Partinis  šnipinėjimas Rusijoje

Mūsų žiniasklaidoje tokie straipsniai apie partijas ir jų šnipus nedažni. Eiliniai žmonės (gal net eiliniai partijų nariai) beveik neįsivaizduoja, kas vyksta partijų viduje, kuo jos kvėpuoja, kokias  intrigas rezga. Mažai kalbama apie perbėgėlių padarytą žalą. Neteko skaityti analitinio straipsnio apie šauniojo mūsų lakūno skrydžius iš vienos partijos į kitą. O juk tie skrydžiai labai kryptingi, verti ne vieno straipsnio, gal net studijos. Partijos gimsta, auga, jungiasi, skyla, miršta (kartais – negimusios), dreifuoja, keičia pavadinimą, nesikeisdamos iš vidaus... Įdomu būtų žinoti, kokį poveikį šiems procesams turi šnipai, perbėgėliai, apsimetėliai... Juk Lietuvoje tiek daug partijų partijėlių, taigi – ir šnipų.

Jūsų dėmesiui siūlome Anatolijaus Kostikovo straipsnį „Partinis špionažas – privalomas politinių technologijų elementas“.

Skandalas partijos „Vieningoji Rusija“ vykdomajame komitete padarė rimtos žalos dešiniųjų interesams. „Senajame partijos aparate, prie Bespalovo, buvo pora vaikinų, su kuriais mes bendradarbiavome. Dabar juos pašalino, ir mes likome be agentūros“, – „Nezavisimaja gazeta“ apžvalgininkui konfidencialiai tarstelėjo SPS įtakingas funkcionierius. Jo supratimu, tai labai didelis praradimas. Šiandien esą nė viena rimta partija neina į rinkimus, neįterpusi į konkurentų štabus savo šnipų. Kitaip neįmanoma. „Votergeitas“ tapo masine politine technologija, visi šnipinėja visus, svetimos akys ir ausys seka kiekvieną užrakto skylutę.

„Taip, toks reiškinys egzistuoja“, – patvirtina vienas „Jabloko“ lyderių Sergejus Mitrochinas. Jo žodžiais tariant, „jablokininkai“ tokiais reikalais neužsiima. Visi partiniai darbuotojai tą būtinai pabrėžia, jų atsakymas standartinis: kitur – taip, bet mes – ne. Viešas priešiško agentūrinio tinklo demaskavimas, kurio metų pradžioje ėmėsi komunistai, – Rusijos praktikoje įvykis išimtinis. Paprastai apie tokius įkliuvimus garsiai nekalbama. Ir komunistai prabilo tik dėl to, kad jų demaskuotas „šnipų tinklas“, kaip jiems pasirodė, išaugo iki antipartinio pogrindžio mastų.

Koks tarppartinio špionažo objektas? Priešininkų žvalgybą labiausiai domina konkurentų rinkiminės kampanijos šaltiniai ir apimtys, jų neformalūs santykiai su valdžios organais, technologiniai partinių strategų ruošiniai. „Jeigu mūsų varžovas sužinos, per kokias agentūras skelbsime reklamą, su kokiomis SMI sudarysime bendradarbiavimo sutartis, kokius kanalus panaudosime ryšiams su regionais, mums jis gali sužlugdyti visą kampaniją, – sako SPS vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotojas Eugenijus Sučkovas. – Ir reklamines agentūras, ir SMI, ir ryšių kanalus galima perpirkti“.

Sergejus Mitrochinas prisiminė atsitikimus, kai konkurentai perpirko jau parengtą reklaminę produkciją, pastatydami konkurentą į padegėlio padėtį. Tačiau tai labai primityvus, net grubus darbas. Partinė žvalgyba kartais sprendžia sudėtingesnius uždavinius. Pavyzdžiui, RFKP vadovybė „iš savo šaltinių“ neseniai gavo informacijos apie įdomius valdžios partijos planus. Omenyje turimi projektai „25“ ir „Darja“. Pirmuoju atveju ketinama perpirkti 25 nuosaikiuosius kairiuosius vienmandatėse apygardose išrinktus kandidatus, kurie atstovauja taip pat ir Kompartijai. Paskui prie jų pridės dešimt nepriklausomųjų, ir bus galima sudaryti pilnavertę proprezidentinės orientacijos deputatų grupę. Antras projektas, vadinamas „Darja“: buvusi deputatė-komunistė Darja Mitina viename svarbiausių kanalų esą vaidins „Dorenko su sijonu“. Nutraukusi ryšius su Kompartija Darja pasakos apie siaubingus dalykus, kuriuos jaunoji aktyvistė savo akimis stebėjo RFKP. Suprantama, išgirdę apie tokius ketinimus komunistai savo agentams pavedė nustatyti kandidatus, pasirengusius parsiduoti, išsiaiškinti, kas ir kur rengia Mitinos televizijos premjerą, ir, jeigu gandai pasitvirtintų, šias grėsmes likviduoti.

Mitrochino nuomone, šnipinėjimo prasme ypač bejėgiai yra regioniniai rinkiminiai štabai ir kandidatai iš vienmandačių apygardų. Centriniuose štabuose yra kažkas panašaus į saugumo tarnybas, o regioniniai filialai patikimos apsaugos paprastai neturi. Beje, patikimų skydų neturi ir centriniai štabai. Plyšių, per kuriuos gali „nutekėti“ tarnybinė informacija, labai daug – visų neužtaisysi. „NG“ pašnekovai šnipus skirsto į „pasiųstus“ ir „perpirktus“ ir mini keletą jų įterpimo kanalų. „Perpirktieji“ – tai paprastai morališkai netvirti partinių aparatų darbuotojai arba reklaminių agentūrų darbuotojai, pasamdyti darbui rinkimų kampanijos metu. Šioje kompanijoje pastebimi ir žurnalistai, kurie naudojasi draugiškais neprofesiniais santykiais su tų ar kitų partijų lyderiais. „Pasiųstuosius“ patogiausia įterpti per reklamines agentūras arba per partijų aparato struktūras. Savo agentūrinį tinklą paprastai turi partiniai rėmėjai – atverdami pinigines, jie prie pinigų prideda ir savo „prižiūrėtojus“. Stambūs rėmėjai finansuoja ne vieną partiją, todėl turi galimybę perduoti informaciją iš vieno štabo į kitą ir nukreipti jų veiklą reikiama kryptimi. Dar lengviau tai daryti prezidento administracijos „kurmiams“, kurie, kaip manoma, veikia visuose dėmesio vertuose partiniuose štabuose.

Situacija tokia – pasirengti rinkimams slaptai nuo konkurentų, apstulbinti juos kažkokiu propagandiniu išsišokimu šiandien neįmanoma.

Parengta pagal „Nezavisimaja gazeta“ ir www.gazeta.ru

© 2009 „XXI amžius“