Smurto prieš moterį propaganda

Pažįstama socialinė darbuotoja, jau keliolika metų padedanti seksualinį ir kitokį smurtą patyrusioms moterims, kone verkdama paprašė: „Parašykite kur nors, juk neturi, negali šitaip būti. Vaikštome po Kauno „Akropolį“, o tenai – didžiuliai kino plakatai „Šėtono belaukiant“. Plakatuose – apverstas kryžius, ant jo prikalta nėščia, krauju srūvanti moteris... Aplinkui – tėveliai su vaikučiais krykštauja, vaikučiai ledus laižo... Viskas normalu? Šventa ir nevaržoma meninės saviraiškos laisvė?“

Suprantama, saviraiškos laisvė – itin kilnus reikalas, o cenzūra – didelis blogis. Suprantama, reikšdamas nepasitenkinimą akivaizdžiomis perversijomis, eksponuojamomis viešumoje, būtinai susilauksi visuotinės tolerancijos (?) skelbėjų netolerantiškos paniekos: „Ir vėl tie kunigėliai nerimsta, neužtenka jiems prieš abortus, legalią prostituciją, azartinius lošimus rėkti – dar ir kino išraiškos priemones reglamentuoti užsimanė. Katalikiško Irano, ne kitaip, užsigeidė...“

Ir susivoki, mažas žmogus būdamas, kad tavo abejonės ir pasišlykštėjimas vieša sadizmo reklama prilygsta bjauriojo ančiuko cypsėjimui prieš pinigingų kiemo paukščių chorą. Bet vis dėlto, jeigu jau priimame nūnai neginčijamus demokratijos ir lygių teisių postulatus, ar tokia jau teisėta vieša minėtos meninės išraiškos ekspozicija? Ar kas nors atsiklausė didesnės visuomenės dalies, tų pačių tėvelių su vaikučiais, ar jie sutinka, kad jų atžalų sąmonę nuo mažumės pripildytų prievartos prieš nėščią moterį vaizdiniai, kad būtent viešos erdvės būtų tokiais vaizdiniais dekoruojamos?

Krikščionys Lietuvoje nuolat ir nepagrįstai, ir tendencingai kaltinami siekimais „viską drausti“. Tas „viskas“ paprastai yra nepaneigiamą destrukciją, savinaiką plečiantys gyvenimo būdo iškraipymai, kaip, sakysime, pastangos kuo prieinamesnį padaryti alkoholio vartojimą. Tačiau tai – platesnė tema. Apskritai bet kokia civilizacija, net ir labai liberali, nuo urvinio gyvenimo stiliaus skiriasi tam tikrais sutartiniais, visų prisiimamais ribojimais, neišvengiamais draudimais, jeigu norite – „tabu“ (kaip besityčiotų „Be tabu“ tipo liaudies linksminimo laidos). Nelikus jokių vadinamųjų „tabu“, (esame ilgoje žmonijos istorijoje tokių būsenų patyrę) labai nejaukus ir nesaugus tampa netgi uoliausių draudimų priešininkų gyvenimas...

Šėtono nereikėtų šauktis, nes, kai jis ateina, visiems nebūna labai gerai, ypač tada, kai nupiginama žmogaus gyvybė ir jos šaltiniai, kai smurtas prieš nėščią moterį gali būti eksponuojamas kaip „meno kūrinys“ ir nesukelti visuotinio atmetimo. Verta pamąstyti, ar tai – tikrai tasai laisvės ir gerovės kelias, kuriuo norėtume eiti.

Kun. Robertas Grigas,
Lietuvos laisvės kovos dalyvis

Kaunas

© 2014 „XXI amžius“