Didžiuojasi, kad myli ir yra mylimi

Rūta AVERKIENĖ

Rajono mero pavaduotojas Alvydas Valeiša su Stanislava ir Broniumi Babravičiais

Auksinių vestuvių proga pagerbė mero pavaduotojas

Mielupio kaime gyvenantys Stanislava ir Bronius Babravičiai, susituokę prieš penkias dešimtis metų, minėjo garbingą vedybų metinių sukaktį. Ta proga auksinę santuoką švenčiančius mielupiečius pagerbė Varėnos rajono savivaldybės mero pavaduotojas Alvydas Valeiša ir Matuizų seniūnijos darbuotoja Eugenija Sasnauskienė.

Sukaktuvininkai buvo maloniai nustebinti, kad jų pušynuose pasislėpusią sodybą aplankė ir juos pasveikino rajono valdžios atstovas. Mėgstanti skaityti Stanislava džiaugėsi ne tik mero pavaduotojo dovanota gražia orchidėjų puokšte, kuri, kaip patys šmaikštavo, žydės visą „medaus“ mėnesį, bet ir įrėmintu mero sveikinimu bei E.Drobelio knyga „Čepkeliai“.

Jų erdvioje pušynėliais apsuptoje sodyboje svetingai priimamas kiekvienas, todėl ir į auksinių vestuvių iškilmes pas Stanislavą ir Bronių suvažiavo didelis būrys giminaičių ir draugų. Per dzūkišką nuoširdumą ir vaišingumą suradę takelį į žmonių širdis, Babravičiai gali didžiuotis, kad yra mylimi visur.

Meilė tęsiasi… penkiasdešimt metų

Susėdę pasišnekučiuoti, Babravičiai trumpam prisiminė savo gyvenimą. Rodos, dar visai neseniai Valkininkų bažnyčioje vienas kitam prisiekė amžiną meilę, o jau ne tik dvi dukros – Staselė ir Janina – išaugintos, bet ir vaikaičiai Ramunė, Tomas ir Nerijus jau dideli.

Civilinę santuoką Babravičiai įregistravo Eišiškėse. „Nulėkėm dviračiais su liudininkais ir „apsiženijom“. Vestuvės buvo dviejose pusėse, didelės, kaimiškos. Ir balta suknelė buvo, ir piršliai su svotais…“ – šypsosi sukaktuvininkai. „Argi galvojom, kad šitiek pragyvensim“, – sako Stanislava.

Gyvenimas nelepino

Ar neliūdna tarp miškų gyventi? Stanislava juokauja, kad kai atitekėjo į šiuos namus iš Pučkornių kaimo, abejojo, ar pripras čia gyventi. Bet apsiprato. Linksmo būdo moteris juokauja, kad pavasarį, vasarą čia tikrai nėra ko liūdėti – geras oras, graži gamta supa jų sodybą. „Nori – grybauk, nori – eik prie Merkio, kuris teka už kelių šimtų metrų…“.

Dukros tėvams pritaria: „Mėgstam grybaut. Tėvai, net ir negalėdami paeit, vis tiek grybauja…“.

Žiemą šalia jų sodybos dažnai laukiniai žvėrys užklysta.

„Na, o kai pabosta namie, tai pasikinkom arkliuką ir važiuojam pasižmonėt…“.

Babravičiai džiaugiasi, kad mielupiečiai draugiški, todėl dažnai sueina draugėn, padainuoja, pabendrauja. „Dainuojam tai tik šventas ir senovines giesmes, nes daug jų mokam“, – giriasi Stanislava. O ramumu stebinantis Bronius pasiguodžia, kad jau nelabai kaime yra kam dainuot, nes nedaug gyventojų belikę.

Visas šių žmonių gyvenimas su giria susipynęs. Stanislava anksčiau dirbo kolūkyje, Valkininkų miškų ūkyje, o Bronius visą gyvenimą – Valkininkų miškų ūkyje.

Stanislava, prisiminusi jųdviejų gyvenimą, sako, kad visą laiką daug dirbo. Ji mėgo austi. Neužgyveno kažin kokio turto, nes žemė čia nederlinga, bet, ai, argi turtai gyvenime svarbiausia. Babravičiams – tikrai ne. Jiems didžiausia vertybė – artimųjų pagarba.

Laimingi… dabar ir visados

Babravičius pažįstantys žmonės sako, kad ši sutuoktinių pora yra vienas kitam ištikimos šeimos simbolis, iš jų kantrybės ir pakantumo turėtų mokytis visi. Nieko, oi, nieko gyvenime jie nesigaili, svarbiausia, kad abu šalia, pasitardami, ir senatvės sulaukė.

Abu sakosi, kad dabar norisi dar ilgai ir laimingai kartu gyventi.

Varėnos rajonas

Autorės nuotrauka

© 2007 „XXI amžius“