą ir labai mokėjo gyventi su kančia. Jis labai lengvai atvėrė savo širdį Viešpačiui. Viskas vyko iškilmingai. Aš buvau jo krikšto mama, o kitas bendradarbis – krikšto tėvas. Išrinkome krikšto vardą, jo rankose palatoje degė žvakė, o mes visi su kunigu meldėmės. Po to mes jį sveikinome, džiaugėmės, dėkojome Dievui, kunigui ir jam. Po kurio laiko aš jį paruošiau ir jis noriai priėmė Sutvirtinimo sakramentą, o dar vėliau – Eucharistijos sakramentą. Sunki kančia jį slėgė, bet jis niekada per tuos 4 mėnesius neatsisakė priimti Viešpaties į savo širdį. Pamažu po pasiruošimo priėmė Laikiną Ligonių Patepimo sakramentą, sakė, kad viduje buvo šviesu ir gera.

Čia ištrauka iš „Žemės druskos“ žurnalo apie Algirdą, jo žodžiai: „Aš dažniausiai būnu vienas…“ – ištaria, ir šiuose žodžiuose girdėti ne skundas, o greičiau pageidavimas.

Mėgo jis būti vienas, bet jo širdis visada buvo atverta Viešpačiui. Buvome artimi, šventėme gimtadienius, retkarčiais pasikalbėdavome, dabar išlieka malda už Jį. Ačiū tau, Dieve.

* * *

Dar buvo Vilija, serganti sunkia onkologine liga, labai išsekusi, žaizdomis aptekusi. Kaip dabar prisimenu jos mažąją dukrytę, kuri atėjo aplankyti mamos su nuostabia gėle rankoje. Ji mažai į ką reagavo ir atrodė beiškeliaujanti. Aš iš artimųjų sužinojau, kad ji nekrikštyta ir, klebonui leidus, pati tai su Viešpačiu atlikau. Aišku, ji nieko nesuprato. Bet juk šis sakramentas teikiamas dovanai ir kūdikiams. Tebūnie ji tas Dievo kūdikėlis pas Viešpatį, jau Jo buveinėje. Amen.

* * *

Prisimenu iš savo praktikos dirbant su ligoniais vieną moterį, kuri išgyveno begalinį gailestingumą ir ilgesį už savo nuodėmes Viešpačiui, laikytas daugelį metų viduje. Aš atėjau pas ją į palatą vėloką vakarą pasikalbėti. Ji atrodė tvirta, pasitikinti savimi. Kaip tik buvo Gavėnios laikas. Aš pasiūliau jai paskaityti minčių apie Išganytojo kančią ir mirtį. Ji sutiko. Aš atsinešiau ir pradėjau skaityti. Ji graudžiai pravirko ir pradėjo muštis į krūtinę, pripažindama savo nuodėmingumą. Aš ją raminau, kad ryte kviesime kunigą, ir gailestingasis Viešpats jai dovanos kaltybes. Ji labai laukė ryto. O ryte sulaukusi kunigo, dėkinga širdimi ramybėje gyveno likusias dienas.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija