„XXI amžiaus“ priedas apie slaptąsias tarnybas

2008 gegužės 21 d., Nr.5 (16)


PRIEDAI

Abipus Nemuno

Kristus ir pasaulis

žvilgsniai

pro vita

Sidabrinė gija

Horizontai

Atodangos


 

Kariškos „pakazuchos“ elementai

Vaizdingame Vingio parke Vilniuje praėjusį savaitgalį surengta įspūdinga šventė, oficialiai vadinama mūsų kariuomenės ir visuomenės suartėjimo diena. Tokia šventė šiandien labai reikalinga Lietuvai, kadangi mūsų ginkluotosios pajėgos nūnai itin atitolusios nuo visuomenės. Ne visuomenė atitolusi nuo kariuomenės, o būtent kariuomenė tapo uždaresnė, slaptesnė, paslaptingesnė.

Egzistuoja kelios objektyvios priežastys, dėl kurių per pastaruosius kelerius metus akivaizdžiai sustiprėjo atitolimo, atitrūkimo tendencijos. Jei kariuomenės vadovybė atsisako šauktinių, kitaip ir būti negali. Susvetimėjimo tendencijos neišvengiamos. Tokiais atvejais nebelieka rišamosios medžiagos – šauktinių, kuriuos, tarnaujančius kariuomenėje, lankytų tėvai, draugai, mylimosios, kurie sugrįžę į namus pasakotų apie tarnybos šalies kariuomenėje gerąsias ir blogąsias puses. Jei Krašto apsaugos ministerija mažina savanorių pajėgas, neteikia didelės reikšmės kariuomenės rezervo stiprinimui, gausinimui, vadinasi, ginkluotosiose pajėgose belieka vadinamieji samdiniai, kurie, vaizdžiai tariant, rūpinasi valstybės gynimo reikalais vien didelių atlyginimų skatinami. Jokiu būdu negalima sakyti, jog samdiniui, kuris oficialiai vadinamas kariu – profesionalu, svetimos patriotizmo nuostatos. Tačiau gyvenimiška patirtis taip pat byloja, kad toli gražu ne kiekvienam samdiniui, be uždarbio, nuoširdžiai rūpi krašto likimas. Tokie dažniausiai bijo prarasti solidų uždarbį. Valstybės likimas – ne toks jau ir svarbus. Svarbiausia – uždarbis bei senatvės pensija.

Tiesa, esama pavyzdžių, kai ir samdiniai puikiai kariauja, negailėdami nei jėgų, nei gyvybės. Samdiniai kartais sąžiningai gina net jiems visiškai svetimos šalies interesus. Prancūzijos svetimšalių legione tarnaujantys vaikinai ir vyrai – puikus tokio elgesio pavyzdys. Bijodami netekti solidžių atlyginimų bei pensijų, svetimšalių legiono kariai puikiai gina oficialiojo Paryžiaus interesus Afrikoje, Azijoje, Balkanuose. Ir vis dėlto Lietuvos kariuomenės padėtis – unikali. Lietuvos kariuomenės nepalyginsi nei su Prancūzijos svetimšalių legionu, nei su JAV nacionalinės gvardijos kariais, nei su kitų NATO ir Europos Sąjungos šalių ginkluotosiomis pajėgomis. Lietuva turi valstybinę sieną su valstybe, iš kurios per pastaruosius du šimtus metų susilaukdavo vien blogų dalykų. O ir šiandien toji valstybė neatsisako nei viešų, nei užslėptų ekspansinių, revanšistinių planų. Todėl Lietuvos visuomenės dėmesys savoms ginkluotosioms pajėgoms turėtų būti nepalyginamai didesnis, gilesnis ir principingesnis nei iki šiol.

Puiku, kad Krašto apsaugos ministerija ir kariuomenės vadovybė visuomenei gegužės 17-ąją padovanojo puikią šventę Vingio parke, kur buvo galima stebėti kovinius žvalgų pasirodymus, apžiūrėti ginkluotės bei amunicijos, kuria šiandien naudojasi mūsų kariai, pavyzdžius, paskanauti vadinamosios kareiviškos košės, pasiklausyti kariškų maršų ir melodijų. Tačiau akivaizdu, kad tokių renginių trūksta. Tiksliau sakant, trūksta kiek kitokios pakraipos renginių. Krašto apsaugos ministerija ir kariuomenės vadovybė per metus surengia vieną kitą įspūdingą, daug kainuojančią šventę, kuri, kad ir ką kas sakytų, turi ir vadinamosios „pakazuchos“ elementų. O štai žurnalą „Karys“, kurį ne taip seniai dar buvo galima įsigyti visuose šalies kioskuose, paverčia grynai žinybiniu, uždaru leidiniu. Dabar šio žurnalo spaudos kioskuose nenusipirksi net ir už didelius pinigus, nes jo ten tiesiog nebebūna. Jis dalijamas tik daliniuose ir štabuose. Panašus ir laikraščio „Savanoris“ likimas. Jo spaudos kioskuose seniai neberasi, jis platinamas tik krašto apsaugos savanorių pajėgose. Žodžiu, visuomenei, kuri susidomėjusi gegužės 17-ąją Vingio parke žiūrėjo į Lietuvos karius, šie leidiniai neprieinami. Prie visuomenei beveik nežinomų kariškų leidinių derėtų priskirti ir dar du žurnalus – „Kardą“, daugiausia dėmesio skiriantį karininkų šiokiadieniams, ir „Trimitą“, pasakojantį apie Lietuvos šaulių sąjungos nūdieną. Be kai kurių išlygų, galima drąsiai teigti, jog visi šie leidiniai dabar jau netarnauja kariuomenės ir visuomenės suartėjimui. Jie neprieinami visuomenei.

Kokios priežastys lėmė, kad nei „Kario“, nei „Savanorio“, nei kai kurių kitų kariškų leidinių šiandien nebegalima rasti Lietuvos spaudos kioskuose? Įmanoma sugalvoti įvairiausių pasiteisinimų, kodėl taip atsitiko. Patys įtikinamiausi – finansiniai. Girdi, neapsimoka šių leidinių pardavinėti kioskuose, nes tokia prekyba neša vien finansinius nuostolius. Tačiau nederėtų atmesti ir versijos, jog esama jėgų, kurioms nenaudingas nuoširdus visuomenės ir kariuomenės bendradarbiavimas. Iš Lietuvos ginkluotųjų pajėgų pasitraukiantys karininkai pasakoja, jog mūsų kariuomenėje įsigali negeros tendencijos: specialiai, kryptingai silpninamos savanorių pajėgos, o štai karių rezervo gausinimo reikalai visai užmiršti. Jei anksčiau ginkluotosiose pajėgose atitarnavę kariai ir karininkai mažiausiai du kartus per metus buvo šaukiami bent jau į šaudymo pratybas, net važiuodavo į šaudymo pratybas Latvijon ar Estijon, tai šiandien viso to nebeliko. Šiandien apsiribojama paviršutiniškomis paskaitėlėmis mokymo centre Nemenčinėje ar sočiais pasisėdėjimais ne itin pigiuose restoranėliuose Biržuose ar Kėdainiuose. O juk kariuomenės stiprumą bei gyvybingumą apibūdina ne tiek šiandien tarnaujantys kariai, kiek rezervo, kuriuo Lietuvoje šiandien niekas nesirūpina, brandumas. Keista, kad šiais viešumo ir demokratijos laikais apie tai niekas niekur viešai nekalba. Nei kariškoje spaudoje, nei televizijos laidose, nei Seime. Apie tikrąsias kariuomenės problemas neužsiminta ir gegužės 17-osios šventėje Vingio parke.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija