Tautodailininkė tikisi, kad muziejų atstatys vaikaičiai

Jolita ŽURAUSKIENĖ

Tautodailininkė Alfreda Marcinkienė mėgsta siuvinėti ir megzti

Netolimoje praeityje Ukmergės rajono Daumantiškių kaime esančią Marcinkų sodybą-muziejų lankė turistai, svečiai. Dabar iš muziejaus ir vertingų eksponatų likusi tik degėsių krūva, aplink galvas kelia usnys ir dilgėlės, akmenys apžėlę samanomis. Šios sodybos šeimininkė, perkopusi aštuntąją dešimtį tautodailininkė Alfreda Marcinkienė, išvydusi žurnalistus, atsidūsta ir pokalbį pradeda žodžiais: „Viskas turi savo pradžią ir pabaigą…“.

Sodybą įsigyti įkalbėjo mama

Tuo metu, kada kaimo sodybas šlavė melioracija, Alfredos mama, gyvenusi Daumantiškių kaime, paprašė dukros nupirkti netoliese esančią trobelę, kad turėtų kur gyventi. „Aš mamai sakiau, kad ta troba labai netikusi. Buvo laikraštyje skelbimas, kad parduodama už 300 rublių. Niekas nepirko. O mama apžiūrėjusi sakė, kad pirkčiau tą trobą, nes vien tik šulinys ir sodas tų pinigų vertas“, – pasakoja Alfreda sodybos įsigijimo istoriją.

Prieš keturis dešimtmečius Marcinkai gyveno Kaune, tačiau vis dažniau užsukdavo į sodybą, ją tvarkydavo, su vyru ten vasarodavo. Tautodailininkė į sodybą atgabeno savo tapybos darbų, kilimėlių.

Įkūrė muziejų

„Aplinkui vyko melioracija. Pradėti naikinti namai, įvairūs senoviniai dalykai, kuriuos buvo verta išsaugoti. Mes su vyru pradėjom tuos senus daiktus vežimėliu vežti, vaikai įvairių daiktų atnešdavo, kai ką išmainydavome“, – mena senolė. Specialistai Marcinkams patarė išlaikyti baudžiavos laikais statytą trobą ir įkurti muziejų. Alfreda pabrėžia, jog jie su vyru buvo abstinentai, visai negerdavo alkoholio, tai draugai ir visi norintieji pamatyti surinktus senovinius daiktus pas juos atvykdavo ne su buteliu, bet su eksponatais. Po ilgo ir kruopštaus darbo išgražėjo sodybos aplinka, kieme sužydo gėlės, muziejų ėmė lankyti pirmosios ekskursijos. Tautodailininkė teigia, jog tuo metu, kai šeima gyvendavo Kaune, į sodybą atklysdavo ilgapirščiai, todėl Marcinkai nusprendė nepalikti sodybos be priežiūros.

Miestą iškeitė į kaimą

A.Marcinkienė, gyvendama Kaune, 20 metų dirbo fotožurnaliste laikraštyje „Kauno tiesa“, jos nuotraukos buvo spausdinamos žurnale „Tarybinė moteris“. Moteris dirbo ir darė nuotraukas Kauno medicinos instituto Anatomijos katedrai. Sutuoktiniai mintimis vis dažniau nuklysdavo į senąją sodybą ir vieną dieną galutinai nusprendė išsikelti iš didmiesčio į Ukmergę. „Pamatėme, kad sodyboje reikia budėti, nes ten buvo ką vogti. Žiemą gyventi buvo šalta, tai nusprendėme iš kaimynų nupirkti seną ąžuolinį tvartą ir iš jo pastatyti tapybos galeriją bei įrengti šildomą kambarėlį. Kai pastatėme galeriją, sukabinome 100 paveikslų, daugiau nei pusė buvo mano. Tada dar daugiau žmonių pradėjo čia važiuoti, po dvi tris ekskursijas per dieną“, – prisimena tautodailininkė.

Užgriuvo negandos

Pasak A.Marcinkienės, pastačius galeriją, po dvejų metų mirė vyras, praslinkus vieneriems metams pastatą nusiaubė gaisras. Sodybos šeimininkė dalį vertingesnių daiktų pardavė Kauno, Vilniaus, Ukmergės muziejams, daug eksponatų sudegė. „Už tuos pinigus pradėjau remontą. Atstačiau tą galeriją. Maniau, kad po mano mirties šį darbą tęs mano jaunesnė sesuo Jadvyga, kuri gyveno Vilniuje ir 50 metų dirbo muziejuje. Tikėjausi, kad ji tvarkys, prižiūrės. Bet prieš ketverius metus sesuo mirė“, – nuskamba liūdna gaida vienišos senolės balse.

A.Marcinkienės sodybą ir galeriją galutinai nusiaubė plėšikai, kurie išnešė nemažai vertingų daiktų, dar sykį suliepsnojo galerijos pastogė.

Siuvinėja ir mezga

Likusi viena 85-erių metų senolė nebeketina atstatyti galerijos. Tam nebeturi nei sveikatos, nei pinigų. A.Marcinkienė, vaikščiodama po ugnies nusiaubtą galeriją, vardija čia stovėjusius prieškarinius daiktus: baldus, įvairius rakandus, meno dirbinius. Vieniša moteris aplūžusioje trobelėje daug skaito, siuvinėja, mezga. Ypač ji džiaugiasi laikraščiu „XXI amžius“, kurį prenumeruoja.

Pastaruoju metu Marcinkų sodyboje lankėsi Kauno M.K.Čiurlionio dailės muziejaus darbuotojai, kurie apžiūrėjo tautodailininkės rankų darbo kilimėlius ir per 100 darbų atrinko į parodą. A.Marcinkienė sako, kad vienas jos siuvinėtas kilimas puošia Kultūros ministerijos sieną, kitą didelį kilimą ji padovanojo Tautodailininkų sąjungos pirmininkui Rimui Zinkevičiui.

Vieniša močiutė puoselėja mintį, kad ateityje galeriją vis dėlto atstatys jos vaikaičiai.

Daumantiškis,

Ukmergės rajonas

Autorės nuotrauka

© 2007 „XXI amžius“