„XXI amžiaus“ priedas apie slaptąsias tarnybas

2008 gegužės 21 d., Nr.5 (16)


PRIEDAI

Abipus Nemuno

Kristus ir pasaulis

žvilgsniai

pro vita

Sidabrinė gija

Horizontai

Atodangos


 

Dvidešimt klausimų dėl Čečėnijos ir Kaukazo

Dr. Letas Palmaitis

Pastaruoju metu mus pasiekė prieštaringos diskusijos dėl įvykių Kaukaze. Neseniai „XXI amžius“ (Nr. 31) išspausdino Imanto Meliano interviu su buvusiu Čečėnijos Respublikos Ičkerija (ČRI) užsienio reikalų ministru Achmedu Zakajevu. Interviu vėliau pasirodė ir A. Zakajevo svetainėje Chechenpress.info. Dar anksčiau „XXI amžius“ išspausdino kitą I. Meliano straipsnį „Permaininga čečėnų pasipriešinimo istorija“ („XXI amžius“, 2008, Nr. 22).

Dar prieš šį interviu LR Seime buvo surengta konferencija, kurioje A. Zakajevo šalininkai gavo progą pademonstruoti save čečėnų tautos atstovais bei kovotojais už demokratinę jos ateitį. Būdamas Kaukazo dekoloniozavimo sąjūdžio atstovu Lietuvoje, aš atsisakiau dalyvauti populiarinant A. Zakajevo veiklą, bet susirašinėdamas su konferencijos organizatoriais supratau, kad nepaisant interneto, mūsuose net tie, kurie domisi Čečėnija, nežino, kad ČRI jos teisėtos vadovybės paleista su visomis institucijomis dar 2006 m. spalyje, kai buvo paskelbtas naujasis kovojantis valstybinis vienetas – islamiškas Kaukazo Emyratas. Todėl mane itin sudomino I. Meliano žodžiai minėtame interviu: „Absoliuti nuoširdžių čečėnų tautos draugų Lietuvoje dauguma su pasitenkinimu sužinojo...“ (apie A. Zakajevo paskelbtą „vyriausybę tremtyje“) – taip kalba politikos apžvalgininkas, asociacijos „Lietuva – Ičkerija“ tarybos narys. Kur jis buvo anksčiau, jei dabar skundžiasi, kad nei Vakarai, nei pati Lietuva neplatina jokios informacijos apie įvykius Kaukaze?

Priminsiu įvykius, dėl kurių niekas nesiginčija: Čečėnijos Respublika Ičkerija buvo paskelbta 1991 m. rugsėjo 6 dieną kaip pirmoji demokratinė čečėnų valstybė. Iki 1991 metų (1957-1991) Čečėnija buvo Rusijos Federacijos Čečėnijos-Ingušijos Autonominės Respublikos sudėtyje. 1990 m. lapkričio 27 dieną ČIAR, savo Aukščiausios Tarybos sprendimu, teisėtai išėjo iš SSRS sudėties pagal SSRS 1990 m. balandžio 3 dieną įstatymą dėl sąjunginių ir autonominių respublikų išėjimo iš SSRS tvarkos bei pagal SSRS 1990 m. balandžio 26 dienos įstatymą dėl autonominių ir sąjunginių respublikų teisių suvienodinimo, autonominių respublikų statuso prilyginimo Federacijos subjektų statusui bei Sąjungos ir Federacijos subjektų kompetencijų atribojimo. Išėjusi iš SSRS, Čečėnija nebeįstojo ir į Rusijos Federaciją, ir jokios „federacinės sutarties“ niekada nebuvo pasirašiusi. Taigi susiformavus teisėtai Čečėnijos valdžiai, kuri 1991 m. paskelbė ČRI nepriklausomybę, kalbos apie vadinamąjį „čečėnų separatizmą“ ir „separatistus“ tapo juridiniams faktams prieštaraujančiu melu. 1994 metais Rusija įsibrovė į ČRI, kuri nei de jure, nei de facto nebeturėjo nieko su ja bendro nuo 1990 11 27.

1994-1996 metais dėl Rusijos agresijos kaltės vyko pirmasis čečėnų karas, kurį Rusija pralaimėjo. 1999 metais, po FSB organizuotų provokacijų, sprogdinant namus Maskvoje ir Volgodonske bei apkaltinant čečėnus, rusai pradėjo antrąjį karą prieš nepriklausomą ČRI, pažeisdami savo pačių aukščiausiame lygyje (o tai pripažinimas de facto) 1997 05 12 pasirašytą Taikos sutartį. Abiejų karų metu fiziškai sunaikintas beveik ketvirtadalis čečėnų tautos įskaitant daugiau kaip 40000 vaikų. Okupantai, o paskui kolaborantai grobia žmones, juos kankina, neteisėtai skiria mirties bausmes, prekiauja nužudytųjų kūnais.

2000 metais rusai užėmė Džochargalą (Grozną) ir įvedę tiesioginį valdymą, ėmėsi „čečėnizacijos“. Administracijos galva tapo išdavikas Achmadas Kadyrovas, po neteisėto 2003 03 23 Rusijos „referendumo“ okupuotoje teritorijoje paskelbtas marionetiniu prezidentu. Jį nužudžius 2004 metais marionetiniu Čečėnijos „prezidentu“ tapo milicininkas Alu Alchanovas, o po „rinkimų“ – nužudyto Achmado Kadyrovo sūnus Ramzanas Kadyrovas.

Toliau prasideda įvykių traktuotė, dėl kurios ir vyksta ginčas. 2004 metais karas išplito už ČRI ribų. Birželyje Šamilio Basajevo pajėgos atakavo 15 administracinių objektų Ingušijos sostinėje Nazranėje, buvo nukauta 60 rusų FSB funkcionierių ir kolaborantų, įskaitant „vidaus reikalų ministrą“.

2005 metais prezidento Sadulajevo dekretu buvo įsteigtas Kaukazo frontas. Tais pačiais metais buvo sėkmingai įvykdytas Kaukazo modžachedų dieninis reidas Kabardos Balkarijos sostinėje Nalčike.

2007 m. spalyje prezidentas Dokku Umarovas panaikino Čečėnijos Respubliką Ičkeriją, kadangi į kovą su Rusijos kolonizatoriais pakilo visos šiaurės Kaukazo tautos ir tai leido praplatinti kovos legitimaciją atkuriant Kaukaze jau egzistavusių islamo valstybių tęstinumą: Šeicho Mansūro Imamato (1785–1817), Šiaurės Kaukazo Imamato (1829–1859) ir Šiaurės Kaukazo Emyrato (1919-1920). Šiame fone ČRI tik laikinas epizodas, kurio vakarietiški demokratiniai principai, svetimi vietos tradicijai, vis tiek anksčiau ar vėliau turėjo būti pakeisti islamiškais.

Nesutarimai traktuotėse pirmiausia susiję su ČRI valdžios veiksmais bei jų teisėtumu. Nuo pat 1991 metų egzistavo kovojanti legitimi ČRI valdžia, o ČRI prezidentai buvo Džocharas Dudajevas, Zelimchanas Jandarbijevas, Aslanas Maschadovas, Šeichas Abdul-Chalimas Sadulajevas, paskutinysis prezidentas – Dokku Umarovas. Visi šie prezidentai buvo teisėti pagal ČRI konstituciją. Kaip supratau, I. Melianas nei Sadulajevo, nei Umarovo nelaiko teisėtais prezidentais, nes „buvo pakeista konstitucija“. Be to, I. Melianas kažkodėl vadina Sadulajevą „laikinuoju prezidentu“. Su tuo ginčytis būtų per ilgas darbas, užtenka kreiptis į tą asmenį, kurį I. Melianą pripažįsta ČRI atstovu – vadinamąjį ČRI „premjerą“ Achmedą Zakajevą. Būdamas ČRI užsienio reikalų ministru, A. Zakajevas nekvestionavo nei Sadulajevo, nei Umarovo prezidentinių įgaliojimų teisėtumo. Ne kartą savo oficialiuose dokumentuose jis vadino D. Umarovą ČRI prezidentu, o A. Zakajevo svetainė Chechenpress publikavo prezidento D. Umarovo įsakus kartu su prezidento portretu (pageidaujantieji nesunkiai ras visa tai minėtoje svetainėje, jei dar neištrinta). Be to, Chechenpress niekada nevadino Abdul-Chalimo Sadulajevo „laikinuoju prezidentu“. Galbūt I. Melianas rastų tam argumentų, bet mūsų tai nedomina, nes nei A. Zakajevas, nei jo svetainė tokių žodžių niekad nevartojo.

Nesuprantama, ką I. Melianas laiko ČRI konstitucija, teigdamas, kad 1996 metais prezidentas Zelimchanas Jandarbijevas įteisinęs konstitucijai prieštaraujančią šariato teisę (islamo teisę, atkurtą 1917 metais ir net bolševikų pripažintą iki 1927 metų). Skaitytojas tegu atidaro A. Zakajevo svetainę Chechenpress.info, skyrių „Konstitucija“ ir pažiūri, kad ten juodu ant balto parašyta „Su pakeitimais, papildymais, įvestais 1996 m. lapkričio 11 d. bei patvirtintais 1997 m. vasario 3 d.“ 1997 m. vasario 3 dieną prezidentu jau buvo Aslanas Maschadovas (išrinktas 1997 m. sausio mėnesį). Mums tai gali patikti arba nepatikti, bet tai yra pačių čečėnų reikalas.

Kur tie pakeitimai ir papildymai Chechenpress skelbiamame tekste, galime tik spėlioti. Teiginio, neva Aslanas Maschadovas, būdamas Ginkluotųjų pajėgų vadas ir Valstybės gynybos komiteto „Madžlis aš Šūra“ pirmininkas, „atsiribojo“ nuo 2002 m. balandžio-liepos išplėstinio posėdžio nutarimo skelbti ČRI islamiška valstybe, svetainėje negalima patikrinti, nes skaitytojas ras ten dar vieną klastotę: skyrius GKO MŠ ČRI (ČRI Valstybės gynimo komitetas Madžlis aš Šūra) nebeatsidaro!

I. Melianas nepasako teisybės teigdamas, neva „pagal „pagerintą“ konstituciją buvo numatytas iš esmės nekonstitucinis prezidento įgaliojimų perdavimo (jam žuvus arba patekus į nelaisvę) mechanizmas“, bet net Chechenpress.info paskelbtame tekste skaitoma, kad prezidentui nebegalint eiti pareigų (pvz., žuvus), jo pareigas automatiškai vykdo viceprezidentas. Suprantama, karo sąlygomis neįmanoma organizuoti naujų rinkimų, todėl „laikinai einantis prezidento pareigas“ de facto yra prezidentas, ir minėtas A. Zakajevas, būdamas ČRI užsienio reikalų ministras, tik taip ir traktavo Abdul-Chalimą Sadulajevą bei Dokku Umarovą: būtent kaip teisėtus prezidentus. Kad buvo „įvestas „bajatas“ – asmeninė vyriausybės narių ir karo vadų priesaika prezidentui, kaip Madžlis-ul-Šuros emyrui. Visa valdžia buvo galutinai sukoncentruota Valstybiniame gynybos komitete – Madžlis aš Šūroje“ – visiškai suprantama karo sąlygomis – tą bajatą davė ir pats A. Zakajevas. Traktuoti tai pagal I. Melianą, kaip „antikonstitucinį perversmą“, mes už čečėnus neturime teisės, juo labiau kad tokia traktuotė ne čečėnų, bet jų priešų naudai.

Pagrindinė čečėnų tragedijos priežastis – Vakarų „demokratijų“ išdavystė, kai Vakarai ėmė traktuoti buvusias SSRS tautas remdamiesi stalininiu SSRS skirstymu į neva „nepriklausomas sąjungines respublikas“, vertas valstybingumo, bei (dažnai bolševizmui nelojalias) autonomines respublikas (nors jų autonomija 1990 metais pačios Rusijos buvo pakelta iki Federacijos subjektų), kurios neva esančios Rusijos dalys.

Jei tikėtume kovojančio Kaukazo Emyrato kritikais, viskuo kalti „islamistai“, nenorintys Vakarų „demokratijos“ (rekomenduoju pažiūrėti www.slaptai.lt). Taip greitai prieisime iki teiginio, kad viskuo kaltas islamas, nes dabar ne tik populiaru skirstyti jį į „gerą“ (t.y. apeiginį) ir blogą (ekstremistinį), bet ir ieškoti visų bėdų pačiame Korane (bandymai „suredaguoti“ krikščionių Šventąjį Raštą jau gerai žinomi), kurį Olandijoje jau siūlyta uždrausti kaip ekstremistinę literatūrą. Pats I. Melianas irgi su panieka mini teokratiją, o Kaukazo didvyrį Šamilį Basajevą vadina teroristu (niekas nesako, kad Basajevas buvo šventas, tačiau jis organizavo daug sėkmingų karinių akcijų ir Rusija labiausiai bijojo būtent jo). Atskirų ČRI kovotojų paskelbimas D. Umarovo priešininkais (kaip neva amyras Chamza) – nenaujas ir sunkiai patikrinamas dalykas. Toks skilimas kaukaziečių kovoje būtų tik į naudą Rusijai. Laimė, kova sėkmingai tebevyksta, ir nei A. Zakajevas, nei jo Chechenpress dar nedrįsta tai paneigti arba skleisti nesąmones, neva tai kovai prieš save pačią vadovauja Rusija. Juk karo ar bent sabotažo veiksmai išplito jau į visą Šiaurės Kaukazą, kaip tai visada ir buvo ankstesnėje istorijoje.

Galutinai įvertinti, kas teisus, kas ne, padėtų žinovų atsakymai į šiuos klausimus:

1. Ar Džocharas Dudajevas, Zelimchanas Jandarbijevas, Aslanas Maschadovas, Šeichas Abdul--Chalimas Sadulajevas, Dokku Umarovas teisėtai ėjo ČRI prezidentų pareigas? Jei ne, kodėl anuometinis ČRI užsienio reikalų ministras A. Zakajevas nepasitraukė iš pareigų, bet iki pat pabaigos pripažino D. Umarovą ČRI prezidentu?

2. Ar tiesa, kad 2003 09 15, neva surinkęs 1997 m. šaukimo ČRI Parlamento 42 buvusių narių paramą, Isa Temirovas (pašalintas iš ČRI parlamento dar 2003 m. pavasarį), kuris pasiskelbė einančiu ČRI parlamento spikerio pareigas, parlamento vardu paskelbė apkaltą prezidentui Aslanui Maschadovui (ne Zelimchanui Jandarbijevui!) už šariato principų įvedimą į konstituciją? Ar tiesa, kad iš tų 42 tegalėjo būti tik 39, bet Achjadas Idigovas, apskambinęs daugiau kaip pusę, sužinojo, kad niekas iš jų apie savo „dalyvavimą“ nė negirdėjęs? Ar tiesa, kad ši apkalta buvo RF Prezidento padėjėjo Sergėjaus Jastržembskio aparato darbas rengiantis marionetinio „prezidento“ rinkimams? Ar tiesa, kad po apkaltos Aslanas Maschadovas neteko prezidento įgaliojimų ir tapo „sukilėlių vadu“, kaip jį imta vadinti Vakaruose ir net mūsų „Bernardinų“ svetainėje?

3. Ar Džoharas Dudajevas tikrai sakė: „Mes kuriame laisvą islamo valstybę“?

4. Ar Aslanas Maschadovas tikrai vadovavo Vyriausiojo gynybos komiteto Madžlis aš Šūra išplėstiniam posėdžiui, kai buvo praplėsti Komiteto įgaliojimai?

5. Ar Abdul-Chalimas Sadulajevas tikrai pareiškė, kad islamo valstybės atstatymas yra kovos tikslas?

6. Ar tiesa, kad Aslanas Maschadovas buvo paskelbęs įsaką, smerkiantį A. Zakajevą dokumentų klastote?

7. Ar Aslanas Maschadovas nebuvo pareiškęs, kad atmetusiai visus taikos derybų siūlymus Rusijai taikos nebebus siūloma? Kodėl tuomet ČRI URM vadovavęs Achmedas Zakajevas paskelbė „Manifestą dėl taikos“, kuriuo buvo raginama derėtis su Rusija „be jokių išankstinių sąlygų“? Ar tas manifestas buvo suderintas su prezidentu? Ar prezidento administracija tuoj pat nepaneigė šio „Manifesto“?

8. Ar per daugelį metų čečėnų kovos Vakarų demokratija bent kartą parėmė ČRI prieš Rusiją ir pasmerkė Rusijos įvydytą agresiją ir genocidą, ar vadino čečėnus teroristais? Ar ne Europos Tarybos Parlamentinė Asamblėja buvo priėmusi Rusijos siūlymą dėl apskritojo stalo derybų dalyvaujant Rusijos marionetėms Alchanovui ir Kadyrovui?

9. Ar jau minėta „absoliuti nuoširdžių čečėnų tautos draugų Lietuvoje dauguma“, įskaitant oficialius pareigūnus, kėlė klausimą dėl ČRI pripažinimo ir reikalavo, kad Lietuvą pripažintų ČRI, kai ją pripažino Gruzija? Kai ČRI kovojo pirmąjį ir antrąjį karą?

10. Ar tiesa, kad Achmedas Zakajevas teisėtai paskelbtas ČRI premjeru pagal ČRI konstituciją?

Ar tiesa, kad už jį telefonu „balsavo“ tik šie buvusio ČRI parlamento nariai: Selimas Bešajevas, Dokka Amagovas, Abubakaras Magomadovas, Balavdi Belojevas bei pats šių „rinkimų“ organizatorius spikeris Žaloudis Saraliapovas? Ar tai jums neprimena ankstesnio antrojo klausimo?

11. Ar tiesa, kad Čečėnijoje tebevyksta rezistencija, o pagal ČRI konstituciją premjeras turi būti ne Londone, bet savo šalyje?

12. Ar tiesa, kad anaiptol ne A. Zakajevo „vyriausybė“ vadovauja čečėnų pasipriešinimui ir kad Čečėnijoje kovojantys modžahedai nieko nežino apie kokią nors kitą valdžią, išskyrus vis to paties vyriausiojo vado, t.y. Amyro Dokku Umarovo? Ar tokiu būdu jie nėra „teroristai“, kaip juos vadina Briuselis?

13. Ar tiesa, kad š. m. balandžio 24 dieną Achmedo Zakajevo „sveikatos apsaugos ministras“ Chasanas Baijevas apsilankė okupuotoje Čečėnijoje ir vedė derybas su marionetinio „prezidento“ bandito Ramzano Kadyrovo „kultūros ministru“ Dikalu Muzakajevu?

14. Ar tiesa, kad Achmedas Zakajevas gyvena Londone Boriso Berezovskio nupirktame name?

15. Ar tiesa, kad Boriso Berezovskio bute kabo Rusijos Federacijos vėliava?

16. Ar Borisas Berezovskis nedalyvavo organizuojant agresiją prieš ČRI?

17. Ar Borisas Berezovskis nedalyvavo atvedant į valdžią Vladimirą Putiną?

18. Ar tiesa, kad Borisas Berezovskis nė karto nepasisakė už ČRI išstojimą iš Rusijos sudėties?

19. Ar tiesa, kad Borisas Berezovskis pavadino Achmedą Zakajevą „gatavu prezidentu“ dėl pastarojo vakarietiškos išvaizdos ir laikysenos?

20. Ar tiesa, kad Borisas Berezovskis remia „oranžines revoliucijas“ kovodamas su Putinu dėl valdžios Rusijoje bei norėdamas įvesti visoje Rusijos Federacijos erdvėje globalistinę Vakarų demokratiją?

Pagaliau nereikia apsigauti viltimi ką nors paaiškinti ir įtikinti, kai ginčo esmė visai ne Rusijos pastangos vaidinti sovietinį monstrą ir savaime suprantamas reikalas su tuo kovoti, bet globalistinio ateizmo mamonos diktatūra ir tikinčiųjų į Vieno Kūrėjo Apreiškimą pasipriešinimas. Todėl tikintiesiems katalikams nuoširdūs islamistai visada bus artimesni nei ateistai, kad ir kaip grėsmingai pastarieji gražbyliautų. Ginčai Lietuvoje dėl Čečėnijos iš esmės jau yra ginčai dėl pačios Lietuvos.

Pabaigai krikščionio ortodokso žurnalisto Dmitrijaus Orlovo (kurio tradiciniam rusiškam antisemitizmui jokiu būdu nepritariu) žodžiai apie čečėnus ir demokratiją: „Kaip ir nedaugelis man pažįstamų krikščionų, aš seniai įsisąmoninau, kad tikintysis Vienu Kūrėju privalo priešintis pasaulinio satanizmo jėgoms. Pamatęs vaizdo interviu su Šamiliu Basajevu, supratau, kad ir jis stojo į kovą dėl šios priežasties. Nuo to laiko mano pareiga – padėti islamo džihadui bent informacinio karo lauke.

Viduramžių Europą valdė karališkos dinastijos, tai visai nebuvo bloga. Jie bent niekad nenaikino savo pačių tautos. Šiandien vietoj krikščionybės esant globalinei demokratijai, padėtis visai kitokia.

Kokia demokratija buvo valdant prancūzų iliuminatams, tokia ji liko ir valdant anglakalbiams iš Bušo „Kaukolės ir kaulų“ komandos bei panašių demokratinių organizacijų. Kitokios demokratijos nėra ir nebus.

Jei dabar organizuotume demokratinius rinkimus ir iškeltume Antikristo kandidatūrą pasaulio valdovo postui, Antikristas laimėtų. Tokia yra šios dienos demokratija. Laimi pats melagingiausias ir neteisiausias. Pažvelkite į pagrindinius planetos demokratus Bušą ir Bleirą – du melagiai, apgavę pasaulį ir nepaisant milijonų žmonių protestų pradėję kruviną karą.

Čečėnų tautos kova – akivaizdus pavyzdys tūkstantmetėje kovoje gėrio su blogiu, Dievo su šėtonu – pirmuoju ir paskutiniuoju demokratu žemėje.

Kovodami už savo laisvę ir nepriklausomybę, čečėnai ir jų broliai Aukščiausiojo valia yra pirmose šios kovos gretose. Todėl aš visa siela už tikrą Čečėnijos laisvę ir nepriklausomybę, kada Aukščiausiojo valia taps įstatymu, bet ne figos lapeliu čečėnų demokratams“ (Kavkaz-Center, 2005 12 26).

 

Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija