„XXI amžiaus“ priedas apie slaptąsias tarnybas

2009 m. sausio 14 d., Nr.1 (24)


PRIEDAI

Abipus Nemuno

Kristus ir pasaulis

žvilgsniai

pro vita

Sidabrinė gija

Horizontai

Atodangos


 

Kai interviu – tik beprasmis laiko gaišinimas

Gintaras Visockas

Skaitytojams tikriausiai nereikia priminti, jog kariniais dalykais domiuosi ne vienerius metus. Rimtesnis gilinimasis į Lietuvos kariuomenės problemas prasidėjo prieš 10 metų. Būtent 1998-aisiais prie vieno tuomet didelį tiražą turėjusio leidinio pradėjau leisti karinio pobūdžio priedą „Vardan Lietuvos“, kuris sėkmingai skaitytojus pasiekdavo ištisus šešerius metus, įkūriau daug apie karinę žvalgybą ir kontržvalgybą rašantį internetinį portalą www.slaptai.lt, kuris veikia ir šiandien, išleidau didelio atgarsio sulaukusią knygutę „Žvalgybų intrigos Lietuvoje 1994–2006“ (bendraautorius – K. Kaminskas). Tad skaitytojai greičiausiai laukia, kada paskelbsiu interviu su naująja krašto apsaugos ministre – buvusia Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto nare Rasa Juknevičiene. Juolab kad spaudoje jau pasirodė ne vienas interviu su žaviai besišypsančia ministre. Tačiau interviu su ponia R. Juknevičiene nebus. Bent jau šiuo metu. Todėl noriu paaiškinti, kodėl nusprendžiau taip pasielgti.

Nenoriu apgaudinėti skaitytojų

Nesiruošiu interviu su KAM vadove Rasa Juknevičiene daryti pirmiausiai dėl to, kad tai būtų beprasmis laiko gaišinimas. Ir tuo pačiu – ne itin garbingas Jūsų, mieli „XXI amžiaus“ skaitytojai, mulkinimas. Politikė R. Juknevičienė kaitalioja savo nuostatas. Ji dažnai keičia savo poziciją. Beje, tai daro visiškai nepaaiškindama visuomenei, kodėl jos įsitikinimai apsivertė vos ne aukštyn kojomis. Domėdamasis kariniais reikalais bei slaptosiomis tarnybomis domėjausi ir R. Juknevičienės veikla Seimo NSG komitete bei Tėvynės sąjungoje. Todėl drįstu manyti, jog naujoji krašto apsaugos ministrė, net jei ir būtų surengtas ilgas, išsamus jos interviu, nieko konkretaus nepasakytų apie tikrąsias Lietuvos ginkluotųjų pajėgų problemas. Ji apsiribotų vien patikinimais, kad mūsų krašto apsaugos sistemą stiprins, gerins, ieškos optimalių variantų visais jai įmanomais būdais. Žodžiu, dirbs pasiraitojusi rankoves. O juk iš tiesų elgsis taip, kaip naudinga jai asmeniškai ir jos partijos vadovybei. Tiksliau sakant, nesunku įtarti, kokius sprendimus ji pasirinks, jei Lietuvos kariuomenei bus nenaudinga, o jai – naudinga. Tad nematau jokios prasmės skelbti lozungų, kuriais netiki nei tas, kuris juos ištaria, nei tie, kuriems tai sakoma.

Apie šauktinių reikalingumą jau beveik nekalbama

Štai tik keli pavyzdžiai, iliustruojantys dviveidiškumą bei dviprasmybes. Prieš 2008-ųjų metų rudens rinkimus ponia R. Juknevičienė aiškiai, bent jau man taip atrodo, tvirtino, jog Lietuvai nederėtų atsisakyti šauktinių kariuomenės. Tai reiškia, kad Lietuva, jos manymu, turėtų rinktis mišrųjį kariuomenės variantą. Turėtų ne tik tuos kelis elitinius dalinius, kuriuose tarnauja solidžius atlyginimus gaunantys kariškiai-profesionalai, bet ir šiek tiek šauktinių, kurie maždaug pusę metų tarnautų mūsų ginkluotosiose pajėgose negaudami jokio atlyginimo. Apie tokios mišrios sistemos privalumus jau ne sykį kalbėta, rašyta. Mišri sistema parankesnė mums, negausioms tautoms. Mat negausios tautos negali išlaikyti reikiamo profesionalų kariškių kontingento, reikalingo bent jau priešiškų jėgų invazijai pristabdyti. Net ir nedidelio karinio konflikto metu Lietuvos kariai profesionalai labai greitai išsikvėptų, o jų gretų nebūtų kam papildyti. O jei turėtume dar ir elementariausių karybos mokslus įsisavinusių šauktinių, šie suteiktų žymią paramą mūsų profesionalams. Tokiu būdu galbūt išsilaikytume net keletą parų ir tuo pačiu sulauktume NATO paramos. Bent jau moralinės ar humanitarinės pagalbos.  

Vis atsargiau, tyliau, abstrakčiau

Žinoma, svarių argumentų turi ir tie, kurie sako, jog mums jokių šauktinių nereikia. Suprask, reikalingi vien profesionalai. Tačiau šiuo atveju net nesvarbu, kokia kariuomenės sistema Lietuvai naudingesnė. Noriu atkreipti dėmesį, kokią kariuomenės sistemą prieš pat rinkimus propagavo ponia R. Juknevičienė ir kokios nuostatos ji pradeda laikytis dabar, tapusi KAM vadove. Jei neklystu, tiek R. Juknevičienė, tiek jos partija prieš rinkumus buvo daugiau mišriosios sistemos šalininkai nei priešininkai. Bent jau taip teigta rinkėjams, ruošiantis rinkimams į Seimą. O kokias nuostatas matome šiandien? Naujoji krašto apsaugos ministrė apie šauktinių reikalingumą dabar kalba vis atsargiau, tyliau, abstrakčiau.

Niekas nesako, kad politikui niekad negalima keisti savo nuostatų, įsitkinimų, pažiūrų. Pasaulis – sudėtingas. Nuostatų pasikeitimai gali būti ir nuoširdūs, iškentėti. Tuo pačiu sutikite, kad ponios R. Juknevičienės elgesys – įtartinas. Jei saugumo reikaluose ji būtų naujokė, ją dar galėtume suprasti. Bet juk R. Juknevičienė – ilgametė Seimo NSGK narė, kuri daugiau nei penkerius metus intensyviai domėjosi NATO, gynybos, žvalgybų reikalais. Galų gale padorus politikas bent jau turėtų viešai paaiškinti, kodėl keičiasi jo nuostatos. Štai apie tai, kas verčia ir kodėl verčia užmiršti šauktinių reikalus, norėčiau pasišnekėti su ministre. Bet nuoširdaus pokalbio juk tikrai nebus.

Susikirtimas radijo laidoje

Su ponia R. Juknevičiene turėjau ne vieną susitikimą. Ir visi ankstesnieji susitikimai būdavo bevaisiai. Štai prieš keletą metų su ponia R. Juknevičiene buvau akis į akį susidūręs „Žinių radijo“ laidoje. Mano pagrindinė nuostata buvo tokia. Lietuvos ginkluotosios pajėgos atsidūrė nepatikimose rankose, nes strategiškai svarbiuose postuose susodinti būtent tie karininkai, kurie sovietmečiu studijavo prestižinėse aukštosiose rusų karo mokyklose, kuriems Sovietų Sąjungos, paskui – Rusijos Federacijos ginkluotosiose pajėgose buvo patikėtos svarbios pareigos, suteikti aukšti laipsniai. Žurnalisto Audriaus Antanaičio vestoje laidoje pareiškiau, jog turiu ir tą įtartinų karininkų sąrašą, kuriame – per 250 pavardžių. Beveik valandą trukusioje radijo laidoje aiškinau, kad Rusijos karinė žvalgyba GRU – viena stipriausių Lietuvoje. Tad naivu manyti, jog kelis šimtus mūsų karininkų Rusijos slaptoji tarnyba į nepriklausomybę paskelbusią Lietuvą išleido nepareikalavusi jokių paslaugų. Radijo laidoje retoriškai klausiau: nejaugi mes nuoširdžiai manome, jog GRU iš tų 250-ies karininkų nė vieno neužverbavo?

Taip pat sakiau, kad tiems įtartiniems karininkams tuometiniai krašto apsaugos ministrai Linas Linkevičius bei Gediminas Kirkilas labai jau akivaizdžiai padėjo susikurti alibi. Įtartinieji karininkai masiškai siunčiami mokytis į NATO aljansui priklausančius karinius koledžus. Tegul ir labai trumpam. Sakykim, trims mėnesiams. Bet už tai jų anketose atsiranda įrašas, jog karinius reikalus jie studijavo ne tik Maskvoje, Tuloje ar Riazanėje, bet ir Briuselyje, Londone, Romoje. Tas įrašas jiems labai svarbus jau vien dėl to, kad leidžia Lietuvos kariuomenėje kilti karjeros laiptais. Suprask, tokio karininko sovietinę praeitį užbraukia vaisingos studijos Vakarų Europoje ar JAV.

Įtartinų karininkų sąrašas

O štai vien Lietuvos karo akademiją baigę mūsų jaunieji karininkai, neturintys jokio sovietinio šleifo, kažkodėl nesiunčiami tobulintis į NATO aljansui priklausančius koledžus. Arba siunčiami nenoriai, labai retai. Toje radijo laidoje šį klausimą pateikiau, be kita ko, ir tuometinei Seimo NSGK narei R. Juknevičienei. Dabar nebeprisimenu, kokias konkrečias sąvokas ji vartojo, bet ji mane kritikavo už tai, kad keliu „vandens ratilus“ ten, kur nėra reikalo jų kelti, kad matau problemas ten, kur jų nėra, kad menkinu Lietuvos kariuomenės prestižą vakariečių akyse, kad kurstau nepasitikėjimą savo kariuomene, kuri per labai trumpą laiką pasiekė neįsivaizduojamų aukštumų. Dabar būtų sunku žodis į žodį atkartoti R. Juknevičienės priekaištus, bet esmę, regis, išdėsčiau.

Žinoma, tokios mano kalbos negalėjo nesusilaukti prieštaringų vertinimų. Tačiau keisčiausia, kad neprabėgus nė kelioms savaitėms po to susikirtimo parlamentarė R. Juknevičienė kitoje laidoje kalbėjo jau beveik taip pat, kaip aš minėtoje laidoje. Girdi, Lietuvos ginkluotosios pajėgos turi rimtų problemų, ir tas problemas reikia kuo greičiau šalinti. Tuo pačiu – kuo greičiau keisti nusistovėjusią kadrų politiką. Priešingu atveju mūsų nesupras NATO aljanso vadovai.

Su išmestais žvalgybininkais nesusitiko

Tačiau dar keisčiau, kad Seimo NSGK narė R. Juknevičienė nėra susitikusi rimtesniam pokalbiui nė su vienu L. Linkevičiaus laikais iš Antrojo departamento atleistu pareigūnu. Nei su Kęstučiu Kaminsku, nei su Gediminu Milevičiumi, nei Artūru Dalinkevičiumi, nei su Kostu Mickevičiumi, nei su Arvydu Šidlausku... Kodėl R. Juknevičienė nematė reikalo išklaustyti atleistųjų karinės žvalgybos ir kontržvalgybos departamento pareigūnų, jų akimis pamatyti, kas dedasi Jankiškių gatvėje? Juk niekas nereikalavo, kad parlamentarė R. Juknevičienė stotų atleistųjų pusėn. Tiesiog buvo prašoma, kad ji išklausytų išmestųjų karinės žvalgybos ir kontržvalgybos darbuotojų poziciją. Man regis, ji privalėjo tai padaryti, nes ji dirbo būtent Seimo NSG komitete. Ir už tai jai iš valstybės biudžeto buvo atseikėjami solidūs pinigai. Bet ji neišklausė nė vieno atleistojo...

Tad neįsivaizduoju, apie ką šnekėtis su R. Juknevičiene, jai tapus krašto apsaugos ministre. Vis tiek nieko konkretaus nepasakys. Taip pat nėra jokių garantijų, kad šiandien, duodama interviu, kalbės vienaip, o rytoj, pasikeitus situacijai, jau šnekės priešingai...

 

Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija