„XXI amžiaus“ priedas apie slaptąsias tarnybas

2011 m. vasario 23 d., Nr.2 (51)


PRIEDAI

Abipus Nemuno

Kristus ir pasaulis

žvilgsniai

pro vita

Sidabrinė gija

Horizontai

Atodangos


 

Aviakatastrofa, kurioje žuvo Samanta

Gintaras Visockas

Samanta Smith, 1983-aisiais
aplankiusi Sovietų Sąjungą

Šis tekstas tikriausiai nepatiks sąmokslo teorijų mėgėjams. Mat žinių, jog amerikiečių mergaitė Samanta Smith 1983-aisiais parašė laišką tuometiniam Sovietų Sąjungos vadovui Jurijui Andropovui inspiruota SSRS slaptųjų tarnybų, šiandien nėra. Bent jau iki šiol neturėta tokių faktų. Taip pat nėra žinių, jog lėktuvas, kuriuo 1985-ųjų rugsėjį skrido S. Smith, katastrofą patyrė mįslingomis, keistomis ar įtartinomis aplinkybėmis. Tiesiog tai greičiausiai buvo nelaimingas atsitikimas, o ne CŽV kerštas už palankumą sovietams.

Tačiau amerikietės Samantos istorija – verta išsamesnės analizės. Dešimtmetė amerikietė Samanta Smith išgarsėjo 1983-iųjų pavasarį, kai nusiuntė į Kremlių laišką. Laiškas buvo nuoširdus, vaikiškas. Ir vis dėlto jame buvo keliami toli gražu ne vaikiški klausimai. Mergaitė teiravosi SSRS vadovų, ar jie tikrai nori atominio karo? Mergaitė taip pat įrodinėjo Kremliaus vadovams, jog amerikiečiai, kad ir kas ką apie juos kalba, nuoširdžiai bijo karo ir nenori jokios karinės konfrontacijos su Sovietų Sąjunga. Samanta vaikiškai atvirai klausė, ar dvi didelės ir įtakingos valstybės negalėtų gyventi tarpusavyje nesipykdamos?

Kodėl amerikiečių mergaitei parūpo, dėl kokių priežasčių pykstasi Vašingtonas ir Maskva? Kodėl dešimtmečiui vaikui knietėjo sužinoti, kas skatina Sovietų Sąjungą rietis su Amerika? Sprendžiant iš šiandien sukauptos informacijos, mergaitė tokį žingsnį žengė nuoširdžiai, niekieno nepastūmėta. Tiesiog tuo metu Amerikoje tvyrojo šaltojo karo atmosfera. Galbūt Samanta apie tai buvo girdėjusi šnekant per televiziją ar radiją, gal skaitė laikraščiuose ar kalbėdavosi su tėveliais. Ir vis dėlto sunku patikėti, jog laišką ji parašė nepasitarusi bent jau su savo tėvais. O tėvai – jau atskira istorija. Tėvus galėjo kažkas paskatinti tokiam žingsniui. Tiesa, informacijos, jog Samantos tėvai kažkieno buvo pastūmėti į sovietų glėbį, nėra. Be to, šiandien keblu tiksliai pasakyti, kodėl tėvai neprieštaravo dukrai, kad ši rašytų laišką prezidentui šalies, kurią jų šalies prezidentas (Ronaldas Reiganas – G.V. pastaba) viešai pavadino „Blogio imperija“.

Žinoma, Samantos laiškas neliko be atsako. Kremlius labai apsidžiaugė gavęs puikią progą surengti propagandinę akciją. Netrukus Samantai į namus buvo pristatytas paties J. Andropovo pasirašytas laiškas. Laiške teigta, jog Sovietų Sąjunga nėra „Blogio imperija“, ir Samanta galinti tuo įsitikinti pati. Žodžiu, tuo metu jau sunkiai sergantis Kremliaus vadovas J. Andropovas, buvęs ilgametis KGB pirmininkas, pakvietė Samantą paviešėti Sovietų Sąjungoje. Samanta atvyko ir keletą savaičių viešėjo Sovietų Sąjungoje. Net aplankė tuomet garsiąją pionierių stovyklą „Arteką“. Žinoma, sovietų valdžia nesėdėjo sudėjusi rankų – mergaitei bei ją lydintiems tėvams rodė viską, kas geriausia ir gražiausia.

Nesunku įsivaizduoti, kaip Samanta buvo sumaniai saugojama KGB struktūrų. Nesunku suprasti, jog lankytinų vietų, kurias amerikietei buvo leista išvysti, sąrašas buvo griežtai suderintas su KGB. Taip pat nereikia abejoti, kad visos Samantos draugės ir auklėtojos bei gidės buvo kruopščiai informuotos, ką galima kalbėti, o dėl ko derėtų prikąsti liežuvį. Pasirodo, jog „Arteke“ su Samanta tarsi netyčia susidraugavusi mergaitė buvo prieš tai dešimtis kartų instruktuota, ką jai vertėtų atsakyti į „provokacinius jankių klausimus“. Žodžiu, priimdami S. Smith sovietai liko ištikimi savo prigimčiai – meluoti, meluoti ir dar kartą meluoti. Jų melas buvo akiplėšiškas, įžūlus, sveiku protu sunkiai suvokiamas.

Pavyzdžiui, S. Smith labai norėjo susitikti su „pačiu draugu Jurijumi Andropovu“, tačiau šis nerado laisvos minutėlės priimti jaunąją amerikietę. Teisindavosi milžinišku užimtumu. O juk tikroji negalėjimo susitikti priežastis buvo visai kita – J. Andropovas tuomet sunkiai sirgo ir Kremlius nenorėjo, kad jaunoji amerikietė pamatytų, koks sukriošęs SSRS vadovas lyginant su JAV prezidentu. Taigi su Samanta „draugas J. Andropovas“ dažnai kalbėdavosi, bet tik – telefonu. Šiandien taip ir neaišku, kokį įspūdį toji kelionė paliko Samantos tėvams. Labai įdomu būtų patirti, ar jie suprato, jog yra tiesiog mulkinami. O gal ir nesuprato, nes tuometinis Kremlius puikiai mokėjo skleisti jam naudingą propagandą. Galų gale neatmeskime versijos, jog tėvai tiesiog nenorėjo suprasti, jog yra mulkinami.

Sugrįžusi į Ameriką jaunoji Samanta pradėjo pasakoti savo tėvynainiams, kad rusai yra tokie pat kaip ir amerikiečiai – nuoširdūs, draugiški, ištikimi. Samanta tvirtino, jog rusai nenori jokio atominio karo ir nėra jokia „Blogio imperija“. Ši nuostata akivaizdžiai kirtosi su oficialia JAV prezidento R. Reigano pozicija. Tad čia galima nuoširdžiai paklausti: nejaugi dešimties ar vienuolikos metų vaikas gali susigaudyti, kas yra „Blogio imperija“, o kas – ne?

Samantos vizitas į SSRS – graži, jaudinanti, prasminga kelionė. Ir vis dėlto šioje istorijoje galima įžvelgti mums, lietuviams, latviams bei estams, nepalankių ir nenaudingų nuostatų. Juk Samanta norom nenorom stovėjo kitoje barikadų pusėje, nei Kremliaus okupuotos tautos. Sugrįžusi į Ameriką Samanta apie sovietus puolė pasakoti tik gražius dalykus, rengė spaudos konferencijas, dalijo interviu. Tačiau jei tuometinė SSRS nebuvo „Blogio imperija“, vadinasi, Lietuva, Latvija, Estija ir visos kitos respublikos nebuvo okupuotos, vadinasi, jos „savo noru“ įstojo į SSRS gretas? Ar ši Samantos kelionė nepakenkė mūsų laisvės bylai? Be abejo, pakenkė. Todėl toji nuoširdi graži mergaitė norom nenorom stojo ginti tų, kurie stengėsi surusinti lietuvius, latvius, estus, ukrainiečius ar moldavus. Tokią pat poziciją, deja, užėmė ir jos tėvai – Džein (Jane) ir Arturas (Arthur) Smith. Tegul ir nenorėdami ar dėl nežinojimo.

Rašydamas šį tekstą nesiruošiu nieko kaltinti. Juolab gražiosios Samantos ir jos mielų tėvų. Tiesiog negaliu neprisiminti, kaip toji Samantos išgirtoji Sovietų Sąjunga elgėsi su okupuotomis tautomis. Prisiminkime, kaip buvo skerdžiami kazachai per garsiuosius Alma Atos įvykius, kaip kastuvėliais buvo kapojamos gruzinų moterys Tbilisyje, kaip žiauriai pasielgta su ingušais Šiaurės Kaukaze, kaip įžūliai ir agresyviai iš Kalnų Karabacho buvo išvyti šimtai tūkstančių azerbaidžaniečių. Šį kruvinąjį sąrašą būtų galima pratęsti prisimenant Sausio 13-osios įvykius, karinius veiksmus Padniestrėje, pirmąjį ir antrąjį karą Čečėnijoje... Todėl analizuodamas gražią ir tuo pačiu liūdną Samantos istoriją nenorėčiau užmiršti būtent šių politinių aspektų. Sutinku, Samanta nuoširdžiai siekė gražių, taikių tikslų. Tačiau ji savo laikysena ir elgesiu morališkai pakenkė Lietuvai ir visoms kitoms iš Kremliaus jungo išsivaduoti panūdusioms tautoms. Kalbėdami apie Samantą lietuviai neturėtų užmiršti šios aplinkybės.

Juolab kad 1985-aisiais, po Samantos ir jos tėvelio žūties aviakatastrofoje, Kremlius sumanė į Ameriką nusiųsti savo mergaitę – Jekateriną Lyčiovą. Jei rusiškuose, angliškuose ir lietuviškuose viešuosiuose šaltiniuose tvirtinama, jog „Samantos žingsnis buvo spontaniškas ir nuoširdus“, tai J. Lyčiova į Ameriką buvo išsiųsta specialiai „skleisti sovietinės propagandos“. Laimė, šios mergaitės vizitas į Ameriką neturėjo tokio didelio pasisekimo, kaip Samantos viešnagė Sovietų Sąjungoje. Mat dešimties metukų Katia buvo labai įsitempusi, atsargi, nenuoširdi. Natūralu, ji bijojo pažeisti bent vieną instrukciją, kurias prieš kelionę į Vašingtoną jai nurodė KGB specialistai. Važinėdama po JAV ir skleisdama sovietines taikos bei visuotinio nusiginklavimo idėjas, ji nesukėlė didelio amerikiečių susidomėjimo. Vien dėl savo susikaustymo. Ir vis dėlto J. Lyčiovos dėka sovietai ir vėl sulaukė progos amerikiečiams parodyti paradinę SSRS pusę. Jau vien ko vertas Katios susitikimas su tuometiniu JAV prezidentu Ronaldu Reiganu. Šis istorinis susitikimas buvo labai plačiai aprašomas JAV ir sovietų spaudoje. Bet jei būsime absoliučiai tikslūs, tai būtent nuoširdžioji Samanta atvėrė kelią Katiai žengti atsakomąjį žingsnį į Amerikos žemę.

Beje, Samantos istoriją prisiminti paskatino žurnale „Legendos“ (2011 metai, Nr. 1 (4)) paskelbtas straipsnis „Mergaitė, kuri bijojo karo”. Toji publikacija surašyta nepriekaištingai. Ir įdomi, ir puikiai iliustruota, ir daug įdomių faktų, detalių. Deja, joje nėra, mano supratimu, pagrindinio akcento: Samanta pakenkė Lietuvos laisvės bylai. Mano manymu, straipsnis surašytas neutraliai, be lietuviškųjų aspiracijų, tarsi jos autorius būtų Amerikos ar Rusijos pilietis, kuriam Lietuvos reikalai – buvę nebuvę...

 

Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija