Nereali visuomenė ir valstybė

Pranciška Regina LIUBERTAITĖ

Žodis „nerealus“ labai dažnas tarp jaunimo. Beje, jaunimas kartais pagauna esmę, tokiais žodžiais išreikšdamas savo mintis ir nuotaikas. Kaip tik minėtas žodis šiuo metu padeda tą esmę išryškinti.

Iš tikrųjų, atrodytų, gyvename nerealioje visuomenėje ir valstybėje, nes iš menko lygio (turinio požiūriu) žurnalų nuotraukų žvelgia tik jauni masažų ir makiažų išpuoselėti veidai, žvilgsnį glosto išmankštintos ar dietų išlieknintos figūros, o tekstai apsiriboja drabužių ir papuošalų aprašinėjimu. Jeigu veidas ne jaunas, jis arba taip iki koktumo išdailinamas, kad atrodytų jaunas, arba dedama jaunystės laikų nuotrauka. Visa tai primena karikatūrą, tik kiek kitokia prasme – čia persistengta. Tai verčia abejoti žurnalų leidėjų ne tik intelektu, bet ir kompetencija ir įtarti, kad jie banaliai suvokia tikrovę. Iš žurnalistų tik ir girdi, kad leidinių savininkai neima straipsnių apie senus ar pagyvenusius žmones, nes jie, žurnalų savininkų asmeniniu sprendimu, yra už gyvenimo ribų, lyg kokiose paraštėse. Iš tikrųjų rodomas ne realus, o išgražintas, išpuoselėtas, išmankštintas gyvenimas. Lyg tie, kuriuos mankština arba kurie kitus mankština, niekada gyvenime nesusimąstytų, kad bus seni. Tai lig šiol, mano manymu, didžiausias pagyvenusio žmogaus teisių pažeidimas ir lygių galimybių apribojimas, kurį Lietuvoje būtų galima įrašyti į kokią nors negirdėtą rekordų knygą.

Prie ko priveda toks iš aukšto poligrafinio lygio žurnalų puslapių į mus žvelgiančio „gyvenimo“ dailinimas? Jau nekalbu apie tai, kad tokia padėtis jaunimą skatina nekultūringai elgtis su vyresniais žmonėmis. Be to, pavyzdys užkrečiamas ir tas užkratas plinta į kitas sritis: nusikaltėliai tapo autoritetais, susikompromitavę valdininkai nuo visuomenės dangstomi politikų gražbylystėmis, dailinamas jų moralinis veidas, slepiami nusikaltimai ir korupcija. Kuriama neabejotinai tuščia, iš paviršiaus graži išorė, stengiamasi ją, taip nušlifuotą, įtvirtinti viešajame gyvenime. Tik iškilus į paviršių visai tiesai aiškėja, kad dažno išgražinto vadinamojo elito atstovo visiškai tuščias vidus, likęs tik noras būti žinomam, garsiam bet kokia kaina ir bet kokia kaina būti dėmesio centre. Taigi nebūk protingas, bet būk gražus – netiesiogiai rėkte rėkia žurnaliūkščiai. Ar toli eisime taip aukštindami grožį, bet pamindami išmintį ir protą?

Piktnaudžiaujant „pilietinės visuomenės“ sąvoka, kuriamas žmogaus plačių teisių poreikis ir būtinumas be jokios atsakomybės. Tas ryšku daugelyje sričių. Apsiribokime viešu elgesiu, pirmiausia keliuose. Kartais atrodo, kad visos Lietuvos miestelių gyventojai išėjo į gatvių važiuojamąją dalį savęs pademonstruoti ar tiesiog siekia būti suvažinėti. Nors čia pat šaligatvis, bet eina ir dar vedasi mažą vaiką gatve, kuria važiuoja mašinos. Ir tai ne kokiame nors viename miestelyje. Girdi, dabar laisvė. Laisvė išgėrus sėsti už vairo ir suvažinėti pėsčiuosius, kurie su ta pačia laisve išėjo į gatves ir net po perspėjimo signalo nesitraukia į kelkraštį. Laisvė moteriai eiti gatve su cigarete rankoje, nors visas pasaulis jau atsisako ir svaigalų, ir rūkalų, o rūkančios gatvėje moterys normalioje visuomenėje įvardijamos prostitutėmis. Laisvė nedirbti, gyventi iš pašalpų, kai tuo metu dirbantys ir vaikus auginantys žmonės sunkiai suduria galą su galu, bet, būdami blaivūs, pašalpų negauna. Laisvė, laisvė, laisvė… jau iki koktumo be jokios atsakomybės, nesusimąsčius apie padarinius ar atsitinkančius skaudžius, nepataisomus ir nesugrąžinamus įvykius.

Toks būvis veda į visišką išsigimimą. Sakoma, kad žuvis pūva nuo galvos. Iš tiesų šis posakis teisingas, juk tos išgražintos, išpuoselėtos kalbančios galvos nieko nedaro, tik rūpinasi savo įvaizdžiu ir kaip išlikti valdžioje dar vieną kadenciją, kaip būti gražiam ar gražiai, kad patektų į žurnalą ir visi pastebėtų, įsimintų, per rinkimus balsuotų. Kam tokia atgrasi laisvė reikalinga ir prie ko ji veda? Akivaizdu, kad pačios primityviausios anarchijos link. Ir ne tik anarchijos, bet ir apatijos, sąstingio, nenoro nei galvoti, nei ką nors reikšminga padaryti. Kam reikia naujovių, kam reikia darbo visuomenės labui, jeigu už nebūtus nuopelnus tokį visuomenės „veikėją“ rodo per televiziją, su juo kalbasi, jį filmuoja, demonstruoja visais įmanomais būdais. Taip patenkinama savimeilė, kuri apsigaubia savimyla. Žmogus pats užsiliūliuoja, pasikelia į aukštumas, o aplinkui toliau klesti nežabota anarchija ir savivalė.

Mūsų valstybėje aiškiai akcentuojama amžiaus riba, už kurios kiekvienas vyresnio amžiaus sulaukęs tarsi nebelaikomas žmogumi. Ir ta riba kartais būna 35, kartais 40 metų. Ypač keista, kai šitaip elgiamasi su kūrybingu žmogumi, kuriam kūrybinė veikla yra jo gyvenimo dalis arba net gyvenimo būdas. Gauna toks vidutinio amžiaus žmogus kvietimą dalyvauti konkurse ar kokiame nors kūrybiniame projekte, o kvietime nurodyta, kad paraiškas gali siųsti asmenys iki 40 metų. Kam tada kokiam penkiasdešimtmečiui ar vyresniam tą paraišką ir siųsti, jeigu joje ryškiai užbrėžta amžiaus riba? Tai turbūt negirdėti pasaulyje dalykai, primenantys katės ir pelės žaidimą: mes tave kviečiame, bet, matai, tu konkurse negali dalyvauti… dėl amžiaus. Tik kas gali nustatyti tą amžiaus ribą, kada žmogus jau nebeturi teisės kurti? Ar taip yra kur normaliame pasaulyje?

Kas gali žmogui uždrausti ar sulaikyti jo kūrybos galimybes?! Iš šalies žiūrint, tiesiog juokinga ir kvaila dėl tokio dirbtinio draudimo. Nežinau nei tokios institucijos, nei tokio barjero, kuriuo būtų galima įteisinti uždrausti kurti. Juk kūryba – ne koks savęs prievartavimo aktas, o Dievo dovana, kuri vienam duota, o kitam – visiškai neskirta. Dažniausiai toks be talento yra tik pagiežingas rėksnys, kuriam svarbu būti pastebėtam ir garsiam bet kokia kaina, nors yra tik vidutinis amatininkas su savo pusgaminio reklama. Tokio nei išliekamoji, nei meninė vertė nejaudina. Tad ir matome visur tik vidutinybės siautėjimą: politikoje, kultūroje, mene ir apskritai Lietuvos gyvenime, kuris anarchijos stumiamas į sunkiai suvokiamą ir numanomą dugną, nes nebėra idėjų, nebėra noro, nebėra kūrybinės ugnies, tik alsus troškulys bet kokia kaina pasistatyti sau išorės blizgesio šlovės paminklą. Nerealų, bet tokį stabilų, žvelgiantį į visuomenę iš pigaus skonio žurnalo viršelio iki koktumo nudailintu, nenatūraliu veidu, atspindinčiu bedvasę tuštybę.

© 2007 „XXI amžius“