„XXI amžiaus“ priedas apie slaptąsias tarnybas

2011 m. vasario 23 d., Nr.2 (51)


PRIEDAI

Abipus Nemuno

Kristus ir pasaulis

žvilgsniai

pro vita

Sidabrinė gija

Horizontai

Atodangos


 

Ričardo Zorgės mįslės

Gintaras Visockas

Kad šiandien žinome, kas buvo Ričardas Zorgė, turime dėkoti kosmonautui Jurijui Gagarinui. Mat tuometinė Sovietų Sąjungos valdžia nė neketino informuoti visuomenės apie Antrojo pasaulinio karo metais Japonijoje turėtą sumanų, ištikimą žvalgybininką, teikusį itin svarbią informaciją. Pavyzdžiui, jis pranešė, kada tiksliai fašistinė Vokietija užpuls SSRS, kad militaristinė Japonija neketina pulti sovietų šalies, todėl Stalinas galįs Sibiro divizijas drąsiai permesti į Vakarų frontą. Sovietų valdžia norėjo pamiršti Ričardo Zorgės pavardę, jo nuopelnus bei tragišką likimą. Po karo viešėdamas Tokijuje kosmonautas J. Gagarinas išgirdo apie čia pagarbiai minimą SSRS žvalgą R. Zorgę, kurį japonų kontržvalgybos agentai suėmė 1941-aisiais, o 1943-ųjų rugsėjį nuteisė mirties bausme ir 1944-ųjų pabaigoje pakorė. Grįžęs į Maskvą J. Gagarinas asmeniškai tuometinio Kremliaus vadovo Nikitos Chruščiovo paklausė, kas iš tiesų buvo tas paslaptingasis R. Zorgė ir kodėl liaudis, jei R. Zorgė išties buvo jų agentas, nieko nežino apie šio žvalgybininko nuopelnus.

Istoriko Vasilijaus Molodiakovo tvirtinimu, N. Chruščiovas atsižvelgė į tuomet įtakingo J. Gagarino pastabas, ir ilgainiui Sovietų Sąjungos spaudoje pasirodė užtektinai daug informacijos apie Japonijoje itin sudėtingomis sąlygomis dirbusį žvalgą R. Zorgę. Sovietų laikraščiuose „Pravda“ ir „Izvestijos“ pasirodė R. Zorgę reabilituojantys rašiniai, o 1965-aisiais Maskvos knygynuose jau buvo pardavinėjama ir kelių istorikų parašyta knyga apie pavojų kupiną sovietų žvalgo gyvenimą. Tuomet SSRS visuomenė įsiminė, jog pagrindiniai R. Zorgės nuopelnai Antrojo pasaulinio karo baigčiai – tai garsioji telegrama, informavusi, kada konkrečiai Hitleris pradės puolimą prieš SSRS, ir pranešimas, esą Japonija nedrįs pulti Sovietų Sąjungos, todėl Kremliui nėra ko Rytuose laikyti didelių karinių pajėgų. Tuomet visuomenė taip pat sužinojo ir apie tai, kad Stalinas R. Zorgės pranešimus dažnai ignoruodavo arba bent jau jiems neteikdavo reikiamo dėmesio. Oficialioji valdžia piršo nuomonę, esą R. Zorgė buvo ypatingai gabus žvalgybininkas, įveikdavęs net pačias sudėtingiausias užduotis.

Tiesa, istorikas V. Molodiakovas pabrėžia, kad 2001 metais žurnalo „Krasnaja zvezda“ redakcijoje buvo surengta apskritojo stalo diskusija, kurios dalyviai gilinosi į žvalgo R. Zorgės biografiją. Taigi toje diskusijoje tuometinis Rusijos užsienio žvalgybos atstovas pareiškė, esą R. Zorgės telegrama, kad Hitleris pradės puolimą būtent 1941-ųjų birželio 22-ąją, tėra profesionaliai sukurta falsifikacija.

Dalį R. Zorgės bylos tuometinė SSRS žvalgybos vadovybė išslaptino 1964-aisiais. Tos informacijos pagrindu 2000 metais Maskvoje buvo diskutuojama, kodėl žlugo R. Zorgė, kas kaltas dėl jo mirties. Vieni istorikai ir slaptųjų tarnybų analitikai mano, kad R. Zorgė buvo itin skrupulingas, atsargus ir profesionalus agentas, todėl japonams įkliuvo tik dėl to, jog kažkas jį išdavė. Antri mano, kad R. Zorgė negalėjo nežlugti, kadangi to meto Japonijos kontržvalgyba buvo itin pajėgi. Tuometinė Japonija buvo išskirtinai karinė, policinė valstybė, įtariai žiūrėjusi į visus kitataučius, o R. Zorgė buvo europietis, atvykęs kaip vokiečių žurnalistas-analitikas iš Berlyno.

Japonijos žvalgyba turėjo domėtis R. Zorgės asmenybe dar ir dėl to, kad šis „žurnalistas“ nuolat susitikinėjo su aukšto rango Vokietijos, Amerikos, Japonijos diplomatais, kuriems buvo prieinama konfidenciali ir net visiškai slapta informacija. Be to, nors oficialiai Japonija bičiuliavosi su hitlerine Vokietija, Tokijo ir Berlyno santykiai visuomet buvo įtempti. Ypač šių šalių draugystė atšalo po Ribentropo-Molotovo pakto pasirašymo. Oficialusis Tokijas manė, kad pasirašydama nepuolimo ir bendradarbiavimo bei Europos pasidalinimo paktą su Stalinu Vokietija ją išdavė.

Egzistuoja ir versija, jog tuometinė GRU vadovybė savo agentui Tekančios saulės šalyje kėlė itin sudėtingas užduotis, kurias įvykdyti nepadarius klaidų buvo beveik neįmanoma. Nevykdyti centro įsakymų R. Zorgė negalėjo, todėl jam teko rimtai rizikuoti. Žinoma, kad 1940–1941 metais jam buvo liepta susitikti su Japonijoje reziduojančiais rusų diplomatais kino teatruose. Toks įsakymas akivaizdžiai prieštaravo nustatytoms saugumo taisyklėms. Nors kino teatruose R. Zorgė akivaizdžiai nebendraudavo su SSRS diplomatais, apsimesdavo vienas kito nepažįstantys, tačiau japonų kontržvalgai, be abejo, atkreipė dėmesį, jog „žurnalistas“ mėgsta žiūrėti filmus būtent tuo metu, kaip ir rusų diplomatai. Pasak istoriko V. Molodiakovo, tuometinėje Japonijoje aplink R. Zorgę buvo pinamas net kelių lygių sekimo tinklas. GRU negalėjo nežinoti apie itin sudėtingas sąlygas, kuriomis buvo priverstas dirbti R. Zorgė, todėl esama įtarimų, kad GRU specialiai siuntė žvalgą į akivaizdžią pražūtį.

Žinoma, kad R. Zorgė galėjo sukelti GRU vadovybei įtarimų po to, kai Kremlius jį atšaukė iš Japonijos, o jis atsisakė sugrįžti sugalvojęs įvairiausių neatidėliotinų darbų. Sugrįžti į Maskvą jam buvo liepta apie 1938-uosius. Tačiau Maskvoje tuomet jau buvo sušaudytas kitas „žurnalistas“ žvalgybininkas Janis Berzinšas. Po šios egzekucijos iš užsienio buvo atšaukti ir visi jo pagalbininkai ir informatoriai. R. Zorgė irgi sulaukė įsakymo grįžti, bet jis puikiai suprato, kas jo laukia sugrįžus – juk Maskvoje tuo metu kasmet buvo sušaudoma po kelis GRU vadovus. Be to, GRU žinojo, kad R. Zorgė kadaise draugiškai bičiuliavosi su mirtinu Stalino priešu Bucharinu. Vien už tai jis galėjo netekti galvos.

Manoma, kad R. Zorgę galėjo išduoti japonų dailininkas Mijagi, kuris tapė Japonijos kariškių autoportretus.

Piešiniai buvo atliekami itin skrupulingai, lyg tai būtų ne paveikslai, o nuotraukos. Piešimo seansų metu dailininkas Mijagi iš japonų kariškių sužinodavo daug įdomių faktų. Tas dailininkas buvo slaptas komunistas, talkinęs R. Zorgei. Japonijos policija suuodė, kad ponas Mijagi prijaučia komunistams, ir jį suėmė. Bet netrukus paleido. Galima spėti, jog paleido ne todėl, kad nerado įkalčių, o todėl, kad užverbavo sekti R. Zorgę.

O gal R. Zorgę išdavė jo radistas Maksas Klausas? Juk ilgainiui japonų kontržvalgyba susekė radijo siųstuvą, per kurį buvo palaikomas ryšys su centru. Tik japonai ilgokai nesugebėjo išsiaiškinti, kur konkrečiai jis paslėptas.

Likus kelioms savaitėms iki R. Zorgės suėmimo japonai areštavo keletą savo tautiečių, R. Zorgės informatorių. Sulig kiekviena diena ratas negailestingai siaurėjo.

Suimtas R. Zorgė neprisipažino esąs SSRS agentas. Jis tvirtino esąs Kominterno atstovas Japonijoje. Iš pradžių per apklausas R. Zorgė nepratardavo nė žodžio, o paskui, matyt, įtaręs, kad suimtas jo radistas viską išplepėjo, prabilo. Tačiau apie ryšius su GRU neprisipažino. Yra išlikę R. Zorgės apklausos protokolai, rašyti japonų kalba (vokiškasis variantas sudegė per karą). Kai kurių ambasadų vadovai bandė išgelbėti R. Zorgę: jo pusėn stojo Vokietijos diplomatai, reziduojantys Tokijuje. Gelbėti R. Zorgę bandė ir JAV ambasadorius Japonijoje Džozefas Griu, tačiau Japonijoje tuomet įsigalėjo militaristinių pažiūrų valdžia, ir R. Zorgės jie nepasigailėjo.

Manoma, kad Adolfas Hitleris siūlė keisti R. Zorgę į Vokietijoje kalinčius japonų žvalgybininkus. Nors Japonija tuo metu buvo draugiškai nusiteikusi Vokietijos atžvilgiu, tačiau iš Tokijo tąsyk atkeliavo neigiamas atsakymas. Užtat japonai neva siūlė R. Zorgę atiduoti Stalinui mainais į Maskvoje kalinčius savo agentus. Bet čia nesutiko Stalinas. Istorikui V. Molodiakovui šios versijos atrodo įtikinamos, tačiau vis dėlto jos neparemtos jokiais konkrečiais dokumentais.

Taigi 1944-ųjų pabaigoje profesionalus SSRS žvalgas R. Zorgė buvo pakartas. Yra išlikę jo memuarai. Bet autobiografinį veikalą R. Zorgė parašė kaip žurnalistas, o ne kaip žvalgybininkas.

Sovietų žvalgo R. Zorgės tėvas buvo vokietis, o motina – rusė. Gyventi į Vokietiją R. Zorgės šeima persikėlė dar tada, kai jam buvo vos treji metukai. Todėl ilgokai šis GRU agentas nemokėjo rusiškai. Rusų kalbos jam teko mokytis iš naujo. Komunistinėmis pažiūromis R. Zorgė susižavėjo Pirmojo pasaulinio karo metais, kovodamas fronte Vokietijos pusėje. Kaip Kominterno atstovas į Maskvą R. Zorgė atvyko 1924-aisiais. Tada jis ir sulaukė pasiūlymų iš GRU neva tapti „analitiniu vokiečių žurnalistu“. R. Zorgė buvo gabus, įžvalgus, išsilavinęs, tad žurnalisto darbas jam sekėsi puikiai. 1933 metais jis trumpam buvo atvykęs į Kiniją, o tų pačių metų pabaigoje persikėlė į dirbti ir gyventi į Japoniją.

R. Zorgė buvo ne tik gabus analitikas, teisininkas, bet ir turėjo įgimtą savybę maloniai bendrauti su reikiamais žmonėmis. Mokėdamas sudominti aukšto rango politikus, sugebėdamas įgyti jų pasitikėjimą, R. Zorgė Japonijoje buvo gana populiarus įtakingų vokiškų leidinių atstovas, kurį kviesdavosi į svarbius priėmimus, spaudos konferencijas, klubus. Taigi po kurio laiko Japonijoje jis susirado įtakingų užtarėjų bei rėmėjų. R. Zorgė vadovavosi viena neginčijama taisykle: jei nori sužinoti ką nors svarbaus ir įdomaus, pirmiausiai pats turi pašnekovui paporinti įdomių istorijų.

Šiandien žvalgybininko R. Zorgės byla Rusijoje ir vėl įslaptinta – žurnalistams prieinami tik nereikšmingi puslapiai.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija