„XXI amžiaus“ priedas apie slaptąsias tarnybas

2009 m. balandžio 22 d., Nr.4 (27)


PRIEDAI

Abipus Nemuno

Kristus ir pasaulis

žvilgsniai

pro vita

Sidabrinė gija

Horizontai

Atodangos


 

Kada Lietuvos kariuomenę pradėjo kontroliuoti GRU?

Stasys GUSČIUS

Kas iš tikrųjų šiuo metu vyksta Lietuvos kariuomenėje? Ar atėjus naujai ministrei Rasai Juknevičienei vyksta kokie nors pozityvūs pokyčiai?

Kiek teko kalbėtis su pažįstamais karininkais, praėjus trims mėnesiams nuo naujosios Vyriausybės veiklos pradžios ir nuo to laiko, kai ministrė perėmė pareigas iš J. Oleko, jokių esminių pokyčių nėra. O Lietuvos kariuomenėje yra daug problemų, kurios kaip votys ant nusilpusio kūno sekina ir silpnina visą organizmą, t. y. krašto gynybą ir saugumą. Pagrindinės mūsų kariuomenės problemos yra keturios: kovinis rengimas, ginkluotė, logistika ir aprūpinimas bei personalas.

Kovinis rengimas. Šiuo metu apie 80 proc. kovinio rengimo pinigų ir laiko skiriama taikos palaikymo užduotims. Tai gana specifinės užduotys, su tikra kovinių užduočių specifika jos mažai ką turi bendra. Daug kas ironizuoja, kad dabar Lietuvos kariuomenės tikslas yra išmokyti karius „kilnoti šlagbaumus“. Dabar kariai yra rengiami tik misijoms Afganistane ir Kosove. Net KASP kariai savanoriai, kurie, atrodo, turėtų būti rengiami karui „savoje teritorijoje“, t. y. vykdyti reidus, rengti pasalas, atlikti naktinius žygius, taip pat yra mokomi „kilnoti šlagbaumus“. O kur dingo taip  2000–2001 metais (prieš įstojant į NATO) populiarinta teritorinė gynyba? Pats aktyviausias teritorinės gynybos propaguotojas tuomet buvo KASP G3 viršininkas mjr. G. Zenkevičius. Vėliau, jau 2003 m. pradžioje, plk. ltn. G. Zenkevičius savo nuomonę visiškai pakeitė ir visus ėmė įtikinėti, kad teritorinės gynybos mums nereikia. Gal tai sutapimas, tačiau po to jis sparčiai pradėjo kilti karjeros laiptais, buvo apdovanotas Vyčio kryžiaus ordino Riterio kryžiumi, tapo KAM Generaliniu inspektoriumi, buvo paaukštintas iki brigados generolo.

Ginkluotė. Aprūpinimas šiuolaikine ginkluote taip pat yra aktualus. Deklaruojama apie lengvųjų pėstininkų tobulą kariuomenę, tačiau  šiuolaikinės ginkluotės, pavyzdžiui, snaiperinių šautuvų, stambaus kalibro snaiperinių šautuvų, granatsvaidžių, nešiojamų valdomų prieštankinių ar priešlėktuvinių raketų (kompleksų) ir pan., neperkama. Dabar Lietuvos kariuomenė apginkluota pasenusiais labdaros būdu iš Švedijos gautais 7,62x51 mm AK4 (G3), kuriuos kariai vadina „irklais“ (išskyrus misijose tarnaujančius karius, kurie naudoja amerikietiškus 5,56 mm M16A1). Iš tikrųjų šis ginklas panašus į irklą, nes yra per ilgas šiuolaikiniam kariui: jis nepatogus šliaužiant ar kovojant miške, per daug išsikiša ir gali užkliūti už medžio šakų, o kovojant mieste – neįsitenka pro angą ar pan.

O kokia Savanorių pajėgų ginkluotė? Kokie jų šalmai? Savanorių pajėgų kuopose daugiausia vyrauja tie patys jau minėti „irklai”, amerikietiški 7,62 mm šautuvai M14, vokiški kulkosvaidžiai 7,62x51mm MG 3. O šalmai – likę nuo Antrojo pasaulinio karo rusiški arba gauti labdaros būdu iš Švedijos. 2001 metais KASP iš Švedijos gavo 90 mm M1110 prieštankinių beatošliaužių pabūklų, kurie 2002 metų pabaigoje buvo pradėti diegti kiekviename KASP batalione: kiekviename rajone buvo steigiami Prieštankiniai būriai, sukomplektuoti iš specialiai atrinktų ir apmokytų karių savanorių ir tie būriai apginkluoti beatošliaužiais prieštankiniais pabūklais. Tačiau jau 2003 m. pabaigoje tie būriai buvo pradėti naikinti. 2004 m. viduryje visi Prieštankiniai būriai buvo išformuoti, o pabūklai atiduoti į Arsenalą Linkaičiuose, kur buvo sandėliuojami atvirame lauke ir beveik visi surūdijo. Šis prieštankinis M1110 90 mm pabūklas, sveriantis apie 250 kg, yra labai efektyvus ginklas kovojant su šarvuota priešo technika, nes gali taikliai šaudyti 400–900 m atstumu, o ekipažą sudaro 3–4 kariai.  Iš viso iš Švedijos labdaros keliu (neatlygintinai) įvairios ginkluotės ir technikos buvo gauta už daugiau nei 200 tūkst. litų.

Logistika ir aprūpinimas. Visai neatsižvelgiama į tai, kad turime mažą kariuomenę mažoje teritorijoje ir gali tekti kariauti su daug didesniu ir stipresniu priešu. Pavyzdys galėtų būti Suomijos kariuomenės partizaninių padalinių veikla. Šiuo metu vyksta kažkokios neaiškios piniginės machinacijos dalyvaujant Gynybos štabui (GŠ), MRD (Materialinių resursų departamentui), LDK Vytenio bendrosios paramos logistikos batalionui. Neva ši veikla 90 proc. nukreipta Čagčarano misijai Afganistane aprūpinti arba vykdomos „viešųjų ryšių“ operacijos, kaip antai, lietuviškų ąžuoliukų sodinimas. Tai tikra apgavystė arba neišmanymo viršūnė: buvęs užsienio reikalų ministras P. Vaitiekūnas ir buvęs Krašto apsaugos ministras J. Olekas norėjo „prastumti“ projektą, kad Afganistane būtų sodinami lietuviški ąžuoliukai. Juk ir specialių miškininkystės žinių neturinčiam žmogui turėtų būti aišku, kad ąžuoliukai Afganistane neprigis – ne tas klimatas. (Net Lietuvoje iš miško parvežti ir persodinti kieme ąžuoliukai prigyja tik kas trečias ir tai jeigu apie dešimt dienų yra gerai prižiūrimi.)

Beveik visa Lietuvos kariuomenės technika ir įrengimai, nors ir gerai funkcionuojantys, jau padėvėti, gauti iš NATO partnerių labdaros būdu ar pigiau nupirkti. Švediški sunkvežimiai „Volvo“ pagaminti net 1952 metais. Tačiau yra ir naujos technikos. Verta paminėti naują vandens išvalymo įrangą ir galingus naujutėlaičius suomiškus sunkvežimius SISU. Gal čia kokia naujausia kovinė technika? Ne. Pasirodo, kad tai vandeniui ir amunicijai vežioti skirti automobiliai. Jeigu visa kovinė ginkluotė, švelniai tariant, gerokai senstelėjusi, o čia naujausi ir, matyt, nepigūs, galingi nauji automobiliai vežioti vandeniui, iš karto kyla klausimas, kokias funkcijas turės atlikti mūsų kariuomenė netolimoje ateityje? Ko bus mokomi mūsų profesionalios kariuomenės kariai? Valyti ir tampyti vandenį Afganistano dykumoje? Žinoma, kariai, išvykstantys į misijas, turi būti visapusiškai paruošti, tačiau, manau, kad brangūs vandens vežiojimui skirti sunkvežimiai SISU nėra tokie būtini mūsų kariuomenei ir mūsų krašto gynybai, kokia būtų reikalinga lengvoji visų rūšių ginkluotė. Tokių automobilių reikia Afganistanui, o tiksliau – svetimoje valstybėje tarnaujantiems mūsų kariams. Kyla klausimas: ar pagrindinis mūsų kariuomenės uždavinys yra ginti savo kraštą, ar tarnauti svetimai valstybei, kurios valdžia pati nesugeba deramai tvarkytis savo teritorijoje ir dar negaunant už tai atlyginimo (visa PAG’ų veikla finansuojama iš Lietuvos biudžeto)?

Personalo komplektavimas. Nuo pat Krašto apsaugos departamento susikūrimo 1991 metais ar dar anksčiau, kai 1990 m. pavasarį susikūrė sporto techninis klubas, ši sritis yra pati jautriausia. Nuo pat pradžios Lietuvos kariuomenėje vyksta negeri dalykai. Kada Lietuvos kariuomenę pradėjo kontroliuoti Rusijos GRU? Ar nuo pat 1990 m. balandžio,  kai  Č. Jezerskas subūrė pirmuosius savanorius ir prisidengus sporto techniniu klubu buvo įkurtas KAD, vadovaujamas  Audriaus Butkevičiaus? Kita nuomonė – gal maždaug nuo 1992 m. rugpjūčio, kai ką tik susikūrusiai Krašto apsaugos mokyklai vadovauti buvo paskirtas sovietinis atsargos pulkininkas Jonas Andriškevičius, buvęs kariniu patarėju Etiopijoje (užsienio šalyse patarėjais sovietmečiu dažniausiai būdavo tik GRU karininkai), o vėliau tapęs Lietuvos kariuomenės vadu? Trečia nuomonė – nuo 1996 m. lapkričio, kai Generalinis štabas buvo reorganizuotas į Gynybos štabą ir į pensiją išvaryti buvę sovietiniai pulkininkai, neva priešinęsi NATO partnerystės programos įsisavinimui?

Manoma, kad GRU ir KGB savų žmonių tarp Aukščiausiosios Tarybos rūmų gynėjų turėjo jau 1991 m. sausio mėnesį. Vėliau šių dviejų struktūrų įtaka vis labiau stiprėjo. Šiuo metu Lietuvos kariuomenėje yra rusų ir kitų tautybių, kaip antai gruzinų, latvių, kurie neturi šaknų Lietuvoje. Tie žmonės kyla karjeros laiptais, o lietuviai neretai yra diskriminuojami, ypač tie, kurie nepriklauso dabartinio kariuomenės vado gen. ltn. V. Tutkaus draugų ratui. Įdomu, kaip tokie žmonės atėjo į Lietuvos kariuomenę? Kas tokius samdinius priėmė? Tai rodo, kad KAM Personalo komplektavimo skyriuje priešiškos Lietuvai jėgos turėjo ir tebeturi savų žmonių. Yra faktų, bylojančių, kad kai lietuviui karininkui sukanka nustatytas laikas išeiti į atsargą – jis yra išleidžiamas pensijon, o kai nustatytas laikas sukanka rusų tautybės karininkui – jis paliekamas tarnauti toliau, pratęsiant sutartį. Konkretūs pavyzdžiai: kai 2008 metais sukako nustatytas laikas baigti tarnybą KASP Vyčio apygardos 5-osios rinktinės vadui plk. ltn. R. Leikui, jis iš karto buvo išleistas į atsargą, o kai baigėsi tarnybos laikas plk. ltn. V. Apišev, plk. ltn. A. Temnolonskij, plk. ltn. A. Charževskij – pastariesiems sutartis buvo pratęsta.  Analogiškas atvejis buvo LDK Butigeidžio dragūnų mokomajame batalione: 2007 metais vienam lietuviui kariuomenės kūrėjui savanoriui kapitonui atėjo laikas išeiti į atsargą – jis iš karto buvo išleistas į pensiją, o kai po pusmečio rusui kapitonui Jurij Gorbunov atėjo laikas – pastarajam buvo pratęstas tarnybos laikas, be to, dar pakėlus jį į aukštesnes pareigas. Ar tai nėra lietuvių diskriminacija Lietuvos kariuomenėje?

Kadangi privalomosios karinės tarnybos karių, t. y. šauktinių, greitai nebeliks – tai apie juos nebeužsiminsiu, nors, mano nuomone, tik Seimas galėjo spręsti, kada išformuoti šauktinių kariuomenę, o ne KA ministras, pasitaręs su  kariuomenės vadu.

O kokia KASP karių savanorių padėtis dabar? O gal Savanorių pajėgos ir patys savanoriai nebereikalingi? Juk dar 2000 metais KASP buvo dešimt rinktinių, kuriose, kartu paėmus, tarnavo apie 10 000 karių savanorių. O dabar, 2008 metais, yra tik penkios rinktinės (po 2005 m. reorganizacijos) ir teliko mažiau negu 5 000 karių savanorių. Kitas klausimas: kam rengiami kariai savanoriai? Kur teritorinė gynyba? Iki KASP reorganizacijos kiekvienas batalionas turėjo po žvalgų būrį, o po reorganizacijos teliko po vieną žvalgų būrį penkiose rinktinėse. Žvalgų būryje būdavo maždaug nuo 12 iki 25 gerai parengtų karių savanorių. Rinktinėse buvo 3–5 batalionai. Taigi nesunku suskaičiuoti, kiek buvo gerai parengtų karių savanorių iki 2005 metų reorganizacijos ir kiek jų yra belikę šiuo metu. KASP žvalgai – tai kariai, praėję tam tikrą atranką ir išmokyti partizaninio karo pagrindų, išgyvenimo ekstremaliose kovinėse sąlygose bei daugelio kitų karinių gudrybių. Jeigu tokie gerai parengti kariai nereikalingi, peršasi liūdna išvada, kad prisidengus įstojimu į NATO mūsų ir taip jau maža kariuomenė yra po truputį naikinama. Dabar Lietuvos kariuomenėje kariai (profesionalai ir kariai savanoriai) faktiškai rengiami tik misijoms. O kas, esant reikalui, mus apgintų? Mūsų šalis nėra tokia turtinga, kad jau reikėtų atsisakyti privalomosios pradinės tarnybos karių, t. y. šauktinių, kas vienašališku sprendimu buvo padaryta buvusio KA ministro J. Oleko.

Manau, kad nors Lietuva priklauso aljansui, tačiau vis tiek turi turėti nors ir mažą, tačiau pajėgią kariuomenę, sudarytą iš karių savanorių ir šauktinių, sugebančią kovoti savo teritorijoje partizaninio karo sąlygomis. Istorijos pamokų mes turime pakankamai. Tuo labiau gerą pamoką mums parodė 2008 m. rugpjūčio mėn. Gruzijos ir Rusijos karas.  Ir dar. Ar  J. Olekas neturėtų būti patrauktas atsakomybėn už šauktinių į kariuomenę ėmimo sustabdymą?

Yra tekę girdėti, kad mūsų kariuomenę tie patys amerikiečiai būtų apginklavę daug geresniais ir modernesniais ginklais – 5,56 mm M16 A1, negu švedų šturmo karabinais AK4 (arba dar anksčiau iš JAV gautais M14 karabinais), nes pastarieji ginklai JAV armijoje seniai nebenaudojami, o sandėliuose jų yra užtektinai. Tačiau jei amerikiečiai šių ginklų neduoda Lietuvos kariuomenei, vadinasi, tam yra labai rimta priežastis.

Ar pajėgs krašto apsaugos ministrė Rasa Juknevičienė išmėžti Augijo arklides krašto apsaugos sistemoje?

 

Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija